Tolimas Usūrijos kraštas

Tolimas kraštas. Tai siauras (apie 250 km pločio ir 900 km ilgio) ruožas Rusijos tolimuosiuose rytuose, tarp Kinijos ( siena eina Amūro upe ) ir Ramiojo vandenyno, pietuose turintis trumpą sieną su Šiaurės Korėja. Administraciškai, tai du kraštai: Chabarovsko ir Primorės. Ten, ir gretimose Kinijos teritorijose, gyvena Kiniška (arba Mandžūrinė) stirna, mano medžioklės objektas. Aišku ten yra daugiau medžiojamos faunos, bet šį kartą tai mano pagrindinis tikslas – noriu pabaigti surinkti pasaulio stirnų kolekciją.

Usūrijos medžiojamoji fauna:
Amūro tigras (šiuo metu nemedžiojamas, saugomas)
Amūro rudoji meška – SCI įregistruota 18 trofėjų
Amūro briedis – SCI įregistruoti 3 trofėjai
Izubris (Mandžūrijos vapitis ) – SCI įregistruoti 14 trofėjų
Mandžūrijos dėmėtasis elnias
Kiniška (Mandžūrinė ) stirna – SCI įregistruoti 13 trofėjų, iš jų sumedžioti 8
Kabarga
Barsukas
Usūrinis šuo ( mangutas )
Šernas
Lapė
Vilkas

Tokios medžioklės organizatorių paieškos truko keletą metų. Pagaliau praėjusį pavasarį paskambino draugas iš Maskvos: radau kas imasi daryti Kiniškos stirnos medžioklę, jie daugiau mokslininkai negu medžiotojai, bet jie leidžia savo plotuose sumedžioti vieną stirniną. Prie kitų sąlygų – reikia jiems atvežti Lietuvos vėliavėlę.

Spalio pirmom dienom skrendu į Chabarovską. Pakeliui prisijungia mano maskvietis draugas Igoris. Chabarovske susipažįstame su mūsų būsimos stovyklos šeimininku Aleksandru. Užsukam į parduotuvę maisto ateinančiai savaitei, ir išvykstam į Usūrijos taigą. Stovykla apie 150 km į pietryčius nuo krašto sostinės. Šitas kelionės etapas trunka apie 5 valandas. Vakare dar spėju į bokštelį. Kol kas dar nelabai susigaudau kokia čia tvarka, ir kaip čia reikia elgtis. Bokštelis apie 500 m nuo stovyklos, kokio pusės hektaro kirtavietėje, netoli jo ant žemės priberta druskos.

Kai derinom kelionės ir medžioklės sąlygas, Igoris sakė: savo šautuvo neimk, jie turi gerą Blazerį su optika. Atėjus į ginklų prišaudymo vietą, gavau rinktis iš dviejų SKS-ų. Optika ? turim, bet reikia prisukti ir prišaudyti, o kam jos reikia ? Kai tą optiką parodė, tai tikrai tapo aišku – geriau nereikia.

Žodžiu, sėdžiu bokšte, vis prisidedu SKS-ą prie peties, pratinusi. Šauti galima viską, išskyrus tigrą. Pagrindinis tikslas – stirninas, bet jeigu ateis iziubris ar šernas, galima šauti, jei ateis meška – šauti būtina. Sutemus lipu iš bokšto ir kulniuoju į stovyklą. Jos žiburėliai jau beveik matosi. Šeimininkai kiek nustebę – tai gi davėm radijo stotelę, baigei medžioti – pasikviesk, atvažiuosim paimti.  Netrukus išgirdom netoli stovyklos riaumojant tigrą. Tada supratau, kodėl Aleksandras su sūnumi nustebo matydami mane paržygiuojant iš bokštelio.

Vakarieniaujant pradėjo aiškėti kaip ir kas čia vyksta. Aleksandras Batalovas – vyriausias Chabarovsko krašto tigrų monitoringo pareigūnas. Jo „medžioklės“ plotai apie 20 tūkstančių hektarų, juose kelios dešimtys automatinių foto kamerų. Nuotraukas iš jų nuskaito kas dvi – tris dienas. Šitam plote nuolat gyvena aštuoni arba devyni Amūro tigrai. Visi jie turi vardus. Kiekvieno tigro kailio raštas yra unikalus, patyrę stebėtojai visada randa ant tigro kokį nors specifinį rašto elementą, pagal kurį paskui jį atpažįsta įvairiomis aplinkybėm.

Aleksandras suskaičiavęs beveik visus savo plotų žvėris. Čia gyvena apie 150 iziubrių, pora šimtų šernų, stirnų nedaug. Visi kanopiniai Aleksandrą domina tik kaip maistas tigrams. Savo reikmėm irgi susimedžioja vieną kitą iziubrį ar stirną. Pagrindinis tigrų maitas – šernas. Pagrindinis priešas (be žmogaus) – Amūro rudoji meška. Iš penkių tigro ir meškos susidūrimų trys būna tigro naudai, du meškos. Viskas priklauso nuo gyvūnų dydžio.

Mūsų medžioklės metu kameros užfiksavo didžiulį meškiną, persekiojantį tigro patelę. Lokys eina visą dieną paskui tigrę 15 – 20 minučių atsilikęs, ir atiminėja jos grobį. Gyvūnų dydį lengvai galima palyginti. Tigrė ir meškinas, tuo pačiu atstumu nuo kameros, lipa per rastą.

Tigrai retkarčiais užsuka tiesiai į stovyklos vidurį. Kartą vidury dienos, tiesiai šeimininkams iš panosės, nusinešė šunį. Tigras – vienas iš kelių mūsų planetos plėšrūnų, visiškai nebijantis žmogaus, o progai pasitaikius, jį medžioja. Aleksandrui yra tekę iš miško parnešti maišelį su žmogaus liekanomis.

Kitą rytą į bokštelį nuvežė dar tamsoje. Dieną pareiti leido pėsčiomis, bet liepė eiti užtaisytu šautuvu ir dairytis į šalis. Apie dešimtą ryto išlipau iš bokšto, dairydamasis i šonus ir po kojom, patraukiau į stovyklą. Pusiaukelėje ( bokštas apie 500 m nuo pirmųjų namelių ) kažką pastebiu žemėje. Švieži tigro pėdsakai. Skubiai padarau nuotrauką, pagreitintu žingsniu pasiekiu namelius. Šiurpoka. Patyrinėjęs nuotrauką pamatau: tigro pėdoje stovyklos katino pėdukės įspaudas. Stovyklos link nuėjo didelis katinas, o tuo pačiu taku miškan pasivaikščiot išėjo mažasis jo giminaitis.

Peržiūrėjus aplinkinių kamerų paskutinių dienų nuotraukas, paaiškėjo kas dedasi aplink stovyklą. Arčiausiai ratus suka rujojanti tigro patelė, kurios maistą atiminėja milžiniškas lokys, o tigro patinas arčiau kilometro prie stovyklos neina. Sukasi aplink antrąjį, tolimesnį ( už 1.5 km ) bokštelį, į kurį jau mane vežiojo iki pat kopėčių. Aš nesiginčijau, juolab kai vieną dieną tą tigrą kamera „pagavo“ apie 200 m nuo bokštelio.

Žiemą stovykloje beveik nieko nevyksta. Aleksandras, o dažniau jo sūnus su draugais, atvyksta iš Chabarovsko sniego motociklais, pakeičia automatinių foto kamerų baterijas ir atminties korteles, ir grįžta namo peržiūrėti foto medžiagos. Sniego danga kelias gerokai trumpesnis. Užtai kitu metų laiku, stovykloje visada yra svečių. Dažniausiai tai gamtosaugos entuziastai ar pareigūnai iš viso pasaulio. Mūsų buvimo metu, viename namelyje gyveno Siuzan. Vidurinės mokyklos mokytoja, pensininkė iš Mančesterio. Ji čia atvyksta jau keli metai iš eilės, po du kart į metus. Tigro dar nėra mačiusi. Važinėja su Aleksandru tikrinti kamerų, visą laiką kažką užsirašinėja. Pabūna dvi savaites ar mėnesį, ir vėl grįžta į savo Mančesterį. Moteriškė nešneki, mėsos nevalgo, medžiotojų nemėgsta, moka rusiškai. Man ji buvo panaši į prastai užsimaskavusią kažkokios tarptautinės gamtosauginės organizacijos inspektorę – žvalgybininkę. Aleksandras nutaręs: kai į kažkurios dabar čia gyvenančios tigrės vietą ateis nauja, ją pavadins Siuzan. Britei ši mintis labai patiko.

Taigi visam šitam fone mano kelionės tikslas pasirodė toks menkas, bet sunkiai pasiekiamas. Kaip jau yra ne kartą nutikę – sumedžiojau savo nedidelį trofėjų paskutinį vakarą. Turiu medžioklės bendražygių, kurie mane vadina – „mister last moment“.

“Miske.lt”
Gediminas Vaitiekūnas
Nuotraukos Aleksandro Batalovo ir autoriaus