Geopolitinės įtampos fone Lietuvoje vis garsiau kalbama apie būtinybę stiprinti visuomenės pasirengimą gynybai, plėsti karinio rengimo bei šaudymo įgūdžių lavinimo infrastruktūrą. Vis dėlto realybė neretai prasilenkia su skambiomis deklaracijomis, o šalyje susiformavęs paradoksas bado akis: kol politikai ir saugumo ekspertai sutaria dėl kritinio šaudyklų trūkumo, jau veikiantys objektai yra stabdomi, o naujų įteisinimas stringa klampiuose biurokratijos gniaužtuose.
Ši įsisenėjusi problema, persipinanti su teisinio reguliavimo spragomis, aplinkosaugos reikalavimais ir valstybės saugumo interesais, tapo pagrindine Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdžio ašimi. Jame pristatyti Krašto apsaugos ministerijos inicijuotos tarpinstitucinės darbo grupės siūlymai bei realūs pavyzdžiai iš verslo bei aplinkosaugos politikos užkulisių atskleidė sisteminį šalies infrastruktūros paralyžių.
Ryškiausiu šio teisinio bei administracinio absurdo pavyzdžiu tapo daugiau nei dešimtmetį sėkmingai veikusios šaudyklos „Medžiotojų sostinė“ likimas. Įsigaliojus naujiems teisės aktams, Aplinkos apsaugos departamentas visiškai sustabdė šio objekto veiklą, pareikalavęs atlikti poveikio aplinkai vertinimą (PAV) – procedūrą, kurios šaudyklai neprireikė visą jos gyvavimo laikotarpį.
Kadangi įstatymų leidėjai nenumatė jokio protingo pereinamojo laikotarpio, leidžiančio atlikti formalumus nestabdant veiklos, strategiškai svarbi infrastruktūra buvo paralyžiuota akimirksniu.
Aplinkos ministerijos kancleris Povilas Poderskis šį reiškinį atvirai įvardija „biurokratijos destrukcijos spirale“, kurioje aplinką saugoti turinti sistema suveikia kaip imuninis atsakas, puolantis savo paties organizmą.
Dažnu atveju atokiose teritorijose įsikūrusios šaudyklos niekam nekliūva tol, kol aplinkui neatsiranda naujakurių prabangių sodybų, o vieno asmens pramoginiai skundai nusveria bendruomenės, verslo ir valstybės gynybinių pajėgumų interesus.
Siekdamas pažaboti šią destruktyvią tendenciją, P. Poderskis siūlo skubias įstatymines korekcijas, apimančias tris esmines kryptis:
- Veiklos stabdymas turėtų būti kraštutinė priemonė, taikoma tik nustačius realią, tiesioginę ir reikšmingą žalą aplinkai ar grėsmę žmonių sveikatai, o kitais atvejais privaloma suteikti protingą terminą PAV procedūroms atlikti;
- Privalu įvesti skundo teikėjo asmeninės rizikos principą (angl. skin in the game), numatant, kad akivaizdaus piktnaudžiavimo atveju – pavyzdžiui, kai iš dešimties skundų devyni pasirodo nepagrįsti – pareiškėjui tektų dalis institucijų patikrinimo kaštų;
- Būtina užtikrinti griežtą kontroliuojančių institucijų veiksmų koordinavimą, kad vieno objekto vienu metu nekrėstų kelios skirtingos tarnybos, visiškai nežinančios viena apie kitos veiksmus.
Lygiagrečiai su šiais sisteminiais iššūkiais, Krašto apsaugos ministerijos tarpinstitucinė darbo grupė Seimo komitetui pateikė išsamią viziją, kaip skaitmenizuoti šiuo metu vis dar popieriniu formatu vykdomą šaudyklų apskaitą bei supaprastinti naujų objektų steigimą.
Didžiausios diskusijos posėdyje kilo dėl teritorijų planavimo ir žemės paskirties keitimo. Nors dėl šaudyklų steigimo žemės ūkio paskirties žemėje pasiektas bendras sutarimas, numatant lanksčias alternatyvas (riboti steigimą žemėje, kurios našumas mažesnis už šalies vidurkį – iki 39,79 balo, netaikyti jokių našumo apribojimų tolygiai plėtrai arba nustatyti prievolę atkurti ankstesnę paskirtį), ties miškų ūkio paskirties žeme nuomonės išsiskiria.
Aplinkos ministerija griežtai prieštarauja darbo grupės siūlymui įteisinti išimtis Miškų įstatyme, argumentuodama tuo, kad šaudyklos naikina ekosistemas, trikdo fauną triukšmu, reikalauja miško kirtimų, o šalyje trūksta infrastruktūrai reikalingų vidutinių laukymių, kurių plotas siektų nuo 0,69 iki 0,79 hektaro.
Kadangi valstybės gynybiniai poreikiai reikalauja greitų sprendimų, kaip galima išeitis siūlomas „Valstybei svarbaus projekto“ statuso suteikimas valstybės, savivaldybių ar atrinktoms privačioms šaudykloms. Tai leistų centralizuotai spręsti žemės ginčus, nuomoti valstybinę žemę be aukciono bei garantuotų tikslinį valstybės ar Europos Sąjungos lėšų finansavimą triukšmo valdymo priemonėms.
Be to, darbo grupė pasiūlė naują saugos zonų ir infrastruktūros architektūrą. Vietoj dabartinės itin ribojančios 200 metrų saugos linijos šūvio kryptimi, stendinėms šaudykloms siūloma taikyti 100 metrų saugos zoną pačios teritorijos viduje, nes, remiantis fizikiniais dėsniais, lygiavamzdžių ginklų šratai iki 2,5 milimetro kinetinę energiją praranda kur kas anksčiau.
Taip pat išskiriamos penkios infrastruktūros saugumo kategorijos – nuo griežčiausios pirmosios su 6 metrų pylimais automatiniams ginklams iki pneumatinių tirų. Sprendžiant opią švino taršos problemą senose šaudyklose, kur įprastos 80/150 miligramų kilograme normos praktiškai neįgyvendinamos, siūlomas privalomas švino šalinimas iš ugnies linijos ir pylimų kas 20 000 šūvių bei griežta dirvožemio pH kontrolė. Jei dirva tampa rūgšti (pH žemiau 5,5), numatomas privalomas kalkinimas, palaikant neutralią terpę (pH 6,5–7), kas užkerta kelią švino tirpimui ir patekimui į gruntinius vandenis, tam suteikiant 10 metų pereinamąjį laikotarpį.
Triukšmo prevencijai įvedamas principas „modeliuok prieš statydamas“, įpareigojantis atlikti privalomą akustinį modeliavimą prieš išduodant veiklos leidimą.
Šis siekis suderinti valstybės priežiūrą, verslo gyvybingumą ir vienodus standartus atsispindėjo ir kitoje emocingoje komiteto diskusijoje dėl Aplinkos monitoringo įstatymo pataisų. Seimo narys Simonas Gentvilas pateikė pasiūlymą įpareigoti valstybines laboratorijas akredituotis visiems tyrimų metodams, jei tokia pati griežta akreditavimo našta užkraunama privačiam verslui.
Politiko teigimu, valstybės laboratorijos negali būti žemesnio standarto nei verslas, o vienodas principas užtikrintų patikimus duomenis ir leistų Aplinkos apsaugos agentūrai teikti komercines paslaugas Lietuvos įmonėms, užuot vertus jas paslaugų ieškoti užsienyje.
Vis dėlto ministerijos atstovai ir kiti komiteto nariai tokį siūlymą įvertino kaip perteklinį ir finansiškai nepakeliamą, pabrėždami, kad privaloma visuotinė akreditacija sukeltų milžinišką administracinę naštą. Nors idėjinei krypčiai – lygybei tarp valstybės ir verslo – buvo pritarta, konkretus Simono Gentvilo pasiūlymas po balsavimo buvo atmestas.
Atsakomybės ir pilietinių įsipareigojimų tema posėdyje kulminaciją pasiekė svarstant Medžioklės bei Mėgėjiškos žūklės įstatymų pataisas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai pristatė dramatišką statistiką: šalyje piktybiškai vaikų išlaikymo lėšų vengiančių asmenų skola jau viršija 200 milijonų eurų, o ši našta tiesiogiai nugula ant valstybės fondo ir mokesčių mokėtojų pečių.
Seimo nario Dariaus Razmislevičiaus inicijuotas projektas siūlo riboti specialiąsias teises – ginklo turėjimą, teisę medžioti ar žvejoti – tiems, kurie nevykdo šių moralinių ir konstitucinių pareigų.
Nors parlamentaras Tomas Domarkas įžvelgė riziką, kad tokie ribojimai gali pastūmėti žmones į šešėlinę ekonomiką ir palygino tai su Kinijos socialinio kredito sistema, komiteto dauguma palaikė griežtesnį toną.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša išreiškė moralinį bendruomenės pritarimą, pabrėždamas, kad medžioklė nėra absoliuti teisė, o privilegija, neatsiejama nuo civilinės atsakomybės.
Posėdžio pabaigoje komitetas žengė dar vieną žingsnį į priekį ir išplėtė sankcijų spektrą: specialiosios teisės ir medžiotojo bilieto galiojimas bus stabdomi ne tik už vaikų išlaikymo vengimą, bet ir tiems asmenims, kurie yra padarę nusikalstamą žalą gamtai ar valstybei ir jos neatlygina.
Taip Aplinkos apsaugos komitetas nubrėžė aiškią takoskyrą: valstybės ištekliai ir laisvalaikio privilegijos priklauso tik tiems, kurie gerbia jos įstatymus, savo šeimą ir aplinką.