Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Vilkas – šaunus medžiotojas

Turinys:

Dar nė medžiotoju nebuvau (pasakoju apie 1970 m.), kai vienoje vyrų kompanijoje išgirdau pasakojimą, kaip didžiulis šernas vilką į medį įlaipino. Rimti vyrai pasakojo, tad visiškai tuo patikėjau. Tik vėliau sužinojau, kad to „vilko“ vardas Kazys ir gyvena jis ne miške, o Kantaučių (Plungės r.) kaime, turi žmoną Stefą ir trejetą „vilkiukų“.

Taip jau susiklostė, kad pačias įdomiausias fotografijas medžioklės tema padariau ir įdomiausius medžioklės nuotykius patyriau dalyvaujant Kaziui Vilkui.

Niekada neužmiršiu savo pirmosios medžioklės (1973 m.). K. Vilkas tada jau buvo patyręs ir taiklus medžiotojas. Pats pirmas naujo medžioklės sezono varymas. Nupasakojo jis man vietą, kur turiu stovėti šaulių linijoje, prie tokio neseniai iškasto kanalo, kurio visas krantas besąs dilgėlėmis apaugęs.

Kazys Vilkas

„Čia, – sako, – briedžiai bėgs“. Nebuvo tame miške jokio briedžio, bet šerną varovai išvarė. Ir nutik taip, kad šernas būtent pro mane bėgo, o aš pirmą kartą savo medžioklinio gyvenimo pradžioje šautuvą rankose laikiau. Šernas, senas kuilys, visai netoli manęs iš miško išlindo ir taikėsi šokti per kanalą. Ne visada jį ir mačiau, nes aukštos dilgėlės paslėpė. Taikiau aš ar ne – negaliu nė pasakyti, bet kai driokstelėjo šūvis, šernas įvirto į žolėmis, dilgėlėmis apaugusį kanalą ir jo nebemačiau. Staiga žiūriu, kad jis paknopstom išropojo iš kanalo ir skuodžia atgal į mišką. Žvėries vis nebemačiau ir nebėra kaip paleisti antro šūvio. Tačiau ten jis susitiko varovu ėjusį K. Vilką. Tas tai jau greit jį „sutvarkė“. Bilst – ir guli.

Dar vienas kitas varymas ir atėjo pietų metas. Visi ant kelmų susėdome, kas ką atsinešęs kramtome. Kalbos, suprantama, apie šerno medžioklę sukasi. Nedaug tada šernų sumedžiodavome, tad tai jau buvo rimtas laimikis, reikalaujantis ne kartą apie tokio žvėries medžioklę pasakoti ir… kaskart vis gražiau.

O tada… „Bus iš tavęs medžiotojas, – tapšnojo man per petį Kazys, – ir tu taikliai pylei į kuilį“. Kol laimingas pagyrimų klausiausi, šuo mano pietus surijo. „Štai tau ir pirmoji pamoka, – juokėsi Kazys, – medžioklėje nežiopsok“.

Tikra tiesa – tuo daug kartų įsitikinau. Medžioklėje viskas svarbu: kaip tu apsirengęs, ar nespaudžia koks drabužis, ar tvarkingas ginklas, ar peilį turi, ar gerai mišką žinai, bent jau kur turi atsirasti pasibaigus varymui. Svarbu, kaip varovai ir šunys dirba. Net tai, kokios nuotaikos į medžioklę patraukei, gal per kokius rūpesčius pritrūks medžioklinio dėmesio, gerai žvėries nepamatysi, netaikliai šausi.

Gi Kaziui geros nuotaikos niekada netrūko – kad tik medžioklė įvyktų.

Kartą medžiojome miške, per kurį teka Sausdravo upelis (Plungės r.). Pločio gal 20–30 metrų, bet vietomis gilokas, įspraustas tarp aukštų skardžių. Buvo gruodžio mėnuo, gal dešimties laipsnių šaltukas spaudė. Upelis gana sraunus – tik pakraščiai užšalę. Kazimieras įsitaisė ant aukšto šlaito, tokioje vietoje, kur žvėrys dažniausiai upelį perbrisdavo.

Didelis, labai didelis kuilys, varovų išbaidytas, per mišką pro Kazį link upės bėgo. Šakos lūžo, miškas traškėjo, sniegas sūkuriais šernui iš po kojų lėkė – per upę taikėsi bėgti. Kazys kad trenks vieną, antrą šūvį! Aiškiai matyti – kliuvo, nes šernas per upę jau vos brido, skardin ropojo, atgal slysdamas. Pabėgs! Negi paleisi?! Pertaisė šautuvą ir puolė per upę medžiotojas. Lig juosmens lediniame vandenyje stovėdamas, dar kartą šovė į šerną. Kulka, kaip paskui paaiškėjo, žvėries nekliudė, bet ir nebereikėjo, nes pati pirmoji buvo mirtina.

Skaitytojas neabejotinai pasakys, jog medžioklis neturi teisės iš savo vietos pasitraukti. Taip, bet tais senais metais į medžioklę susirinkdavo geriausiu atveju gal tik dešimt šautuvuotų vyrų. Žinoma, saugaus elgesio medžiolėse taisyklės buvo, bet žinojome, kuris kurioje vietoje yra ir Kaziui medžioklės vadovas buvo davęs leidimą iki nurodyto atstumo pasitraukti iš savo.

Išgirdome pučiant medžioklinį šautuvą. Kazys puikiai mokėjo šautuvu išgauti medžioklės rago garsą. Susirinkome ton vieton. Žiūrim – antroje upės pusėje, šlaite, šernas guli, o šalia jo, kaip gimęs, Kazys tai ant vienos, tai ant kitos kojos šokinėja, permirkusius drabužius gręžia. Tai bent azartas! Tai bent medžiotojas! Gruodžio mėnesį, spaudžiant dešimties laipsnių šaltukui! Per upę – oho! Teko vyrą, kad nesušaltų ir nesusirgtų, medžiotojų „vaistais“ gydyti. Aišku, ir kiti medžiotojai profilaktiškai vaistų gavo, kai kuriems net per daug teko…

Sukūrėme ten pat lauželį, nulupome šerną ir mėsą sudėjome į kuprines. Medžioklė baigta. Tais senais laikais nedaugelis medžioklės kolektyvų turėjo savo namelius, tad dažniausiai žvėrį nulupdavo po egle arba kokio kaimiečio daržinėje. Tai buvo apie 1975 metus.

Daug linksmų nuotykių patyrė, daug taiklių šūvių medžioklėse paleido mūsų „vilkas“. Bet buvo ir liūdnų.

Kazys visados turėjo gerai dirbantį medžioklinį šunį. Kiekvienas medžiotojas, kurio šuo puikiai varo žvėris, medžioklėse patiria dvigubą malonumą. Turėjo Kazys Džekį – Lietuvos skalikų veislės. Šaunus šunėkas buvo! Būdavo, atsiveda Kazys Džekį prie kokio eglių tankumyno, prie miško, kur dienoja šernai, paleidžia jį, užsiundo: „Džeki, paimk, paimk!“ Šis šast į tankumyną ir jau loja ant šerno. Tol loja, kol šernui nusibosta jo klausytis, tad puola šunį. Tas to tik ir laukia – strimgalviais pas savo šeimininką neria, o šis šautuvą atstatęs laukia šerno pasirodant.

Kazys Vilkas

Daug deglųjų jiedu tokiu būdu sumedžiojo. Tada ir į medžioklę tik keliese išeidavome, mums tik reikėjo netrukdyti Kaziui su jo Džekiu.

Jei jau užsiminiau apie liūdnus šio medžiotojo nuotykius, tai turiu paporinti. Gal dar kartą suskaudinsiu Kaziui širdį, bet ką padarysi. Nutiko taip, kad pats Kazys savo mylimą Džekį nušovė.

Jau buvo pavakarys. Paskutinis varymas. Ir po daugybės metų galiu tiksliai tą vietą parodyti. Linksmai skalydamas, Džekis atvijo Kaziui šernus. Miško progumą šernai prašoko šūvio nekliudyti, o šuniui kliuvo. Baisus dalykas medžiotojui pačiam nušauti savo mylimą draugą. Atsisėdo Kazys ant kelmo, Džekį aprauda. Priėjusiam medžioklės draugui šautuvą atkišo: „Nušauk ir mane“, – prašo. Draugas, vardu Benas, jį kaip įmanoma apramino ir prižadėjo nė vienam medžiokliui nepasakyti, kur tas Džekis pradingo. Nubėgo su šernais ir nebegrįžo…Gal dvidešimt metų Benas prisakymo laikėsi, bet kartą viename medžiotojų pobūvyje pats Kazys apie tą nutikimą papasakojo.

Įsigijo, užsiaugino Kazys naują šunį. Pavasarį gimęs buvo. Kai rudeniop pirmą kartą medžioklėn atsivedė, iškilmingai tarė: „Rusų anglų margasis, vardas Miris“. Žiūriu, kad šuo vyrišką giminę patvirtinančių dalykų neturi. „Kad čia ne Miris, o Morta“, – sakau. Taip kalei ir prigijo tas vardas. O Kazys nesupranta, kaip čia išėjo. Iki aštuonių mėnesių šunį išaugino ir tik tada išsiaiškino, jog tai kalė.

Jau seniai nebeina Kazys į medžioklę, amžius ir sveikata patyrusį medžiotoją įveikė, bet vis užsuku pas jį, prisimename kažkada buvusias šaunias medžiokles. Ko gero, vien apie tą medžiotoją, apie jo nuotykius galima knygą parašyti.

Na, kad ir toks jo nuotykis. Pamiške Kazys prisėlino prie kviečių lauke besiganančių šernų. Tai buvo viena pirmųjų jo medžioklių 1964 metais. Turėjo vienvamzdį šautuvėlį. Šovė į šerną, ir visas būrys lekia tiesiai į medžiotoją. Atstumas nedidelis, persitaisyti nebespėjo, tai tik rankomis alksnio šakos nusitvėrė, pakėlė kojas aukštyn, o šernai pro kojų apačią lekia. Šaka lūžo, o Kazys krito ant bėgančio šerno… Abiem išgąsčio – į valias.

Šernas žviegdamas nubėgo, Kazys vėl ropštėsi į medį. Gi tas šautasis jau guli, tad medžioklė buvo sėkminga.

Kartą, per pačią šernų rują, sumedžiojo jis kuilį. Kvapelis ojojoi… Išvirė jo Stefa kopūstienę su to kuilio mėsa – valgyti neįmanoma, smirdi šernu, ir tiek. Tai liepė visą katilą nunešti Džekiui. Nunešė. Džekis priėjo prie katilo, apuostė ir atsitraukęs kad ims loti ant to katilo!..

Tikrai to medžiotojo patirtų nuotykių užtektų visai knygai. Tereikia prie butelaičio susėsti, porą dienų į diktofoną paplepėti apie patirtus medžioklinius nuotykius – ir medžiaga knygai bus.

„Miske.lt“
Kostas Slivskis

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 4

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

4 Komentarai

  • Tomas
    Posted 2020.03.09 at 12:44

    gražu skaityti, šaunuoliai.

  • Arnas
    Posted 2020.02.25 at 20:39

    Susiskaitė puikiai! 👍

    19
    2
  • Gedas
    Posted 2020.02.25 at 20:01

    Na pasakojimai super pas jus!!! Ačiū autoriams.

    20
    2
  • Saulius
    Posted 2020.02.25 at 13:40

    Super pasakojimas, man labai panašių istorijų būta, skaityčiau ir skaityčiau…🤔

    39
    3

Komentuoti: Saulius Atšaukti atsakymą

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now