Švedijoje nustatytas lėtinės elnių išsekimo ligos atvejis

Švedijos kompetentinga institucija pranešė apie nustatytą pirmą lėtinės elnių išsekimo ligos (LEIL) atvejį. Norboteno regione buvo pastebėtas išsekęs ratu vaikštantis briedis, kuris dėl blogos sveikatos būklės buvo užmigdytas. Gyvūnas buvo apie 16 metų amžiaus, o ištyrus jo smegenų mėginį patvirtinta LEIL.

Šiaurinių Europos valstybių mokslininkai ir kompetentingos institucijos stebi LEIL situaciją Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje. Iki 2016 metų šios ligos protrūkiai buvo fiksuojami tik Šiaurės Amerikoje (Kanadoje ir JAV). Tačiau 2016 ir 2017 metų tyrimai parodė, kad liga persikėlė ir į Europą – ligos atvejų nustatyta šiaurės elnių bandose Norvegijoje.

Nors Lietuvoje ši liga niekada nebuvo diagnozuota, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nuo 2018 m. vykdo LEIL stebėsenos programą. 2018 m. buvo ištirtas 1851 sumedžiotų, rastų nugaišusių, žuvusių autoįvykiuose gyvūnų mėginys ir liga nebuvo nustatyta. Medžiotojai ir laukinius gyvūnus aptvaruose laikantys asmenys ir kiti gyventojai, radę nugaišusį ar pastebėję išliesėjusį, sutrikusios elgsenos elninį gyvūną, turi apie tai pranešti veterinarijos gydytojui arba VMVT teritoriniam padaliniui.

Nėra duomenų, kad šia liga galėtų užsikrėsti žmonės, tačiau mokslininkams eksperimento būdu pavyko per maistą užkrėsti primatus. Todėl nerekomenduojama maistui naudoti elninių gyvūnų organų, kuriuose gali būti randama LEIL sukėlėjų (smegenų, akių, blužnies, tonzilių, limfmazgių). Jau užsikrėtusių gyvūnų mėsos maistui naudoti negalima. Šiai ligai imlūs elniniai gyvūnai: šiaurės elniai (rangifer tarandus tarandus), Suomijos šiaurės elniai (rangifer tarandus fennicus), briedžiai (alces alces alces), stirnos (capreolus capreolus), baltauodegiai elniai (odocoileus virgilianus), taurieji elniai (cervus elaphus).

Ligos sukėlėjas – prionas. Tai pakitęs baltymas, randamas elnių centrinėje nervų sistemoje (galvos smegenyse) ir limfiniuose mazguose, kuris gali išplisti į periferinę nervų sistemą ir raumenis.

Užsikrėtę šia liga, gyvūnai atsiskiria nuo bandos, dažnai nuleidę galvas vaikšto ratais, atsiranda eisenos pakitimų ar kitas tos rūšies gyvūnams nebūdingas elgesys: gali būti pastebimas drebulys ir vangumas arba atvirkščiai – nervingumas ir agresyvumas.

Dažniausiai suserga vyresnio amžiaus elniniai gyvūnai, jie liesėja ir galiausiai nugaišta. Gydymo ir vakcinos nėra, liga dažniausiai nustatoma gyvūnui nugaišus. Diagnozuoti galima ir pagal klinikinius požymius (nebūdingą elgesį, išliesėjimą ir kt.) arba ištyrus galvos smegenų mėginį, limfinius mazgus.

Lėtine išsekimo liga elniai gali užsikrėsti tiesioginių kontaktų metu, taip pat per išskyromis (seilėmis, šlapimu, išmatomis) užterštą aplinką. Prionai ilgai išlieka aplinkoje, todėl nuo šios ligos nugaišę gyvūnai yra ilgalaikis užkrato šaltinis. Manoma, kad prie ligos platinimo gali prisidėti ir maitlesiai paukščiai bei kiti gyvūnai.

Daugiau informacijos apie LEIL galima rasti čia.