Elnių medžioklė Australijoje

Anot G. Vaitiekūno, kelionę į Australiją jau senai planavo, jos tikslas buvo ne tik pamedžioti, bet ir pakeliauti, pamatyti kraštą, jo natūrą ir kultūrą, pažinti toliausiai nuo mūsų, priešingoje žemės rutulio pusėje esančios vakarietiškų tradicijų šalies gyventojus ir jų sukurtą valstybę.

„Australija nustebino ir sužavėjo. Šalis, miestai, keliai, paslaugos, lankyti medžioklės plotai ir žmonės labai tvarkingi. Nuošaliau nuo kitų civilizuotų ar laukinių kraštų egzotiką išsaugojusių kraštų nutolęs žemynas, išskirtinis ir savo gamta, medžioklės objektais, ir Vakarų kultūrą atstovaujančių žmonių sukurtos tvarkos idilija, kurios neretai pasigendama kitur. Šalis nei kariauja, nei karų bijo, gyvena savo ramų, dinamiką, savarankišką gyvenimą, kuria ir dirba. Didžiausios nelaimės būna nebent stichinės, didesni gaisrai, potvyniai, apie kuriuos priminė nuotraukos viename iš lankytų vietinių restoranų, kur buvo matyti, vietoj staliukų prie kurių pietavome, kaip prieš keliolika metų darbavosi ekskavatorius kuopdamas iki palangių salę užklojusį ištvinusios upės suneštą dumblą“, – pasakojo medžiotojas.
G. Vaitiekūnas medžiojo šiaurės rytų Australijos dalyje, Kvinslando valstijoje, nuo kurios sostinės Brisbeno, po kelių valandų kelionės automobiliu pasiekė medžioklės plotus. Medžioklės tikslas buvo elniniai gyvūnai, trofėjininkas ketina surinkti pagal Tarptautinio safari klubo (Safari Club International, SCI) vieną iš kotiruojamų šios rūšies gyvūnų trofėjų visą komplektą, kuriam trūko Australijoje sutinkamų ir medžiojamų elnių.

Medžioklės transportas

Australija – nauja elninių žvėrių tėvynė
Australijos žemyne elninių gyvūnų atsiradimo istorija – nesena, visi jie buvo introdukuoti dar prieš II pasaulinį karą. XIX a. – XX a. pirmoje pusėje naujų gyvūnų įvežimas iš kitų kraštų, medžioklės, ūkio, faunos paįvairinimo tikslais, buvo populiarus ir gamtininkų palaikomas visame pasaulyje, panašūs projektai buvo įgyvendinami ne tik Australijoje, bet ir Europoje, ir kituose žemynuose. Ketinta į Australiją atsivežti dar bent 40 rūšių gyvūnų iš Afrikos, liūtų, raganosių, leopardų ir t.t. tačiau nespėta. Vėliau gamtosaugos politika keitėsi, daugiausia atsivežta tik kanopinių iš aplinkinių kraštų – Azijos žemyno, Indonezijos salų. Žmonių civilizacija, žemės ūkis pietryčių Azijos žemyne sparčiai vystėsi, užėmė vis naujus ir naujus gamtos plotus, tad šiuo metu ten gyvūnijos beliko tik gamtos rezervatuose, daugiausia skirtuose egzotiniams gyvūnas, pvz., Azijos tigrams ir pan., kur dar yra ir elnių, tačiau jų paskirtis ir belikusi pasitarnauti maisto šaltiniu plėšrūnams. Iš Indijos, Indonezijos kilę elniai savo tėvynėje nebemedžiojami, nes jų ten beveik ir nebėra, gyventojų takumas per didelis ir faunai vietos neliko. O atvežti į Australiją žvėrys išplito, galima jų susimedžioti privačiuose medžioklės plotuose.

Australijoje pelnyti trofėjai – 5 elnių ir 1 gazelės
„Nustebino Australijos gamta. Įsivaizdavau pusdykumes, saulės išdžiovintas krūmynus, matyt, pagal Afrikoje susiformavusį medžioklės pietiniuose kraštuose stereotipą. Nieko panašaus neišvydau, priešingai – labai daug žalumos, gyvūnijai tarpti idealios sąlygos. Plotai, kuriuose medžiojau, lyg ir nedideli, tik 9 000 ha, tačiau juose buvo gana aukštų kalvų, bemaž, kaip Alpių priekalnėse, tankių, sodrioje žalumoje skendinčių miškų, sraunių upeliukų, kultūrinių pievų (medžioklės plotų savininko pagrindinė veikla buvo galvijų auginimas). Laukinės gyvūnijos nors ir gausu, matydavosi gana didelės elninių žvėrių kaimenės laukuose, tačiau medžiotinų, būtent tų ir tokių, kokių man reikėjo, teko paieškoti bekelei pritaikytu džipu naršant po apylinkes, o užtikus, kur vienos ar kitos rūšies ar porūšio gyvūnai laikosi, jų kartais ir ne vieną dieną patykoti“, – pasakojo trofėjininkas.

Garna, lietuviškai vadinama elniaože gazele

Pasak D. Vaitiekūno, iš medžioklės bokštelių Australijoje, bent jau plotuose kur jis buvo, nemedžiojama. Vieną dieną išvažiuodavo žvėries ieškoti, lydintis jėgeris daugiau ar mažiau žinojo, kur kokie žvėrys šiuo metų laiku gali laikytis, užtikdavo bandą, tada kitą rytą anksti vykdavo jų tykoti. Prisėlindavo jau pėsčiomis, pasislėpdavo už kokios nors natūralios priedangos ir laukdavo elnių pasirodant. Visus žvėris sumedžiojo maždaug vienodai, tokiu pačiu medžioklės būdu, su įtampa jų laukiant, ir su geroms emocijomis paleidus taiklų šūvį, skyrėsi tik elninių išvaizda ir medžioklės vietovės. Pelnyti kiaulinio elnio (Axis porcinus), Aksio (Axis axis), zambaro (Cervus unicolor), Javos ir Malūkų salų rusa elnių (Javan rusa ir Moluccas rusa) bei garnos dar vadinamos elniaože gazele (Antilope cervicapra) trofėjai.

Kiaulinis elnias

Šernai – „už įstatymo ribų“
„Buvo labai įdomu sužinoti, kodėl vieni iš šių elnių pavadinti „kiauliniais“. Pasirodo, todėl, kad panašiai kaip šernai ganosi. Pamačius bandą aukštoje augmenijoje iš tiesų gali pagalvoti, kad paršų kaimenė į pašarus įnikusi. Elniniai turi instinktą, tarkim, mūsų stirnos, kai ganosi labai dažnai kilstelti galvą apsidairyti, o šitie kiauliniai kaip nuleidžia galvas į augmeniją, kaip į lovius įmerkia, gerai jei kas 5 min., kuris kilstels galvą apsidairyti kas aplinkui dedasi. Šie elniniai nedideli, kojos gan trumpos, ragai irgi menki, tad savo tėvynėje, Euroazijos žemyne, kur gausu kiaulinių žvėrių, matyt, ir buvo sugretinti su paršais, o ne su elniais, kurių Azijos kraštuose yra žymiai solidesnių. Nors Australijoje iš gretimų salų paplitusių ar introdukuotų šernų irgi esama. Matyt, pasitaiko jų ir plotuose, kur medžiojau. Tačiau šernai šalyje atsidūrę „už įstatymo ribų“. Jėgeris perspėjo, kad jei pamatysiu šerną, nieko neklausdamas turiu jį šauti, ir pats jėgeris šausiąs, ir visi šaus, kas tik bus ginkluot, kad tik knyslius sveikas kailio neišneštų. Matyt, šis svetimžemis Australijai gyvūnas pridaro žalos ne tik unikaliai žemyno gamtai, bet ir australų ūkininkams, nes nuostatos jų atžvilgiu vienareikšmiškos – norima juos likviduoti“, – šypteli G. Vaitiekūnas.

Didžiausias pietų pusrutulio elnias – Zambaras

Australijos elninių trofėjai
Pasak tarptautinės kvalifikacijos trofėjų žinovo, visų Australijoje medžiojamų elninių ragų trofėjai menki, su mūsų tauriųjų elnių karūnomis nesulyginami. Nedidukai, išskyrus zambarą, ir patys gyvūnai. Tik zambaras jau stambus žvėris, sumedžiojus išsitraukti, pasikrauti, kad ir į specialiai laimikiui vežti pritaikytą automobilio lentyną, dviese su jėgeriu jau buvo sunkoka, teko kviestis pagalbininkų. Tačiau ir šio elnio trofėjiniai ragai neįspūdingi. Aksiai medžiojami ne tik dėl mėsos ir ragų trofėjaus, vertinamas labai gražus, su ryškiomis baltomis dėmėmis šio elnio kailis. Matyt, tais laikas, kai natūralūs kailiniai buvo būtinas dailiosios lyties atstovių atributas, šių elnių kaimenės Euroazijos žemyne ir praretėjo, tačiau čia, Australijoje, jų išliko gan gausiai. Saviti ir rusa elniai. Kuo skiriasi Javos ir Maluko salų rusa elniai vienas nuo kito, gali pasakyti tik specialistas, pagal karčius, kitus požymius, o iš toliau žiūrint jie identiški, tenka pasikliauti jėgerio tvirtinimu. Visur lydėjęs jėgeris iš tiesų buvo profesionalas, ne tik savo medžioklės plotus, bet ir visą Australijos gyvūniją puikiai žinojo.

Aksis

Kengūros iš Australijos – tik dovanotos
„Vietinė Australijos fauna trofėjininkų nemedžiojama. Daugumai medžiotojų ir nemedžiotų žemyno fauna asocijuojasi su kengūromis, kurių iš tiesų bastosi šimtais, tačiau tik mums visos jos yra „kengūros“, o iš tiesų tarp jų irgi yra įvairių rūšių ir porūšių žvėrių – valabės, filanderiai ir t.t. Per metus patys australai kengūrų sumedžioja apie 1 mln. Tačiau šių sterblinių medžioklės tvarka –specifinė. Jei medžiojama sau, niekas pernelyg medžiotojų nekontroliuoja, tačiau jei medžiojama dėl pinigų, t.y. sumedžioto žvėries mėsa skirta pardavimui – tai galioja privalomas reikalavimas pataikyti gyvūnui tiksliai į galvą. Mėsos patys medžiotojai pardavinėti negali, yra iš medžiotojų tarpo rajone paskirtas vienas asmuo vyresniuoju, kuris mėsos pardavimo reikalus tvarko, taip pat jis patikrina ar kengūra sumedžiota taisyklingai, t.y. pataikyta į galvą. Jis privalo žvėrį nufotografuoti taip, rašoma taisyklėse, „kad nuotraukų kokybė tiktų teismui“. Kitaip tariant, jei paaiškėtų, kad kengūra buvo sumedžiota netaisyklingai, jis turi įduoti savo kaimyną medžiotoją į teisėsaugos rankas drauge su įrodymais. Australai kengūras medžioja ir dėl jų daromos žalos pasėliams, ir dėl mėsos. Užsieniečiams medžioti kengūras draudžiama, šių žvėrių trofėjai neįtraukti į jokias tarptautines vertinio sistemas, galbūt su tuo susijęs ir reikalavimas šauti gyvūną tik į galvą, kad trofėjus būtų sugadintas. Nors užsieniečiui sumedžioti kengūros negalima, tačiau vietinis medžiotojas gali užsienio kolegai padovanoti kengūros kailį, reikia užpildytus atitinkamus dovanojimo dokumentus ir tokią dovaną užsienietis gali iš šalies išsivežti“, – apie vietinės australų medžioklės tvarkos subtilybes aiškino trofejininkas.

Gabenam į stovyklą Javos salos rusa elnią

Reikia ginklo – turėk priežastį, kur jį panaudosi
Pasak G. Vaitiekūno, Australijoje nėra jokios nacionalinės medžiotojų organizacijos, nors atskirų klubų rajonuose, valstijose galbūt yra, bet jie veikia kaip ir kitos pomėgio pagrindu susikūrusios nevyriausybinės organizacijos, jokioms tarptautinėms medžiotojų organizacijoms Australija nepriklauso. Įdomi ginklų įsigijimo tvarka šalyje. Kai kur pasaulyje, tarkim, Jungtinėse Amerikos Valstijose, ginklus gali įsigyti bet kuris pilnametis pilietis pateikęs dokumentą. Prekiaujama ginklais supermarketuose, viršutinėj lentynoje surikiuoti šautuvai, apatinėje – viskis, amerikiečiams tai atrodo normalu, viskas ko reikia vietoj. Mums, europiečiams, tokia tvarka atrodo keista, nes daugumoje Europos šalių ginklų įsigijimas gan griežtai reglamentuojamas, o štai Australijos atvejis – unikalus. Ginklą iš esmės gali įsigyti bet kas, su viena sąlyga, turi pateikti „priežastį“, kam jam šis ginklas reikalingas, t. y., ką jis medžios. Todėl medžioja daugiausia kaimelių, ūkių gyventojai, nes miestuose „medžioklės priežasčių“ ir objektų, kaip ir visur pasaulyje, ne per daugiausia. Australijoje miestuose tik gausu papūgų, tačiau ne visos jos medžiotinos. Nedaug, bet medžiojančių miestiečių visgi yra. Bičiuliams iš miesto, tarkim, medžioklės plotų, kuriuose G. Vaitiekūnas medžiojo, savininkas išrašo pažymą, kad štai tokiam ir tokiam žmogui reikalinga medžioti jo ūkyje, tam yra tokios ir tokios priežastys. Ar moka, ar nemoka tas žmogus medžioti – niekam iki šiol nerūpėdavo, tik visai nesenai įvestas reikalavimas išklausyti kelių valandų trukmės saugaus ginklo naudojimo kursus.

Krokodilai – dėžėse, naminiai jaučiai – džiunglėse
„Australijoje dar galima medžioti krokodilus, tačiau jų medžioklė irgi labai keista. Krokodilai viliojami jauku ir iš pagaunami dėžiniais spąstais. Dėžė turi būti gana didelė, nes pasitaiko ir iki 6 m. ilgio roplių. Tada dėžėje galima tą „laimikį“ nušauti, tad jokios medžioklės egzotikos nebelieka. Jeigu jie ir medžiojami, tai dėl egzotiškos iškamšos, odos ar iš populiacijos išimami pavojingi individai, įsikūrę tankiai žmonių gyvenamose ir lankomose vietose“, – sakė medžiotojas.

Pasak G. Vaitiekūno, į Australiją dar ketina grįžti kitąmet. Šalis didelė, vien tik ją perskristi vietiniais skrydžiais užtrunka kelias valandas laiko. Medžioklės paslaugos – be priekaištų. Galbūt, kaip ir visur, pasitaiko įvairių atvejų, visur dirba žmonės, ne robotai, tačiau šia savo medžiokle liko labai patenkintas. Kitą kartą ketina vykti jau į kitą Australijos kraštą, pietines, centrinės ar vakarų kranto valstijas. Įdomios medžiojamos Australijoje gyvūnijos yra ir daugiau – gausu vandens buivolai, šernų, šalyje pasitaiko net sulaukėjusių kupranugarių. Tačiau labiausiai ir vietinius medžiotojus, ir užsieniečius žavi sulaukėjusių naminių buivolų medžioklės. Atvežti iš Europos ir kt. šalių buivolai iš galvijų ūkių tai šen, tai ten pabėgdavo, sulaukėjo, sąlygos gyventi laisvėje jiems pasirodė tinkamos, tad naminių jaučių giminaičių gausiai bastosi, jų medžioklei jokių apribojimų nėra, nes laisvėje jie priskiriami prie naikintinos gyvūnijos. Apie tai, kad jie kažkada buvo naminiai galvijai, žino tik žmonės, jaučiai to neprisimena. Šių laukinių buivolų medžioklė pagal nelaimingų atsitikimų skaičių, viena pavojingiausių, nes užspeisti, sužeisti buliai būna net gerokai pavojingesni už kai kuriuos laukinius žvėris. Tad medžioklės nuotykis Australijoje šiuo apsilankymų, tikisi medžiotojas, neapsiribos.

“Miske.lt”
Aleksandras Valentas