Vieno šerno medžioklė

Deivido Staponkaus nuotr.


MISKE.LT PROGRAMĖLĖ



Rudens vakaras. Sėdžiu bokštelyje. Po truputį temsta ir miške girdisi vis daugiau visokių garsų: tai kažkas švilptelėti, tai kažkur sutraška, tai suloja stirninas, tai kažkas padaužo į medį kaip plaktuku, tai lyg ir kriuktelėjo… Tiek garsų, kad sunku ir atsirinkti. Temsta. Mėnulis jau patekėjęs, pilnatis.

Jau visai sutemo, bet mėnulis viską apšviečia, matyti net bokštelio šešėlis. Šalia teka upelis. Sovietiniais laikais jis išlygintas ir labai pagilintas, o vanduo beveik stovi. Už upelio pieva aukšta žole, čia turėtų pasirodyti šernų. Kaip tyčia, toje pievoje nuo miško krenta šešėlis ir čia tamsu. Naktis šviesi ir graži, jokio vėjo, tik miške įtartini garsai. Galėtum visą naktį praleisti bokštelyje. Šernų tykau jau 2 valandas, bet laikas visai neprailgo.

 

Staiga girdžiu kaip miške smarkiai sutraška ir sudunda žemė. Tai šernai. Širdis pradeda smarkiau plakti, įtempiu visą klausą, net pasuku galvą, kad geriau girdėtųsi. Naktinių žiūronų neturiu, sugedę. Girdžiu, kaip šernai išeina iš miško, kiek paeina pieva, sustoja, pradeda knaisioti žemę, kriuksėti, tarpusavyje stumdytis. Jaučiu, kad šernų gana daug. Neskubėdamas padedu šautuvą ant bokštelio rėmo, prisitaikau ir… įjungiu prožektorių. Kai tik užsidega šviesa, šernai metasi į visas puses, bet daugiausia miškan. Kiek jų daug, net juoda aplinkui, gal dvidešimt!

Matau, vienas mažas šerniokas bindzena įstrižai. Kaip tik toje pievos vietoje buvo salelė be žolės ir jį pamačiau visu ūgiu. Iššoviau. Šaunant nuo trenksmo atsijungė prožektorius. Kai po kelių sekundžių vėl jį įjungiau, laukas buvo tuščias. Nežinau, ar pataikiau, nors taikiausi gerai ir atsakingai. Reikia eiti žiūrėti. Palieku kuprinę bokštelyje, lipu žemyn ir einu palei upelį apie 300 metrų iki bebrų užtvankos, nes tik toje vietoje galima pereiti į kitą pusę.

Kitoje upelio pusėje auga avietės, dilgėlės, krūmokšniai ir praeiti labai sunku. Reikia brautis iš jėgos. Kaip tyčia užplaukė debesys, nelabai matyti, kur statyti koją, ir tenka šviestis medžiokliniu prožektoriumi. Skverbtis sekasi sunkiai, visas sukaistu, o nugara nuo prakaito net šlapia. Kol priėjau šūvio vietą, išseko ir užgeso prožektorius. Iš kišenės išsitraukiu antrą, pasirodo, šio prožektoriaus baterijos irgi išsekusios ir vos vos šviečia, nieko nesimato Paimu mobilųjį telefoną, o jis šviečia tik po kojomis, ieškoti šerno su tokia šviesa negali.

Matau bokštelį, iš kurio šoviau, ir einu šūvio kryptimi. Manau, jei šernas krito, aš ant jo užlipsiu ar užkliūsiu. Nueinu gana toli, bet nieko nerandu. Tada sustoju, apsisuku, žengiu penkis žingsnius į šoną ir einu atgal link bokštelio. Kiek paėjęs labai aiškiai užuodžiu šerno kvapą. Paėjęs dar dairausi, žengiu žingsnį į vieną šoną, į kitą, apsisuku, dar paeinu kelis žingsnius ir… matau: guli mano sumedžiotas šernas. Širdyje džiaugsmas.

Imu žvėrelį ir tempiu. Matau, kad aplinkui per bebrų užtvanką su laimikiu tikrai nenueisiu. Taigi pritempiu šerną prie upelio – bandysiu jį permesti į kitą pusę. Upelio plotis apie keturi metrai. Ant kranto padedu šautuvą, striukę, imu už kojų šernioką, įsiūbuoju ir metu į kitą krantą. Šerniokas šiųmetis, sveria gal apie 30 kilogramų, taigi ne toks ir sunkus. Žvėrelis nukrenta į vandenį, į žoles šalia kranto. Dabar bandysiu pats perbristi. Išsirengiu iki pusės. Drabužius imu po pažastimi, o šautuvą palieku antram reisui.

Žengiu du žingsnius upelin ir smunku iki pažastų, greitai įsikimbu rankom į nendres ir šliaužiu krantan. Pasirodo, iš karto labai gilu, šlaitas status ir slidus, matyt, molis apačioje. Sušlapo ir viršutiniai drabužiai, ir tie, kuriuos laikiau rankoje. O buvo jau šalta rudens naktis, spalio pabaiga. Manau, jau nėra ko prarasti, vis tiek jau kiaurai šlapias. Paeinu gal 15– 20 metrų palei upelį ir bandau vėl perbristi į kitą krantą. Ir vėl slystu, ir neriu iki pažastų, vėl kabinuosi rankom į nendres, ir šliaužiu krantan. Pasirodo, tiek gilu, kad per abu nėrimo vandenin kartus kojomis nesiekiau dugno. Jau visas nuo galvos iki kojų šlapias, tik plaukai kai kur sausi.

Suprantu, kad upelio nepereisiu ir teks vėl brautis per avietynus, brūzgynus atgal iki bebrų užtvankos. Apsirengiu šlapiais drabužiais, šoku be kojinių į guminius batus ir palinkęs į priekį braunuosi per krūmynus. Kartais sustoju atsikvėpti. Štai pasiekiu bebrų užtvanką, pereinu ją ir šlapias, čežantis, puškuodamas, gaudydamas orą, einu prie savo sumedžioto šerno. Ateinu, pririšu žvėriuką už kojos ir tempiu prie automobilio. Pirma valanda nakties. Visas išvargęs, kiaurai šlapias, jau ir šąlantis, išsekęs, bet viduje laimingas. Medžioklė pavyko!


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Autorius: DEIMANTAS KRIVICKAS
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Susijusios žymos

5 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *