Jeigu šiandien išgirsite gaudžiant medžioklės ragą – nenustebkite, tai ženklas, kad medžiotojai švenčia Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dieną. Lietuvoje Hubertinių medžioklių ir minėjimų tradicija palyginti jauna, ji siekia tik XVIII amžių. Į mūsų kraštą ją atvežė svetimšaliai karaliai iš Saksonijos, o šiandien šios tradicijos puoselėjimas – medžiotojų dienos minėjimas – Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos prioritetas. Apie tradicijas, ritualus, Hubertines ir medžioklės stereotipus kalbame su draugijos pirmininku, medžioklės trofėjų ekspertu, ilgamečiu medžiotoju Evaldu Dainausku.
Evaldas Dainauskas teigia, kad kiekvienam klubui pagal jų medžioklės ploto dydį ir esančių gyvūnų skaičių paskiriama, kiek jis gali sumedžioti, ir daugiau neleidžiama: „Juk ir ūkininkas paskutinės karvės nepapjauna, nes ji pieną duoda. Taip ir mes paskutinio briedžio, elnio ar šerno nenušauname. Išlaikome sveiką struktūrą, sveiką gyvūnų santykį. Mes reguliuojame jų skaičių.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.Apie Hubertines: istorija ir tradicija
Daugelyje Europos šalių lapkričio 3-iąją prasideda didysis medžioklės sezonas. Tą dieną (arba artimiausią savaitgalį) pagal tradiciją aukojamos šventos mišios, rengiamos ir iškilmingos šventiškos medžioklės, medžiotojų susitikimai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ilgą laiką mišių metu buvo leidžiama būti ir medžioklėje dalyvaujantiems gyvūnams: šunims, sakalams, net žirgams. Tačiau vėliau popiežiaus valia tai uždrausta.
Daugiau negu keturiasdešimt metų medžiojantis E.Dainauskas pasakoja, kad jau pirmajame Lietuvos Statute buvo minimos tam tikros medžioklės tradicijos, kurios propagavo taisyklingą medžioklę. Lietuviai garbino Medeinę – jai aukodavo medžioklės grobį, todėl Lietuvoje yra ne vienas šiai deivei skirtas paminklas. Ji turi atitikmenų su graikų Artemide ir romėnų medžiotojų globėja Diana, kuri taip pat pradėta garbinti medžioklės ūkio sąlygomis. Žvorūnos vardu ji buvo vadinama Čekijoje, Lenkijoje.
„Kuomet mes tapome nepriklausoma šalimi, mūsų santykiai labai suartėjo su Vakarų medžiotojais. Nuo tada pamažu pradėjome puoselėti Šv. Huberto dienos minėjimą. Tai senoji Vakarų tradicija, kurią mes prisiėmėme. Švenčiame savo patrono gimimo dieną, tai mūsų tradicija šalia kitų– medžiotojų šventės, medžiotojų šaudymo varžybų, žvėries pagerbimo ceremonialų, jauno medžiotojo krikštijimo. Šv. Huberto dieną visuomet aukojamos šventos mišios, šįsyk Rumbonių bažnytėlėje“, – pasakojo medžiotojų vadas.
Nuo 1995 metų Alytaus medžiotojams vadovaujantis E.Dainauskas patikina, kad šios šventės minėjimą paskatino Respublikinė medžiotojų ir žvejų taryba, būtent tuo metu E.Dainauskas dirbo Lietuvos vyr. medžioklės žinovu.
Futbolą pakeitė medžioklė
Praeityje E.Dainauskas aktyviai sportavo, atstovavo Lietuvos futbolo rinktinei, žaidė Rygoje, kaip pats sako, net ir kariuomenėje žaidė futbolą, o ne tarnavo: „Mano likimas susiklostė labai įdomiai. Kai sportavau, medžioklei tiesiog nebuvo laiko, bet mano giminės, draugai medžiojo. Vieną kartą jie mane nusivedė į medžioklę, o ten žaidėme medžiotojų žaidimą, davė man šautuvą ir liepė šaudyti. Aš sušaudžiau daug geriau negu kiti. Todėl vienas medžiotojas ir pasakė: „Tai štai kam reikia būti medžiotoju“. Tie žodžiai tuo metu lyg ir nuslydo nuo manęs. Tačiau ateitis parodė, kad žodžiai buvo lemtingi.“
Dėl sveikatos bėdų E.Dainauskui teko nutraukti profesionalaus futbolininko karjerą, nes operuotis nenorėjo, kaip teigia, išėjo į mišką. „Ir išėjau kietai, tapau profesionaliu medžiotoju. Daugiau negu keturiasdešimt metų medžioju“, – su džiaugsmu pasakoja patyręs medžiotojas.
Vietoj koncerto – į mišką
„Kaip šį Jūsų pomėgį ir aistrą medžioklei vertina šeima?” – paklausėme E.Dainausko. – „Žinot, kaip moterys vertina: „Prašau, neik medžiot, einam į koncertą, į teatrą.“ Vėliau žmona sakė: „Palauk, ateis toks laikas, kai galėsi pasiust, aš tau jau nieko nesakysiu.“ O dabar šį mano laisvalaikio praleidimo būdą priima visiškai normaliai – tai jau įprasta. Dabar, kai išeinu į mišką, dar paklausia: „Gal kavos padaryti?“ Pasak E.Dainausko, žmona šventai susitaikiusi su šiuo pomėgiu, o ir muziejų – trofėjų kampelį – namie medžiotojas turi.
Medžiotojas asas apgailestauja tik dėl to, kad žentas nemedžioja, nors taip stengėsi, kad jis taptų medžiotoju. „Žūklauti labai mėgsta, galvą pametęs, bet medžioti niekaip nenori. Kelis kartus išėjo, ir viskas. „Ai, laiko daug neturiu“, – teisinasi jis, mano žentas mieliau motociklu važinėjas. Tai aš kažkada jam pradėjau priekaištauti, o jis man: „Tėte, o kaip tu tokiam amžiuj į medį kariesi ir per naktį sėdi? Aš tau tai nieko nesakau.“ Iš tikrųjų teisingai jis sakė, juk kiekvienam savi pomėgiai, todėl ir aš jam daugiau nieko nesakau.“
Medžiotojų stereotipas Nr. 1 – medžiotojai žudikai
Europoje medžioklės tradicijos ir kultūra formavosi vėlyvaisiais viduramžiais tarp aukštuomenės. Iš pradžių medžioklė buvo kilmingųjų užsiėmimas, vėliau – sovietmečiu – medžiota tik dėl mėsos ar dėl to, kad buvo madinga. Šiandien medžioklės kultūra dar labiau pakitusi. E.Dainausko nuomone, anksčiau važiuojant į medžioklę pagrindinis tikslas buvo mėsa, dabar – ir trofėjai, ir produktyvus laisvalaikis.
Visuomenėje egzistuoja begalė stereotipų, susijusių su medžiotojais ir jų veikla, esti žmonių, įsitikinusių, kad medžiotojai – tik gyvūnų žudikai, nuolatos girti, neetiškai besifotografuojantys su grobiu ir tik trokštantys patenkinti savo laukinius instinktus.
„Tikėjausi šio klausimo. Visų pirma yra žaliųjų judėjimas. Pagal tam tikrą metodologiją buvo nuspręsta, kad mes šiemet turime sumedžioti 50 vilkų, nes Lietuvoje jų yra nuo 200 iki 300. Tai stabili gausa, kuri nuo mūsų sumedžiotų gyvūnų nepakeičia populiacijos dydžio, struktūros. Bet žalieji per teismą iškovojo ir tą medžioklę sustabdė, tačiau jie nepasidomėjo vienu dalyku. Pernai Alytaus rajone buvo papjautos 56 avys, už vilkų padarytą žalą niekas nekompensuoja, o jų medžioklė sustabdyta. Vilkams esminės žalos mes nedarome, nes propaguojame taisyklingą, tausojančią medžioklę. Neišmedžiojame tiek, kad pradėtų nykti populiacija Lietuvoje. Ir tai, ką padarė žalieji, yra didelė klaida.“
E.Dainauskas siūlo paskaičiuoti: „Mes turime 250 vilkų, iš jų 125 pateles. Jeigu vilkė veda vidutiniškai keturis vilkiukus, tai kokia bus progresija? Taip, dalis žūva gamtoje, visi niekada neišgyvena. Tačiau kaip smarkiai pradės augti struktūrų populiacija, ar nebus taip, kaip buvo pokario metais, kai žmonės bijojo į lauką išeiti?“
Ilgamečio medžiotojo patirtį turinčio vyro klausiame, o kaip dėl kitų gyvūnų – stirnų, briedžių šaudymo – ar tai normalu, ar tai nėra žvėrių naikinimas? Ponas Evaldas atsako klausimu: „Kiaulę pjaunam? Vištą kertam? Jautį auginam mėsai? Kodėl čia žalieji nesako, kad žudome? Gyvūnų skaičius 1000 hektarų reglamentuojamas, tai yra ūkiškai leidžiamas gyvūnų skaičius. Jeigu mes 1000 hektarų turime keturis briedžius, tai yra maksimumas, ką galime miške laikyti, daugiau negalime. Briedis, danielius ir stirna pagal mitybinę bazę yra varžovai, ėda tą patį maistą. Tad, jeigu yra keturi briedžiai, negali būti stirnos, negali būti elnio, jeigu norime ten laikyti taurųjį elnią, tai vienas briedis – trys elniai, vienas elnias – keturios stirnos, adekvačiai turime tą skaičių išlaikyti. Jei bus didesnis skaičius, bus dideli nuostoliai žemės ūkio kultūroms – šernai daro didelę žalą, elniai mišką apgraužia, stirnos nukandžioja jaunuolynų viršūnėles, medis tampa ne medynu, o krūmynu. Jeigu mes nereguliuotume gyvūnų skaičiaus pagal tuos normatyvus, tuomet būtų didelė bėda, gyvūnai pradėtų sirgti, per didelis tankis atneša ligas, lapės pasiunta, net naminius gyvulius užkrečia pasiutlige. Tai nustatyta mokslininkų.“
E.Dainauskas teigia, kad kiekvienam klubui pagal jo medžioklės ploto dydį ir esančių gyvūnų skaičių paskiriama, kiek jis gali sumedžioti, ir daugiau neleidžiama: „Juk ir ūkininkas paskutinės karvės nepapjauna, nes ji pieną duoda. Taip ir mes paskutinio briedžio, elnio ar šerno nenušauname. Išlaikome sveiką struktūrą, sveiką gyvūnų santykį. Mes reguliuojame jų skaičių.“
Medžiotojas mėgsta kartoti vokiečių mokslininko, keliautojo Bernhardo Gžimeko žodžius:
„Jeigu mes Europoje nemedžiotume tauriųjų elnių, gemzių, briedžių, stirnų, šernų, tada beveik neturėtume gyvūnų, nes jie užsikrėstų įvairiomis ligomis ir būtų per didelė invazija. Patys gyvūnai išnyktų, nes neišsilaikytų.“ Pašnekovas sako, kad į medžioklę reikia žiūrėti sveikai, nes medžiotojai ne už gyvūnų naikinimą, o už racionalų jų panaudojimą gamtoje.
Medžiotojų stereotipas Nr. 2 – medžiotojai geria
Dar vienas stereotipas apie medžiotojus – be alkoholinių gėrimų į medžioklę vyrai neina. E.Dainauskas sutinka, jog anksčiau, kai dar nebūdavo Medžioklės įstatymo, kai kurie medžiotojai tikrai peržengdavo ribą, tačiau šiuo metu taip tikrai nėra, nes tai reglamentuoja įstatymas: „Mūsų įstatymai leidžia visiems, ir vairuotojams, įpūsti 0,4 promilės, ne išimtis ir medžiotojai. Tačiau jeigu pamatyčiau neblaivų medžiotoją – medžioklė jam baigta. Tie laikai, kai medžiotojai būdavo neblaivūs, jau praėjo. Tikrai po medžioklės kepamos kepenėlės, bet Ginklų įstatyme aiškiai parašyta, kad baigus medžioklę ginklai išnarstomi, sudedami į dėklą, šaudmenys išimami, ir, jeigu vairuotojas turi tokiam ginklui analogui leidimą, visi keturi gali būti girti, o vairuotojas blaivus ir gali vežti ginklus.“
Medžiotojų stereotipas Nr. 3 – neetiškos nuotraukos rodo medžiotojų puikybę
Nušautas žvėris kraujo klane, medžiotojo koja ant gyvūno, o ginklas atremtas į žemę – tokios kompozicijos fotografijas daugeliui yra tekę matyti spaudoje. Kai kurie medžiotojai puikuojasi savo grobiu. E.Dainauskas įsitikinęs – tokio dalyko tikrai negalima propaguoti, nes tai neetiška ir neestetiška: „Tai yra nepagarba. Pagal mūsų tradiciją turi būti ir yra pagarba gyvūnui – jam įdedama paskutinio kąsnio šakelė, medžiotojui taip pat duodama šakelė. Jas įteikia vyriausias medžioklėje dalyvaujantis medžiotojas arba medžioklės vadovas. Pagarba visada išreiškiama simboliškai – visi sumedžioti gyvūnai pagal hierarchiją suguldomi ant dešinio šono, aikštelė aptveriama eglišakiais, uždegamas lauželis ir sugrojama „hanalai“ – tai yra kiekvieno gyvūno pagerbimas, medžiotojai nusiima kepures, prideda prie širdies ir pagerbia gyvūną.“
Medžiotojas įsitikinęs, kad medžiotojų ir žvėries galimybės panašios: „Mes turime mažesnę jautrą, didesnį protą, turime ginklą, kuris leidžia pasiekti žvėrį iš toliau. Žvėrys turi nuostabią uoslę, regą ir klausą, ko žmogus neturi. Iš principo gamta panašiai apdovanojo tiek žmogų, tiek gyvūną.“
Pagalba žmonėms
Ne vienas ūkininkas yra nukentėjęs nuo laukinių gyvūnų – žala dažnai būna itin didelė. Todėl žmonės neretai kreipiasi į medžiotojus prašydami padėti, ypač dažnai dėl lapių.
„Lapė yra toks gyvūnas, kuris ateina naktį ir padaro žalą. Kuomet žmonės paskambina, reaguojame. Bet tokia jau ironija. Moteris laukuose melžia karvę, šernai ateina ir žiūri, o kai tu savaitę sėdi bokštely, tų šernų nematai.
Mes išklausome žmonių skundus ir tuoj pat mobilizuojame medžioklę, tačiau negalima skirti tiek daug dėmesio vienai lapei, kad tik jos lauktume. Į visus medžiojamus gyvūnus žiūrime vienodai. Štai praeitos savaitės medžioklės rezultatai: 2 stirnos, 1 šernas ir 8 lapės (Ūdrijos klubas), 2 stirnos, 6 lapės ir mangutas (Žuvinto klubas)“, – pasakoja E.Dainauskas, įsitikinęs, kad medžiotojų pagalba būtina.
Istorija: šventas Hubertas – medžiotojų globėjas
Šiuo metu Europoje bene pats įtakingiausias ir svarbiausias medžiotojų globėjas yra šventasis Hubertas (šis vardas reiškia „garsėjąs išmintimi“, kilęs iš senovės germanų Hugubert: hugu – dvasia, beraht – garsus, žymus).
Hubertas yra istorinė asmenybė. Žinomos septynios jo biografijos, rašytos tarp VII ir XVI amžių. Jomis remiantis galima teigti, kad Hubertas gimė 655 (o gal 658) m. Frankų valstybėje, dabartinės Belgijos teritorijoje. Jis buvo karališkosios giminės Merovingų palikuonis. Pomėgį medžioti paveldėjo iš savo tėvo Bertrando – Akvitanijos hercogo. Su tėvu dažnai kartu medžiojo, o būdamas 14 metų berniukas per meškos medžioklę Pirėnuose išgelbėjo jam gyvybę. Aštuoniolikmetis Hubertas paliko tėvų namus ir atvyko į frankų didiko Pipino Heristaliečio dvarą. Jis tarnavo dvaro tvarkytoju (ar pažu), vedė vieno garsiausių ir kilmingiausių karalystės grafų Louvain (Liūto) dukterį Floribandą, su ja susilaukė sūnaus Floriberto, vėliau taip pat tapusio vyskupu.
Manoma, kad tuo metu Hubertas buvo dievobaimingas, gyveno tipišką aristokrato gyvenimą. Persilaužimas įvyko po šešerių vedybinio gyvenimo metų, Huberto žmonai išvažiavus pas sergančią motiną karalienę Bathildą. Taigi Hubertas liko, kaip dabar jį vadintume, „laikinu našliu“ ir pradėjo ta laisve mėgautis. Išsilaisvinęs iš globos žmonos, kuri netrukus mirė, pateko į „blogą“ savo draugų riterių draugiją. Naktis Hubertas leisdavo triukšmingose puotose, dienas – didelėse karališkose medžioklėse. Juolab kad ir jo siuzerenas Pipinas Heristalietis buvo aistringas medžiotojas. Nebebuvo paisoma tuomet griežtos taisyklės šventą dieną švęsti. Kitoje biografijoje apie lėbavimą nutylima. Čia rašoma, kad žmonos mirtis Hubertui buvo skaudi netektis ir jis pradėjo ieškoti užsimiršimo vienatvėje, klajonėse po apylinkes, medžioklėje.
Taip buvo iki 695 m. (kita versija – iki 683 m.). Tada, pasak legendos, per Kalėdas (vėlesni biografai rašo, kad Didįjį penktadienį, dar kiti, jog tiesiog sekmadienį) Hubertas kartu su draugais išjojo į Ardėnus – kalnuotą miškų ir pievų kraštą – medžioti elnių. Riterių kavalkadai akimirką pasirodė didžiulis baltasis elnias. Hubertas nujojo paskui žvėrį. Persekiojimas tęsėsi daug valandų, bet elnias nerodė jokių nuovargio ženklų. Staiga žvėris pats sustojo. Hubertui prijojus prie elnio „per akmens sviedimo atstumą“, it įbestas sustojo ir jo žirgas, tarsi suakmenėjo jį lydintys šunys. Medžiotojas pamatė, kad tarp dešimtšakių elnio ragų vainiko žėri švytintis kryžius. Elnias prakalbo žmogaus balsu: „Hubertai! Hubertai! Kodėl drumsti žvėrių ramybę šventą dieną? Kodėl nesirūpini savo sielos išganymu?“ Hubertas nulipo nuo žirgo, atsiklaupė ir paklausė: „Pone, ką man daryti?“ Elnias atsakė: „Važiuok į Mastrichtą pas mano tarną Lambertą. Jis pasakys, kaip tau toliau elgtis.“
Kitoje legendos versijoje pasakojama, kad medžiodamas Ardėnuose Hubertas pasiklydo, pamatė nuostabų elnią, tarp kurio plačių šakotų ragų stovėjo kryžius su nukryžiuotuoju. Elnio vaizdas ir išgirstas balsas, raginantis rūpintis savo siela, užuot medžiojus, taip paveikė kilmingąjį jaunuolį, jog jis atsisakė tarnybos rūmuose ir įstojo į vienuolyną netoli Mastrichto.
Beje, stebuklas su elniu ir auksiniu kryžiumi pirmą kartą aprašytas tik 1621 m. Tai padarė jėzuitas tėvas Robertas „Historie St. Huberti” („Šventojo Huberto istorija“). Šioje knygoje tas atsitikimas aprašomas taip: „Atėjęs į mišką medžioti, jis pamatė daug elnių. Tarp jų buvo vienas ypač gražus, visas spindintis. Tas elnias atsigręžė i Hubertą ir paklausė: „Hubertai, kodėl tu mane medžioji?“[divide style=”2″]
Autorė: Indrė Mikelionytė
