Vieno vakaro nuotykis

Romualdo Barausko nuotrauka

Medžioju jau seniai, daugiau nei 30 metų ir nuo pat pradžių laikiausi nuostatos, kad medžioklėje technologijų įsikišimas turėtų būti kuo mažesnis. Į medžioklę mane atvedė senelis. Jis taip pat buvo medžiotojas, tik kiek kitokių pažiūrų ir supratimo nei šiais laikais dauguma medžiotojų.

Aš iš tų medžiotojų, kurie nepripažįsta naujų technologijų įsikišimo ir esu skeptiškas įvairiems pasikeitimams. Kai senelis sakydavo – mes seni medžiotojai sėdėdami miške šerną atskirdavom pagal traškesį ar tai kiaulė, ar kuilys, nuo tokių kalbų mane apimdavo juokas, nes atpažinti žvėries lytį, pagal tai kaip užmynė ant šakos yra daugiau nei aukštasis pilotažas. Šiuo aspektu mano žinių bagažui dar toli iki to ir visi puikiai žinome kaip kartais medžiotojai mėgsta paryškinti spalvas.

Vakaras buvo puikus, susiruošiau į medžioklę. Atvykęs į pamiškę užlipau į bokštelį, atsisėdau, dienos paukščių čiulbėjimą ėmė keisti naktinio miško garsai. Medžioklėje nenaudoju jokios papildomos įrangos tik prožektorių ant šautuvo, todėl visada renkuosi medžioklės vakarą pagal oro sąlygas. Tą vakarą dangus buvo giedras. Taip pat pasidžiaugiau, kad nekilo rūkas ir matomumas buvo ganėtinai geras, ant lauko galima įžiūrėti juodulius. Kurį laiką pasėdėjus išgirdau traškesį. Ir tikrai negalėjau pasakyti ar tai kiaulė, ar kuilys kaip mano senelis. Po kurio laiko pamačiau juodulį pievoje, kuris iš lėto judėjo dobilienoje ir nekreipė dėmesio į mane.

Šauti neskubėjau, nes norėjau įsitikinti, kad daugiau juodulių nepasirodys iš miško. Tyliai pasidėjau šautuvą ant palangės, prisitaikiau į juodulį, įjungiau prožektorių ir pamačiau rimta kuilį! Ilgai nelaukęs šoviau! Po šūvio kuilys pašoko ir kažkur nubėgo. 

Pašviečiau su prožektoriumi, bet laimikio niekur nebuvo matyti.

Tuo metu paskambino kolega ir paklausė ką šoviau, pasakiau, kad kuilį ir būtų gerai, jog jis atvažiuotu man padėti susitvarkyti.

Išlipau iš bokštelio, nuėjau į šūvio vieta kur radau šiek tiek kraujo. Pasižymėjau tą vietą ir pradėjau paiešką. 

Po kurio laiko supratau, kad mano paieškos beprasmės ir mane apėmė dvejonės dėl savo šūvio taiklumo. Be abejo didelis šernas ir po mirtino šūvio gali daug nueiti. Galvoje jau kirbėjo mintis, kad laikas kviesti pagalbininkus su kraujasekiu šunimi. Netrukus išgirdau automobilio garsą ir pamačiau šviesas. Medžioklės kolega išlipęs iš automobilio tuoj pat paklausė kur gi tas laimikis? Kaip pasakiau, kad šerno dar neradau, jo veide pamačiau šypseną. Papasakojau jam kaip viskas buvo, kad radau kraujo, bet tuom mano paieškos rezultatai ir baigėsi.

Kolega išsitraukė iš kuprines termovizorių ir užlipo į bokštelį. Netrukus pasigirdo frazė – va gi guli tas tavo šernas! 

Po kelių nurodymų tiesiai, į kairę, dešinėn aš jau stovėjau prie savo to vakaro laimikio. 

Ši situacija privertė mane susimąstyti apie technologijų įtaką medžioklėje ir persvarstyti ar tikrai viskas taip blogai kaip aš galvojau. Vėliau paaiškėjo, kad šernas svėrė apie 140 kg. o kulką radome įstrigusią mentyje. Medžioklei valio!

„Miske.lt“

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

10 komentarų

  • dar pamirsau jeugu jau tjkra idile reikejo kad draugas atsimeztu jagiuka ir bendrom pastangom rasti laimiki cia manau termovizoriu reklama ir nieko daugiau

  • butum turejes naktini taikikli butum pataikes i ausyte ir nebutu reikeje nei senelio nei termiko kodel reikia del durnu politiku save apgaudineti

  • Žinote, šimtu procentu senelio išmanymui neprilygsiu, bet daug kartų iš anksto esu supratęs, jog ateina kuilys. Iš šakos traškesio gal ir neatskirčiau, nors aktyviai medžioju nuo 1973 m., bet seniai įsitikinau, jog šernė vienaip orą patraukia ir, jei nėra pavojaus, kriukteli. Gi kuilys vos girdimai nosimi ne kartą šnipšteli ir gana ilgokai miške pasistoviniuoja netoli šėryklos.
    Dėl termovizoriaus tai pasakysiu, jog vieną kartą ir su juo nieko nesigavo, nes šernas nugriuvo tankmėje ir dar tada lijo. Suradome tik su šuniu.
    Gi straipsnelis smagus, daugiau rašykite. Aš tai po kiekvienos medžioklės rašau dienoraštį.

  • Kai prieš porą metų draugas įsigijo termovizorių, tai nebeįsivaizduojam pajieškos po šūvio be jo, aišku jei žvėris krito vietoje ar klanas kraujo tai kiekvienas mandras ir tai būna niuansų. O kai kraujo minimaliai, suns nėra, tamsu nors į akį durk. Aišku „smagu“ prisimint kai parkritęs ant kelių su žibintuvėliu jieškau nors menkiausio kraujo lašelio…O dabar apsižiūri ir matai. Šlovė technologijom!

    17
    3
    • Pamenu ir aš tuos laikus, kiek budavo azarto tai paieškai 🙂 Galiu pasakyt gal net kažkokia nostalgija yra tiems laikas…

      15
      1
  • Šiaip esu trečia karta medžiotojų, man jau 60, tad ladai maloniai priėmiau tas frazes“nesinaudoju šiuolaikinėnis technologijomis“, „afskirti kialės ėjimą nuo kuilio“. Buvau sužavėtas ir še tau. Atvažiavo kolega su termovizoriumi ir sudirbo dieduko ir tėvo perduotas gudrybes. Gaila.

    17
    2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *