Vilkai – svarbiausi, arba žalioji įtaka medžioklei

Nuotrauka iš žurnalo "Medžioklė"




Kai buvo ruošiami pirmieji mūsų žurnalo numeriai, kai mūsų komanda dar tik ieškojo kontaktų Lietuvoje ir aiškinosi, kokios temos mūsų medžiotojams yra aktualiausios, vienas ryškiausių tabu buvo vilkų medžioklė. Tereikėdavo užduoti klausimą apie vilkus, kad respondentas išsigąstų. Bailiai dairydamiesi, beveik šnibždomis medžiotojai prašė nieko nerašyti, neklausinėti ir net negalvoti apie vilkų medžioklę. „Nes čia veikia žalieji“, – sakė jie. Nes žalieji viską kontroliuoja ir bet koks žodis apie vilkų medžioklę gali sukelti žiniasklaidoje audrą. Kaip objektyviai įvertinti situaciją, jeigu informacija slepiama? Kaip tvarkyti plėšrūnų populiaciją, jeigu visi nusprendžia pranešti, kad nei plėšrūnų, nei nuostolių nėra? Kaip užtikrinti rūšių įvairovę ir tvarų medžioklės išteklių tvarkymą, jeigu dalis šalies ūkio iškraipoma dėl naujosios popkultūros – veganų, vegetarų ir gyvūnų „draugų“?

Žalieji gali manipuliuoti skaičiais, nes ūkininkai nepraneša apie vilkų padarytą žalą
Vilkų medžioklės sezono pradžioje šių plėšrūnų gynėjai ir visiško medžioklės draudimo šalininkai vėl suaktyvėjo. Pradėta diskredituoti medžiotojų nuomonę, griauti įstatymais ir taisyklėmis reguliuojamą šalies medžioklės ūkį, manipuliuojant duomenimis ir nuomonėmis. Šį kartą gamtos „draugai“ gamtos apsaugos asociacija Baltijos vilkas bent susiprato savo publikacijose pradėti remtis skaičiais, skalėmis ir diagramomis, užuot, kaip įprasta, apeliavę vien į emocijas ir gailestį. Tačiau nepakito vienas dalykas – manipuliavimas faktais, siekiant įrodyti savo teisybę, net jeigu ji prieštarauja logikai ir realiai situacijai. Žinoma, šiuo metu oficialūs duomenys rodo, kad vilkų skaičius per trejus metus nepakito, nes jie tiesiog nebuvo skaičiuojami. Vis dėlto būtų logiška manyti, kad populiacija auga ir, be to, sparčiai. Arba gamtos „draugai“ ignoruoja natūralią gamtos tvarką, arba tiesiog yra neinformuoti, nesidomi, o tik švaistosi skaičiais. Šiaip ar taip jų teiginiai turi mažai ką bendra su realybe.

 

Nereikia nė pridurti, kad kaži ar kuris nors vilkų gynėjas buvo giliau miške dieną, nė nekalbant apie naktį. Kaži ar kuris jų yra radęs apkramsnotas savo nuoširdžiai mylėto šuns liekanas – plikai nugraužtus kaulus ir visiškai išsaugotą galvą su skausmo pilnomis akimis. Kaži ar kuris medžioklės priešininkų matė, kaip atrodo avių aptvaras apsilankius vilkams. Vis dėlto jie mano, kad reikėtų nustoti medžioti vilkus, kad jie visiškai prarastų natūralią žmogaus baimę ir nebebijotų eiti į kiemą, arčiau mūsų namų šunų, gyvūnų ir mažų vaikų. Nieko, kad žmonės ir augintiniai ateityje gali susidurti su nieko nebijančiais vilkais. Vilkai patys svarbiausi!

Pagrindinė Lietuvos medžiotojų problema yra nenoras prisiimti atsakomybę ir reikšti savo nuomonę. Per švelniai ir ramiai reaguojame į užgauliojimus, manipuliaciją faktais, viešosios nuomonės veikimą – žaliųjų terorizmą. Jeigu norime ir toliau išsaugoti gamtos stabilumą ir rūšių įvairovę bei parodyti mūsų vaikams ir anūkams visą gamtos margumą, įskaitant ir stambiuosius plėšrūnus, teks patiems spręsti dabartinę situaciją – ir dėl gamtos „draugų“ įtakos, ir dėl vilkų limitų.

Reikia pranešti!
Baltijos vilko publikuojamoje medžiagoje Vilkai taikikliuose sakoma, kad naminių galvijų daugėja, o vilkų padaryta žala mažėja. Įdomu, kodėl? Vilkai pradėjo skaityti pasakas, kur gėris visuomet nugali blogį? O gal atsivertė į moderniąsias valgymo religijas – vegetarizmą ir veganizmą?

Reikia pridurti, kad, remiantis Aplinkos ministerijos duomenimis, pernai bendras kompensacijų už sudraskytus ir sužeistus naminius gyvulius dydis siekė 80 000 eurų. Palyginti su 2015 metais, žalos padaugėjo 19 savivaldybių, o papjautų ir sužeistų gyvūnų padaugėjo 40 %.

Vilkų gynėjai akcentuoja teigiamą tendenciją – daugėjant žemės ūkio gyvūnų, procentiškai mažiau jų nukenčia nuo vilkų antpuolių. Tačiau tai yra iš esmės neteisingai interpretuojama situacija.

Iškreiptas vilkų veiklos vaizdas, o kartu ir klaidinga visuomenės nuomonė apie plėšrūnų skaičių Lietuvoje ir jų įpročius susidaro dėl netobulos vilkų apskaitos sistemos ir ūkininkų, namų ūkių savininkų bei medžiotojų vangumo. Nesant sniego, negalima suskaičiuoti plėšrūnų pagal pėdsakus, o dabartinis vilkų apsaugos planas numato, kad tokioje situacijoje reikia vadovautis ankstesnių metų duomenimis. Ir taip tris sezonus iš eilės leidžiama sumedžioti 60 vilkų, tarsi populiacija stovėtų vietoje… Kita ne mažiau svarbi sąlyga – ūkininkai turi pranešti apie kiekvieną papjautą avį ir veršį, kiekvieną sudraskytą kiemo ar medžioklinį šunį. Pageidautina prie pranešimo pridėti įvykio vietos ir kritusių gyvūnų fotografijų ir aprašymą. Tik tada susidarys tikrasis vaizdas net tiems, kurių natūralių procesų suvokimas paremtas Disney filmukais. Apie vilkų ir kitų miško žvėrių padarytą žalą ūkininkai ne vėliau kaip per tris dienas po įvykio turi pranešti savivaldybei, kurios darbuotojai susisieks su vietos medžiotojų būreliu ir suorganizuos nuostolių apimties įvertinimą. Nieko sudėtingo ir gaišinančio, užtat leidžia objektyviai įvertinti situaciją. Be to, ūkininkas turi galimybę gauti kompensaciją. Galbūt ji nebus didžiulė, bet bent šiek tiek atlygins nuostolius. Jeigu kurioje nors savivaldybėje bus nustatytas padidėjęs ir nuolatinis vilkų aktyvumas, vietos valdžios atstovai gali prašyti Aplinkos ministerijos išduoti leidimą medžioti plėšrūnus dar prieš vilkų medžioklės sezoną, kuris prasideda spalio 15 dieną ir tęsiasi iki balandžio 1 dienos. Be to, didžiausia žala naminiams gyvuliams padaroma tada, kai vilkai išveda savo jauniklius į pirmąją medžioklę ir juos moko. Šiuo laikotarpiu nukenčia daug daugiau gyvulių, nei vilkas užmuštų tenkindamas alkį. Gyvulių aptvarai ir ganyklos yra ideali vieta, kur jauni vilkai gali išmokti medžioti. Ir būtent šiuo laikotarpiu Lietuvoje vilkus medžioti draudžiama. Latvijoje pilkųjų plėšrūnų medžioklės sezonas prasideda liepos 15 dieną ir daug kur būreliai rengia stambias ir rezultatyvias medžiokles su varovais, tačiau taip pat aktuali lieka nepranešimo apie žalą problema, kuri iškraipo statistiką ir suteikia žaliesiems pranašumą.

Vilkų populiacija per trejus metus padidėjo 100 %
Vilkai yra protingi, socialūs, judrūs ir labai pavojingi plėšrūnai. Teigti, kad mažėja naminių gyvulių antpuolių, galima tik nežinant ir nesuprantant vilkų biologijos arba sąmoningai siekiant klaidinti visuomenę. Nėra nė menkiausios abejonės, kad vilkų Lietuvoje daugėja.

Patyręs medžiotojas Tomas Taujinskas įsitikinęs, kad dabartinis vilkų medžioklės limitas yra per mažas pagal realią populiaciją. Pagrindinė šio neatitikimo priežastis yra netinkama vilkų apskaitos metodika. Plėšrūnų populiacija nuolat auga, ir tai patvirtina naminių gyvulių antpuolių skaičius. Kai kuriuose rajonuose visiškai neabejotinai reikėtų intensyvesnės medžioklės. Nustatant limitą reikėtų vadovautis nuostoliais, o ne tik tuo, kiek pėdsakų pavyko surasti. Pasak T. Taujinsko, kuris pats užsiima šios rūšies stebėsena, atėjus laikui skaičiuoti vilkų pėdsakus, jų tiesiog nerandama, nes nėra sniego. Miške vilkų galima sutikti reguliariai, tačiau oficialus apskaitos būdas duoda tą patį nulinį rezultatą. Kartais, kai reikia atlikti apskaitą, atsiunčiami tokie specialistai, kurie net nemoka atpažinti vilko pėdsakų ir mano, kad kelių dienų senumo pėdsakų apskritai nereikia skaičiuoti. Visi medžiotojai ir girininkai vienbalsiai teigia, kad Lietuvoje vilkų yra du ar tris kartus daugiau, nei oficialiai teigiama. Tai rodo ir didėjantis dingusių medžioklinių šunų skaičius. Po medžioklės jie tiesiog nebegrįžta iš kvartalo…

Paklaustas, kodėl stambieji ir smulkieji gyvulių augintojai taip retai praneša apie vilkų padarytą žalą, T. Taujinskas atsakė, kad įskaitoje pasirodo tik tie atvejai, kuriais susidomi žurnalistai. Kita kategorija yra masiniai plėšrūnų antpuoliai, kurie reiškia ir didesnes kompensacijas. Populiacija per pastaruosius trejus metus paaugo 100 ar net daugiau procentų.

Anot T. Taujinsko, situaciją pablogina gamtos „draugų“ veikla, kurios pagrindinis tikslas yra neva gelbėti vilkus, o ne realiai rūpintis plėšrūnų populiacijos palaikymu ir tvariu reguliavimu. Medžiotojas Tomas Jocius irgi sutinka, kad vilkų Lietuvoje yra daug, nors, aišku, ne visur. Kai kuriose vietose per penkerius metus medžiotojai matė tik vieną pilkį. Gamtos „draugų“ organizacijos aktyviai kovoja prieš vilkų medžioklę ir prieštarauja bet kokiam medžiojimo limito didinimui, nors plėšrūnų daug. Viena pagrindinių priežasčių yra gausi maisto bazė, nes Lietuvoje kanopinių populiacija yra puikios būklės.

Vienas Medžiotojų sąjungos steigėjų Deividas Staponkus sakė nesuprantąs Aplinkos ministerijos neryžtingumo keisti vilkų limitą. Trejus metus leidimų skaičius nepakito – 60 vilkų per sezoną, nors žmonėms šie plėšrūnai kelia didelių problemų. Deja, kompensacijos už nuostolius, papjautus ir sužeistus gyvulius yra juokingos – jos nepadengia nė pusės praradimų. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės apie tai nepraneša. Vilkų populiacija tikrai yra patrigubėjusi. Ateityje Lietuvoje gerokai sumažės kanopinių, o kai miške nebebus ką ėsti, vilkai eis į fermas. Medžiotojų sąjungos atstovai iškėlė šią problemą ir Aplinkos ministerijos posėdyje, tačiau funkcionieriai kaskart vis grįžta prie jiems prieinamų oficialių skaičių ir nieko kito girdėti nenori.

Kitas medžiotojas, pageidavęs likti anonimu, nurodė dar vieną galimą vilkų limito įšaldymo priežastį. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba galėtų būti suinteresuota išsaugoti kuo daugiau vilkų, tikėdamasi, kad plėšrūnai sumažins šernų skaičių ir taip sulėtės afrikinio kiaulių maro (AKM) plitimas.

Vilkų limitai vertintini Baltijos kontekste
Lietuva nėra uždara teritorija. Mūsų gamta panaši į kaimyninių šalių, vadinasi, plėšrūnų viename kvadratiniame kilometre Lietuvoje turėtų būti panašiai kaip Latvijos ar Estijos populiacijose. Be to, mūsų valstybė nėra aptverta ir niekas netrukdo vilkams, kaip ir kitiems gyvūnams, kirsti sienų. Baltarusijoje vilkus leidžiama medžioti ištisus metus ir vien šiemet ten sumedžiota 1300 vilkų. Latvijoje kasmet leidžiama sumedžioti 250–300 vilkų, o Estijoje – 130–150.

Geras pavyzdys yra Suomijos valdžios sprendimas leisti sumedžioti penktadalį oficialiai žinomos vilkų populiacijos – 50 iš 250. Sprendimas atšaukti vilkų medžioklės draudimą buvo priimtas suvokus brakonierystės apimtį ir plėšrūnų ūkininkams ir medžiotojams daromą žalą. Suomijos medžiotojai daug dažniau užfiksuoja atvejus, kai vilkai puola jų šunis, nes suomiai daugiausia medžioja individualiai, kartu su vienu ar dviem keturkojais kompanionais. Dažnai jie naudoja GoPro kamerą, kuri ir užfiksuoja siaubingus žūties vaizdus. Lietuvos medžiotojai taip filmuoti dar nelinkę, bet žinoma, kad šunys taip pat dažnai dingsta be pėdsakų.

Vilkai Lietuvoje neturi natūralaus priešo, tik žmogus gali reguliuoti šių plėšrūnų skaičių. Vis dėlto vilkų populiacijos tvarkymas pas mus dar yra embriono stadijos. Taigi plėšrūnų skaičių kol kas reguliuoja pati gamta. Manoma, kad 10 % vilkų žūva nuo niežų, dalis jauniklių žūva ankstyvo amžiaus, bet vilkė vidutiniškai populiacija vis tiek nuolat sparčiai auga.

Baltijos šalis, Rusiją, Baltarusiją ir kitas valstybes ištiko didžiausia pastarojo laikotarpio nelaimė medžioklės ūkio srityje – AKM. Šernai nuolat kraupiai gaišta. Mokslininkų nuomone, medžiotojai, miškininkai ir ūkininkai randa geriausiu atveju 10–20 % nugaišusių gyvūnų. Tai reiškia, kad vilkai, kurie iš dalies yra maitėdos, maisto pastaruosius trejus metus turėjo daugiau, nei reikia. Taigi, stagnacija populiacijos apskaitoje ir beveik neriboti maisto ištekliai. Ar kas nors dar abejoja, kad vilkų paaiškės esant daugiau, nei manė mokslininkai, gamtos „gynėjai“ ir net medžiotojai?

Mokslininkų nuomonės
Aleksandro Stulginskio universiteto lekt. dr. Rasa Vaitkevičiūtė yra medžiotoja, kuriai tenka medžioti skirtinguose Lietuvos regionuose, bendrauti su vietos medžiotojais, kurie patys dažnai yra ūkininkai, turintys savo gyvulių bandas. „Pastaruosius kelerius metus dažnai girdima, kad padaugėjo vilkų, neretas jų yra matęs savo akimis. Pasakojama, kad vilkai išpjovė avis, danielius, nuo būdos nunešė šunį ir panašiai. Gaila, bet tai ne vien pasakojimai: draugui Kalvarijos rajone šių metų pavasarį įlindę į voljerą papjovė aštuonis danielius, prieš kelias savaites dar penkis, ir bandos nebeliko. Vilkai įsisuko ir į kolegos Tauragės rajone avių bandą…

Atlikdama miškuose tyrimus, pati aptinku vilkų pėdsakų ten, kur anksčiau jų nebūdavo. Kad vilkų padaugėjo ir būtina reguliuoti jų populiaciją – akivaizdu. Vilkų apskaita Lietuvoje neatlikta jau kelerius metus iš eilės, o paskiriamas sumedžiojimo limitas yra per mažas. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo teisinės bazės korekcijų ir metodikos, tinkančios Lietuvos vilkų populiacijai reguliuoti. Naujoji vilkų apskaitos metodika turėtų apimti visą šalies teritoriją, duomenis apie vilkų buvimo požymius ir veiklą. Reikia, kad jie būtų registruojami jungtiniame registre ištisus metus. Apskaitą galėtų vykdyti visi tose teritorijose dirbantys valstybinių institucijų pareigūnai, medžiotojai, nepriklausomi ekspertai, taip pat visuomenė. Atskirai turėtų būti tiriamos ir vilkų gaujos, jų užimama teritorija, gyvenimo sąlygos ir kt. Visi surinkti duomenys turėtų būti kruopščiai analizuojami ir pateikiamos populiacijos reguliavimo išvados.

Kol specialistai paruoš visą, tikėkimės, puikiai veikiančią sistemą, užtruks, o situacija ir klausimas dėl vilkų populiacijos sureguliavimo ir patiriami žmonių nuostoliai dar kurį laiką nesikeis – tai ir yra didžiausia blogybė.“

Aleksandro Stulginskio universiteto lekt. dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė: „Tikslaus Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų skaičiaus niekas nežino. Manoma, kad pastaraisiais metais vilkų padaugėjo. Tokia nuomonė galėjo susiformuoti todėl, kad atsirado pranešimų apie pastebimas gausesnes vilkų šeimas. 2006 metais atliktos medžiotojų apklausos duomenimis, vilkų gaują vidutiniškai sudarydavo 3–4 vilkai. Pastaruoju metu pranešama pastebėjus penkių ir daugiau vilkų gaujų. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ne visur vilkų gaujose padaugėjo. Tiesiog tie pranešimai, kai pastebėta daug vilkų vienu metu, sulaukia didesnio susidomėjimo ir plačiau pasklinda visuomenėje, sudarydami klaidinantį įspūdį. Regis, labai panaši situacija yra dėl laukinių gyvūnų daromos žalos. Galbūt vilkų papjautų naminių gyvūnų netektis sukelia stiprias emocijas, tie atvejai visiems tampa žinomi iš žiniasklaidos – susidaro įspūdis, kad žala didžiulė. Pavyzdžiui, 2016 metais Žemės ūkio informavimo ir kaimo verslo centro duomenų bazėje užregistruoti 1445 laukinių gyvūnų papjauti ūkiniai gyvūnai, tačiau tais metais registruota, kad buvo laikomi 716 884 galvijai, 146 916 avių, 12 766 ožkos. Per 2016 metus vilkai papjovė 1059 avis, taigi 0,7 % visų tais metais laikytų avių.

Grįžtant prie vilkų skaičiaus – jį nustatyti itin keblu. Tokią išvadą daro tiek visos Europos, tiek Amerikos stambiųjų žinduolių specialistai ir mokslininkai. Tuo klausimu įvairiose šalyse atlikta daugybė tyrimų, parašyta daug mokslinių darbų. Nustatant vilkų paplitimą ir skaičių, įdarbinamos gausios specialistų ir mokslininkų komandos, į lauko darbus įtraukiami medžiotojai, miškininkai, visuomenė. Stebėsena vykdoma ištisus metus. Štai Lietuvoje paskutinė oficiali vilkų apskaita vyko prieš dvejus metus, tačiau ir tuomet gautas skaičius sukėlė daug abejonių. Nieko keista, nes dviejų dienų stebėjimai negali atskleisti tikrosios padėties. Norint nors kiek tiksliau nustatyti šalyje gyvenančių vilkų skaičių, stebėti reikia ištisus metus, į šį darbą turi įsitraukti pakankamai daug vilko elgseną ir jo veiklos žymes išmanančių žmonių. Vienas iš pagrindinių veiksnių, stabdančių šių darbų pradžią – didelė darbų apimtis, organizaciniai klausimai. Būtų naivu tikėtis, kad tokie darbai gali būti kokybiškai atlikti nesant finansavimo arba skiriant nepakankamai lėšų. Šiuo metu Aplinkos ministerijoje buriama darbo grupė vilkų apskaitos ir apsaugos plano keitimo klausimams spręsti.“

Epilogas
Vilkų medžioklė Lietuvoje yra jautrus klausimas, ir ne tik čia. Baltijos šalyse apskritai vilkų yra ir bus, tačiau dėl gausios maisto bazės ir be racionalaus populiacijos tvarkymo bei reguliavimo iš pradžių vilkų dramatiškai padaugės, ir tai jau vyksta. Medžiotojai siekia reguliuoti vilkų populiaciją, bet, be abejo, nenorėtų, kad vilkai kaip rūšis būtų pašalinta. Vilkai yra mūsų faunos dalis, gerbiami, gražūs ir unikalūs jos atstovai. Jie tikrai turi savo vietą ir užduotį. Problemų kyla tada, kai vienos pusės interesai laikomi svarbesniais už kitos pusės reikmes. Siekiant užtikrinti sveiką vilkų populiaciją, turi veikti korektiška tvarkymo sistema, skatinanti ūkininkų ir medžiotojų toleranciją ir pakantumą šiai rūšiai, taip pat turi būti prieinamos kompensacijos, su sąlyga, kad buvo padaryta viskas, kad gyvūnai nuo vilkų būtų apsaugoti. Negalima leisti vilkams veistis ūkininkų ir kitų gyvūnų sąskaita.

Be reguliuojamos medžioklės vilkai praranda žmonių baimę. Kai miške maisto bus per mažai, jie pradės pulti naminius gyvulius, o kur neras grobio, vilkai ir mažieji, pūkuotieji vilkiukai tiesiog gaiš iš bado, nusilpę ir ligoti. Kai vilkų dramatiškai sumažės, kas už tai atsakys? Žalieji, siekiantys visiškai uždrausti vilkų medžioklę? Medžiotojai? Valdžia? Tada jau nebebus svarbu, nes balansas bus pažeistas. Tikėkimės, kad įvyks priešingai: medžioklės limitas bus nustatytas pagal realią situaciją, kai ilgai burta Aplinkos ministerijos, medžiotojų organizacijų ir mokslininkų darbo grupė pagaliau pataisys vilkų apsaugos planą ir pradės skaičiuoti šiuos plėšrūnus pagal naujus metodus.


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Autorius KATARYNA ŠTERNA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *