Vilkai – mutantai: mitas sugriautas

Šuo (Canis lupus familiaris) yra vilko (Canis lupus) porūšis. šio pirmojo prijaukinto naminio gyvūno istorija siekia ne mažiau 20 000 metų. Apie vilko ir šuns artimą giminystę byloja jų genomo tyrimai: mitochondri-nės DNR (mtDNR) skirtumai siekia tik 0,47 proc. (Bjornefeldt ir kt., 2006). Dėl vis mažėjančių miškų plotų ir didėjančios jų fragmentacijos Europoje mažėjo ir vilkų. Didelis populiacijos fragmentiškumas galėjo sukelti vilkų genetinės įvairovės sumažėjimą. Dar viena grėsme tapo ir neišvengiama vilkų ir šunų kaimynystė dėl mažėjančių tinkančių gyventi plotų, taip pat valkataujantys šunys. Todėl kelis pastaruosius dešimtmečius Europoje vykdomi vilkų genetiniai tyrimai – nustatomi haplotipai, įvertinami populiaciniai rodikliai, tiriama hibridizacija.

Norint įsitikinti, ar Lietuvos vilkų populiacija yra genetiškai artima gretimų šalių vilkams, bei patikrinti jau seniai sklandančius, tačiau nė karto neįrodytus gandus apie miškuose gyvenančius vilko ir šuns hibridus, šio straipsnio autorė atliko 2009-2010 m. medžioklės sezono metu sumedžiotų vilkų genetikos tyrimus. Tyrimai atlikti Švedijoje Grimso tyrimų stotyje (švedijos žemės ūkio mokslų universitetas), kartu su dr. Mikael Akesson. Švedai yra atlikę daug panašių tyrimų, laboratorija gerai žinoma mokslo pasaulyje, todėl iš karto apsidraudėme nuo galimų kaltinimų neprofesionalumu.

 

Vilkų haplotipų nustatymui paprastai sekvenuojamas trumpas, iki 350 bazių porų (bp), mtDNR segmentas. Ištyrus 27 vilkų genetinius mėginius, buvo nustatyti 4 haplotipai – W1, W3, W5 ir W10 (simboliai panaudoti pagal Pilot ir kt., 2010), kurie yra žinomi ir paplitę įvairiose Europos ir Azijos šalyse. Dar vienas haplotipas buvo identiškas šuns haplotipui. Vienas iš galimų paaiškinimų yra įvykusi hibridizacija tarp šuns patelės ir vilko patino (mtDNR yra perduodama per motinos liniją), tačiau mtDNR tyrimai neleidžia nustatyti, kurioje kartoje įvyko kryžminimasis. paskirų hibridizacijos atvejų nustatyta ir kitose šalyse: Norvegijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Vakarų Rusijoje (Randi ir kt. 2000, Randi & Lucchini 2002, Vila ir kt. 1997, 2003). Tačiau būtina pažymėti, kad hibridizacija tarp vilkų ir šunų nėra dažnas reiškinys. Skirtumai, susiję su elgsena, fiziologija, sumažina tiek paties kryžminimosi, tiek jauniklių išgyvenimo bei integravimosi į vilkų šeimas galimybes (Vila, Wayne 1999). Mūsų tyrimų metu vilko genome buvo nustatytas dratharų veislės šuns haplotipas. Mažai tikėtina, kad tokio šuns patelė galėtų sėkmingai išauginti jauniklius laisvėje. Vienas iš galimų variantų būtų, kad kryžminimasis įvyko nelaisvėje (Lietuvoje yra žinomi atvejai, kai žmonės išaugina ir laiko vilkus), jaunikliai buvo paauginti ir vėliau paleisti. Gauti rezultatai nustebino ir tuo, kad šuns haplotipas skyrėsi tik 1 bp nuo Lenkijos mokslininkų vykdytų tyrimų metu nustatyto vilko haplotipo W2, kuris buvo registruotas Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Deja, konkreti mūsų šalies vieta nenurodoma, pagal pateiktus žemėlapius – tai šiaurinė dalis. Mūsų tyrimo metu visiems šiaurinės Lietuvos dalies vilkams buvo būdingas šuns haplotipas, o nurodytas haplotipas W2 visai nebuvo registruotas. Gauti rezultatai gali būti paaiškinti ir įvykusia mutacija, dėl kurios nustatytas haplotipas tapo identiškas šuns haplotipui. Reikia pažymėti, kad mūsų gauti rezultatai yra preliminarūs, neleidžiantys daryti galutinių vienareikšmiškų išvadų.

Paviešinus rezultatus, žiniasklaido-je pasirodė informacija, kurioje buvo aiškinama apie hibridus, mutantus ir išsigimusius vilkus. skaitant pasirodžiusias publikacijas galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad Lietuvoje gyvena veršio dydžio žvėrys, nieko nebijantys, pjaunantys kiemuose naminius gyvulius ir keliantys grėsmę net žmonėms. Tačiau nėra mokslinių publikacijų, kuriose būtų pateikiami įrodymai, kad hibridiniai gyvūnai yra agresyvesni ar mažiau bailūs žmonių atžvilgiu (žinoma, jei šie gyvūnai nebuvo auginami nelaisvėje). Daugiausia žalos Lietuvoje patiriama vasaros pabaigoje, kai vilkų jaunikliai yra mokomi medžioti, o pamiškėje besiganantis veršelis ar avis, be abejonės, yra tinkamas objektas medžioklės pamokoms.

Tyrimo rezultatai uždavė daug klausimų ir inspiravo tęsti tyrimus. pirma, buvo pasirinktas ilgesnis mtDNR fragmentas (~600 bp), kurį susekvenavus buvo nustatyta, kad mūsų pirminis šuns haplotipas skyrėsi tiek nuo šuns (2 bp), tiek ir nuo vilko haplotipo (1 bp). Genų banke nėra identiško atitikmens, tačiau šis haplotipas yra artimiausias vilko haplotipui W2. Tolesniuose tyrimuose numatome atlikti filogenetinę analizę, norint įvertinti ryšius ir išaiškinti galimas sąsajas tarp itin artimų vilkų ir šunų haplotipų. Antra, bendradarbiaujant su Švedijos mokslininkais, kur vilkų tyrimams skiriama ypač daug dėmesio, o genetiniai tyrimai būtini vykdant šių plėšrūnų populiacijos valdymą, buvo nuspręsta atlikti ne tik mtDnR, bet ir pradėti mikrosatelitų tyrimus. Jie atliekami su branduoline DNR, todėl gaunama informacija yra susijusi tiek su tėvine, tiek su motinine linija, leidžia įvertinti įvairius populiacinius rodiklius bei hibridizacijos buvimą. šiuo metu medžiaga yra analizuojama, tačiau preliminarūs rezultatai rodo, kad tirti individai tikrai nėra pirmos kartos hibridai. Mes negalime tiksliai atsakyti į klausimą, kiek seniai įvyko vilko ir šuns kryžminimasis.

Išanalizavus turimus duomenis, bus galima tiksliau įvertinti Lietuvos vilkų populiacijos būklę, tačiau tyrimus būtina tęsti, reikia surinkti daugiau medžiagos.

Kitas visuomenei, ūkininkams, mokslininkams, gamtosaugininkams ir vilkų gynėjams labai rūpimas klausimas -kada gi vilkai Lietuvoje išnyks. Jungtinės nevyriausybinės vilkų apsaugos tarybos (pompastiškas pavadinimas, nieko sau jungtinė trijų žmonių taryba) teigimu, tai turėjo atsitikti jau 2005-2006 m. Deja, kaip tik nuo tų metų Lietuvoje vėl pradėjo didėti vilkų padaroma žala. Ypač ji skaudi kaimo gyventojams dabar, ekonominių sunkumų metu. Medžiotojų duomenimis, vilkų skaičius Lietuvoje jau artėja prie 800. Ko gero, medžiotojai suklydo, būtent dėl metodinių priežasčių. Labai didelius miškų plotus užimančios vilkų grupės neišvengiamai suskaičiuojamos keliuose būreliuose, o gal net ir po kelis kartus. Teisingiau apskaitą atlieka miškininkai – vienu metu visose girininkijose, pakartojant po trijų dienų. 2010 m. dėl gilaus sniego apskaita buvo atlikta vėliau, kovo pabaigoje, o dalis vilkų galėjo likti nepastebėti ir nesuskaičiuoti.

Išanalizavus 2010 m. miškininkų atliktos vilkų apskaitos rezultatus nustatyta, kad vilkų populiacija Lietuvoje tebe-gausėja. Minimalus vilkų skaičius 2010 m. kovą buvo 270 individų, o paplitimas apėmė 111 girininkijų (26,9 proc. visų girininkijų skaičiaus) ir tris valstybinius rezervatus. Taigi, iki medžioklės minimalus vilkų populiacijos dydis buvo 307 individai. Daugiausia vilkų 2010 m. apskaitos metu užregistruota tradiciškai didele vilkų gausa pasižyminčiuose Švenčionių (34) ir Varėnos (27) rajonuose. Po 10 ir daugiau vilkų apskaityta Jurbarko, Kretingos, Šakių, Šiaulių, Tauragės, Trakų rajonuose. padaugėjo atvejų, kai registruojamos didesnės vilkų grupės. Vilkų nebuvo užregistruota Ignalinos, Kėdainių, Prienų, Skuodo ir Zarasų rajonuose. Pažymėtina, kad šis skaičius yra minimalus populiacijos įvertis, t.y., vilkų mažiau nebuvo, o daugiau būti tikrai galėjo.

Ką reiškia tokia vilkų gausos kaita? O būtent tai, kad iki šiol taikyti medžioklės apribojimai yra pernelyg dideli ir nestabilizuoja ekologiškai optimalaus vilkų populiacijos dydžio. Dėl per didelio vilkų skaičiaus Lietuvoje 2009-2010 m. padidėjo jų daroma žala gyvulių augintojams, ir tai sukėlė neigiamą visuomenės reakciją. Ypač didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlė 2010 m. rudenį šiaurinėje Lietuvos dalyje pjaunami šunys. Tiesa, šunų pjovimas nėra kažkas ypatingo – Estijoje irgi buvo panašių problemų, kurios baigėsi tik sumedžiojus šunimis misti įpratusius vilkus.

Visiškai pritariame (tiksliau – jau kelinti metai tą siūlome) vilkų sumedžiojimo kvotos padidinimui iki 50-60 individų. Tokio masto populiacijos valdymas, laikantis dabartinių terminų ir limito kontrolės užtikrinimo, letalios kontrolės būdu tęstinas tol, kol populiacijos dydis pasieks ekologiškai optimalų, t.y., apie 200 individų. Maksimali vilkų medžioklei skirtina kvota – 15 proc. žiemos metu medžiotojų atliktos apskaitos metu įvertinto populiacijos dydžio, arba 25 proc. minimalaus populiacijos įverčio. Vilkų sumedžiojimo kvotą sumažinti būtina, kai minimalus vilkų populiacijos įvertis mažesnis negu 150 individų, o visiškai uždrausti vilkų medžioklę, jei populiacija priartėja prie minimalaus gyvybingumą užtikrinančio skaičiaus (100 individų).

Visuomenės nuomonės vilkų atžvilgiu sušvelninimui tuose rajonuose, kur vilkai vasarą ir rudenį daro didžiausią žalą gyvulių augintojams, siūloma reguliuoti vilkų populiaciją ne sezono metu. Dar kartą pabrėžiame – tai nėra kova prieš „mutantus“, „išsigimėlius“ ar „hibridus“, o tik legalus, daugumoje šalių taikomas populiacijos gausos reguliavimo būdas.

Mokslininkai mano, kad būtina ir toliau tęsti miškininkų atliekamas vilkų apskaitas pagal pėdsakus sniege, duodančias patikimus duomenis apie minimalų vilkų skaičių Lietuvoje ir jų teritorinį pasiskirstymą ir suderinamas su kaimyninėje Latvijoje atliekamomis apskaitomis. Nė viena mokslinė institucija neturi tiek pajėgumų, kad apskaitą atliktų visoje Lietuvos teritorijoje vienu metu.

Naudodamiesi proga, dėkojame Lietuvos miškininkams už šį darbą. Taip pat esame dėkingi medžiotojams, pateikusiems medžiagą genetiniams tyrimams, ir tikimės bendradarbiavimo ateityje.

„Mūsų girios“
Dr. Laima Baltrūnaitė Dr. (Hp) Linas Balčiauskas
Gamtos tyrimų centras

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *