Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Jie – ne pamestinukai, jie – gyvūnų jaunikliai

Turinys:

Nors šiemet žiema nenoriai užleidžia vietą pavasariui, tačiau gamta jau pastebimai keičiasi ir atgyja, aukščiau pakilusi saulutė tirpdo sniegą ir ledą, brinksta medžių ir krūmų pumpurai. Pavasaris užima savo pozicijas, prasideda gyvūnų veisimosi metas.

Šernės suka lizdus ir juose atsiveda dryžuotus jauniklius, tuoj atsiras kiškių, vėliau stirnų, elnių, briedžių ir kitų žinduolių jaunoji karta. Daugiausia jauniklių pasaulį išvysta tada, kai gausiausia maisto – šviežios žolės, įvairių vabzdžių ir panašiai, tai būna gegužės ir birželio mėnesiais. Tada į įvairias Lietuvos gyvūnų globos įstaigas užplūsta „pasimetusios“ ir tėvų netekusios paukščių ir gyvūnų atžalos. Bet ar taip yra iš tikrųjų, ar tikrai jaunikliai yra našlaičiai?

Devyniais atvejais iš dešimties jaunikliai turi tėvus, tik žmonės jų nemato. Gerų norų vedami, žmonės ima rastus gyvūnėlius ir priglaudžia juos namie, bando auginti arba veža į artimiausią gyvūnų prieglaudą, o tuo tarpu jauniklių mama ar tėtis nuošalėje stebi, kaip išgabenamas jų vaikas. Nieko bloga nenorint, stengiantis, žmonių manymu, pagelbėti našlaičiui, jaunikliai paprasčiausiai vagiami tėvų akivaizdoje. Taip atsitinka dėl gyvūnų elgsenos ypatumų nežinojimo.

Vasarą šienaujant ar tiesiog vaikštant po pievą, ar pamiškę dažnai galima aptikti žolėje gulintį, prie žemės prisispaudusį kiškutį ar stirniuką. Netikėtai užklupti jie guli suglaudę ausytes, prigludę prie žemės, kad užimtų kuo mažiau vietos. Žmogui gali pasirodyti, kad žvėrelis serga ar yra sužeistas. Tačiau dažniausiai būna ne taip.

Daugumos žinduolių, kurie gyvena atvirose vietose, o ne urvuose ar olose, jauniklių išgyvenimo būdas – gulėti nejudant, kol pavojus praeis. Todėl nesuspėję laiku pabėgti nuo pavojaus mažyliai krenta ant žemės ir guli nejudėdami. Taip yra dėl to, kad šių gyvūnų jaunikliai, kol nesutvirtėja ir negali sekti paskui motiną, neturi kvapo. Radus tokį mažylį, geriausia palikti jį ramybėje, neliesti jo rankomis ir kuo greičiau eiti šalin. Nes mama Jus stebi iš tolo, yra pasiruošusi sugrįžti, kai nueisite. Jei, Jūsų manymu, jauniklis guli labai atviroje vietoje, žemoje žolėje ar prie kelio, perneškite jį į saugesnę vietą, po krūmu ar į aukštą žolę. Negalima gyvūno imti plikomis rankomis – ant jo kūnelio liks Jūsų kvapas ir mama gali jo atsisakyti. Priraukite žolės ir tik tada, į ją įvynioję kaip į skudurą, jauniklį perkelkite į saugią vietą.

Dirbant sode, renkant uogas ar tiesiog vaikštant mišku gegužės pabaigoje – birželio mėnesį dažnai galima pamatyti žolėje ar krūmuose straksinčius arba sunkiai paskrendančius paukščių jauniklius. Iš karto kyla mintis, kad jis sužeistas ir jam reikia pagalbos. Tačiau ir vėl tai netiesa. Smulkių, krūmuose ar žolėje perinčių žvirblinių paukščių, tokių kaip strazdai, liepsnelės, lakštingalos, devinbalsės ir pan., jaunikliai lizdą palieka labai anksti, dar nespėję kaip reikiant apsiplunksnuoti.

Išskridę iš lizdo, jie porą savaičių slapstosi krūmuose ir žolėje, taip padidindami savo šansus išgyventi, nes po vieną juos plėšrūnams sunkiau susekti ir pagauti. Tėvai savo vaikus be vargo randa pagal jų balsą. Todėl pastebėję vieną paukščių jauniklį, žinokite, kad šalimais yra dar 3-5 tokie patys „pamestinukai“. Šiuo atveju reikia kuo greičiau pasitraukti nebaidant ir negaudant jauniklių. Kitaip vada gali pasklisti per dideliame plote ir tėvai gali jų nebe surasti.

Taip pat reikia elgtis atsitiktinai pievoje suradus kurapkų, o miške – jerubių, tetervinų ar kitų vištinių paukščių jauniklius. Šie paukščiai lizdus krauna ant žemės, jų jaunikliai turi maskuojamą spalvą, todėl esant pavojui jie apmiršta ant žemės, tikėdamiesi, kad liks nepastebėti. Kyla šie paukščiai tik tada, kai Jūs per arti prieinate. Per arti priėjus ir išbaidžius kurapkų, jerubių ar kitų vištinių paukščiu jauniklius, jie išgąsčio apimti labai plačiai pasklinda po lauką ar mišką ir dažniausia kai kurių jauniklių tėvai neranda arba jie tampa lapių, vanagų ar valkataujančių šunų ir kačių grobiu.

Vadovaujantis LR „Laukinės gyvūnijos įstatymu“, laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Draudžiama laukinius gyvūnus paimti iš buveinių ir laikyti nelaisvėje neturint nustatytos formos leidimo. Leidimus laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus išduoda Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos (regiono aplinkos apsaugos departamentai, Aplinkos apsaugos agentūra), vadovaudamasi Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklių reikalavimais. Paimti iš buveinių laukinius gyvūnus leidžiama tik turint leidimus.

Už savavališką ir neteisėtą gyvūnų paėmimą iš natūralios aplinkos jų gaudymą, žalojimą, naikinimą, laikymą, gabenimą LR administracinio teisės pažeidimo kodekso 88 str. 1 dalis užtraukia baudą nuo dviejų šimtų iki keturių šimtų litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių, šių gyvūnų, jų dalių ar gaminių iš jų konfiskavimu.

Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai nori dar kartą priminti, kad prieš paimdami sveikus gyvūnus iš natūralios aplinkos gerai apmąstykite apie pasekmes. Laukinių gyvūnų jaunikliams tokie jūsų veiksmai gali padaryti meškos paslaugą.

Valdo Augustino nuotrauka.
Grynas

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Komentuoti

Kaip prišaudyti priedėlį?

Žiūrėti apžvalgą