Vilkas

Pilkasis vilkas (lot. Canis lupus, angl. Grey Wolf, vok. Wolf) – stambiausias iš visų laukinių šuninių (Canidae) šeimos, proporcingo sudėjimo žinduolis, visų naminių šunų protėvis.

Paplitimas
Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių. Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose.

Fiziologija
Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30–65 kg (rekordas – 79 kg[1]). Kūnas apaugęs šiurkščiu pilkos spalvos kailiu, nors gali pasitaikyti ir juodų, baltų, rudų, gelsvo atspalvio vilkų (spalva skiriasi priklausomai nuo porūšio, hibridizacijos). Ausys neilgos, su smailiomis viršūnėmis. Kaukolė masyvi, dantys stiprūs, o iltys gana ilgos.

Vilkai laisvėje dažniausiai gyvena 6-9 metus, o nelaisvėje jų amžiaus vidurkis – 16 metų (rekordas – 20 metų).

Gaujos hierarchija
Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado. Tik jie gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda.
Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų.

Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maisto negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai.

Vienišas vilkas – tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos. Radęs laisvą plotą pirma pažymi ją gerai matomose vietose palikdamas išmatų.

Mityba ir medžioklė
Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius ar ligotus gyvūnus. Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybos grandinės viršūnę, nors kartais konkuruoja su lokiais, pumomis, tigrais, lūšimis (dažniausiai vilkai vengia tiesioginio kontakto su kitais stambiais plėšrūnais, tačiau gali pulti gindami teritoriją, grobį).

Vilkai medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai. Gali ilgai badauti, bet pasitaikius progai, stengiasi pasisotinti kelioms dienoms.

Minta beveik viskuo ką pagauna – nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas – laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai – neatsisako vabzdžių ir uogų. Medžiojanti gauja gali klajoti iki 1000 km² plote.

Dauginimasis
Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių.

Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys.

Lietuvoje
Lietuvoje gyvena apie 200–300 vilkų (tačiau dėl skirtingų skaičiavimų šis skaičius svyruoja nuo 100 iki 500[3]). Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje reti. Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo. Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos. Per I ir II pasaulinius karus vilkų buvo gerokai padaugėję. Po karo pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus skirtos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo, vėliau po truputį atsistatė. 1938 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) suskaičiuota 146 vilkai, 1948 m. – 1732, 1955 m. – 270, 1960 m. – ~100, 1965 m. – 34, 1970 m. – 56, 1987 m. – 290[4].

Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir ne daugiau 20 individų per visą šalį. Vasaros pabaigoje vilkai, pratindami medžioti jauniklius, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis[5].

Lietuvių tautosakoje, mitologijoje, sakmėse vilkas yra dažnas veikėjas. Taip pat pagal vilką pavadinta daug šalies vietovių – Vilkija, Vilkaviškis, Vilkpėdė, Vilkų Kampas, Vilkbalė, Vilkokšnis ir kt.