„Lietuvoje kaip niekur kitur daug bebrų. Mūsų krašte jiems pakankama maisto, tad beveik kiekviename miške yra užtvenktų pelkių. Ateina bebrai ir iki sodų, apgraužia medelius. Gal galite parašyti, kodėl mūsų miškuose tiek daug bebrų ir kaip elgtis, jei akis į akį susiduriame su bebru“, – prašo Viktoras.
Atsako Zarasų žvejų ir medžiotojų draugijos medžioklės žinovas Vytautas Mickevičius .
Pernai Zarasų krašte sumedžiota apie 800 bebrų, o šiais metais, žiemą gausiai prisnigus, buvo sunku patekti į bebravietes, todėl sumedžiota tik 100 bebrų. Vadinasi, jų populiacija šiemet ypač padidės. Bebrus medžioti sunkina ir todėl, kad po 19 valandos rudenį, kai jie išeina maitintis, būna jau tamsu. O pasišviesti galima tik medžiojant šernus. Taigi, teks mokytis gyventi kartu su bebrais. Gyvenantiesiems netoli bebraviečių patarčiau medelių kamienus apvynioti vieliniu tinklu. Bebrai maitinasi tik drebulėmis, blindėmis, beržais, kartais dantis dilina ir grauždami ąžuolą ar kurį kitą medį. Teko matyti jų dantų žymių ir ant jaunuolynuose augančių pušaičių ar eglaičių.
Sklype esančiame tvenkinyje bebrai apsigyvena tik tuomet, jei yra ką ėsti. Sumedžioti juos sudėtinga, nes šaudyti galima ne arčiau 200 metrų nuo pastatų. Galima naudoti selektyvinius spąstus, kurie žvėrelį iškart užmuša.
Bebrų namelius gali ardyti tik žemių, kuriose jie įsikuria, savininkai. Sodininkų bendrijų, esančių netoli miškų, neturi teisės juose griauti bebrų buveinių. Kasantiesiems pamiškėje tvenkinį patarčiau pylime, kuris arčiausiai miško, įdėti metalinės vielos, nes žvėreliai gali nuleisti pylimo vandenį į mišką.
Jei būdami miške pamatėte žmonių nebijantį bebrą, būkite atsargūs, nes jis gali sirgti pasiutlige. Jam būdingi tokie patys požymiai, kaip ir pasiutlige sergančiai lapei: žvėrelis gali būti mieguistas arba piktas ir agresyvus. Tai priklauso nuo to, kiek pažengusi liga. Patarimas vienas – eikite kuo toliau. Sveikas bebras gali pulti žmogų tik tokiu atveju, jei bus užspeistas į kampą.
Galima pasidžiaugti tik tuo, kad suaktyvėjo kailių rinka ir bebriena tampa delikatesu. Vadinasi, yra tikimybė, kad ilgainiui bebrų liks tiek, kad nebūtų daroma žala miškams ir žemės ūkiui.
Apie bebrus:
Bebrai gyvena visur, kur tik yra pakankamai vandens: miškuose, laukuose ir pievose esančiuose įvairiuose vandens telkiniuose. Vengia tik sraunių upelių. Veiklūs ištisus metus. Ramiuose vandens telkiniuose, kur niekas netrikdo, plauko ir maitinasi dieną, o kitur – tik prieblandomis ir naktimis. Vandens telkinių krantuose kasa urvus su keliomis angomis. Įėjimo anga į urvus visada būna vandenyje. Žemumose iš apgraužtų medžių gabalų, šakų, dumblo, vandens augalų stato 1,5–2,5 m aukščio ir 3–5 (10) m skersmens namelius. Vandens lygiui reguliuoti įrengia užtvankas ir patvenkia upelius, taip susidaro didesni bebrams tinkami mitybos plotai.
Bebrai gyvenamose teritorijose kasdami urvus, statydami užtvankas, užtvindydami miškus ir laukus ne tik naikina ne tik pakrančių augaliją (nugraužia net 60–70 cm ar metro skersmens medžius), bet ir ardo vandens telkinių krantus, melioracijos griovius, pralaidas bei kitokius įrenginius,. Kita vertus, bebrų pakeistuose biotopuose (užlietuose vandeniu) susidaro sąlygos įsikurti įvairioms rūšių gyvūnams: varliagyviams, žuvims, paukščiams ir kitiems.
Vienu metu Europoje bebrai buvo beveik išnaikinti. Šie žvėreliai buvo medžiojami dėl kailio ir sruoglių, mat manyta, kad šios muskusinių liaukų išskyros turi gydomųjų savybių.
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau pamažu jie išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antroje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.
Šaltinis: www.valstietis.lt
