Medžioklė yra medžioklė, o joje laimi tuo metu pranašesnis ir gudresnis

Kol vasarį dar miškai snaudžia po sniego patalais, o baltai aplipintos eglių viršūnės tviska saulėje tomis dienomis, kai, nurimus pūgoms, skaidriame žiemos danguje karaliauja kad ir „apkirptomis kasomis“ ugninis saulės rutulys, pratęsiu pasakojimą apie susitikimus su retais Lietuvoje žvėreliais, dabar jau Raudonosios knygos gyventojais – baltaisiais kiškiais.

Ilgus metus medžiojant Dubravos girioje su baltaisiais kiškiais susitikti tekdavo gana dažnai. Kartą kitą pamatai baltuką ir dabar, nors šių žvėrelių pastaraisiais metais gerokai sumažėjo ne tik pakaunės girioje, bet ir visoje Lietuvoje. Tačiau kai kurie susitikimai su baltaisiais zuikiais buvo išskirtiniai ir įsiminė visiems laikams.

Kiškis eglėje
Varymas vyko prie dabartinės Dubravos girios rezervatinės apyrubės. Tada ši kelių kvartalų dydžio Dubravos girios dalis rezervatinės apyrubės statuso dar neturėjo, tačiau žmogaus veikla toje teritorijoje jau seniai nebuvo vykdoma, todėl visur riogsojo galybė nuvirtusių sausuolių medžių, o tarp jų ir nemažai įspūdingo dydžio šimtamečių eglių ir pušų.

Medžiotojai išsirikiavo kvartalinėje proskynoje, kurioje per visą šaulių linijos ilgį įvairiais atstumais viena nuo kitos gulėjo išvirtusios eglės arba net ištisi žuvusių medžių sąvartynai. Šaulių linijoje man atsistoti teko prie milžiniškos eglės išvartos, užgriozdinusios visą proskyną. Išvirsdama eglė savo šaknimis buvo iškėlusi didžiulį žemių skydą, o jos kamienas, į žemę atsirėmęs storomis šakomis, styrojo apie porą metrų pakilęs nuo žemės ir vis aukštėjo einant nuo kelmo viršūnės link.

Nors tąkart pakaunės girioje karaliavo gruodis, sniego beveik nebuvo. Baltavo tik vos ne vos sniego kruopomis pabarstyti miško keliukai ir storesnių virtuolių medžių kamienai. Gražiai sniegeliu apibarstytas bolavo ir manosios eglės storas kamienas.

Kai mano medžioklių aprašymai patenka į internetines svetaines, pasipila įvairiausi komentarai, dažniausiai neigiami. Tačiau įvairiuose renginiuose – medžiotojų šventėse, medžioklės trofėjų ar medžioklinių šunų parodose – bendraudamas su visuomene suprantu, kad medžiotojus laukinių žvėrių žudikais ir dar visokiais niekdariais apšaukia tik negausi specifinė visuomenės atstovų saujelė.
V. Ribikauskas

Varovams šūkaujant dar tik kažkur kvartalo viduryje, pamačiau atstriksintį baltąjį zuikį. Kiek patupėjęs prie juodo išvartos šaknimis perpinto žemių skydo, pakarpęs ausimis ir pasiklausęs varovų keliamo triukšmo, baltukas lengvai ir grakščiai stryktelėjo daugiau kaip metrą į viršų ir užšoko ant storo išvirtusios eglės kamieno. Baltųjų kiškių medžioklė jau buvo uždrausta, todėl ramiai stebėjau, kuo visa tai baigsis. Išvartos kamienu, laviruodamas tarp gausiai į visas puses styrančių storų eglės šakų, zuikis atstriksėjo iki virtuolio medžio vidurio ir atsigulė, prisispausdamas prie sniego nubaltinto kamieno ir tapdamas beveik nematomu. Baltame fone tik ryškiai juodavo jo tamsios akys ir juodi ausų galiukai. Žvėrelis gulėjo mano akių aukštyje ne toliau kaip 5 metrai nuo manęs, tad puikiausiai galėjau jį stebėti.

Varovai ilgam įstrigo sunkiai apeinamų ar perlipamų vėjavartų labirinte, tad stebėti baltuką galėjau gana ilgai, o ir žvėrelis, saugiai įsitaisęs netgi nuo galimo medžioklinių šunų persekiojimo, niekur neskubėjo trauktis. Žinoma, man teko stovėti labai ramiai – stengiausi net nemirksėti. Klausydamasis varovų šauksmų, zuikis tik retkarčiais sukrutindavo vieną ar kitą ausį. Taip mes draugavome apie 15 minučių. Tik kai varovai visiškai priartėjo, baltukas nuo išvartos liuoktelėjo 2 metrus žemyn taip pat lengvai, kaip ir anksčiau užšoko ant medžio, ir neskubėdamas nustriksėjo išilgai šaulių linijos, savo grožį demonstruodamas ir kitiems medžiotojams.

Nors medžioju daugiau kaip pusę amžiaus, po medžius besikarstančių zuikių daugiau matyti neteko.

Medžioklė yra medžioklė
Kai mano medžioklių aprašymai patenka į internetines svetaines, pasipila įvairiausi komentarai, dažniausiai neigiami. Tačiau įvairiuose renginiuose – medžiotojų šventėse, medžioklės trofėjų ar medžioklinių šunų parodose – bendraudamas su visuomene suprantu, kad medžiotojus laukinių žvėrių žudikais ir dar visokiais niekdariais apšaukia tik negausi specifinė visuomenės atstovų saujelė. O komentarų interneto svetainėse tiesiog neverta komentuoti.

Matyt, grupelė internetžmogių tūno prie kompiuterių kaip vorai savo tinkluose ir tyko grobio. Jie išmano apie viską, tačiau Dievas su jais – kad bent išmoktų lietuviškos rašybos, turėtų nors trupinėlį kultūros ir daugiau vartotų bent vidurinį mokslą baigusiems žmonėms suprantamų žodžių. Dažnai tokie komentatoriai susirieja tarpusavyje ir pamiršta, kokį straipsnį jie komentuoja. Labai retai pasitaiko rimtesnių komentatorių.

Kai kurie iš jų klausia, ar taip pat gražiai galėčiau aprašyti lapės medžioklę, kai baltą sniegą raudonai nudažo nušauto žvėrelio kraujo lašai, kaip aprašau rudakailės peliavimą saulės nutviekstuose vasario sniegynuose. Žinoma, galėčiau ir esu aprašęs. Medžioklė yra medžioklė, ir daug humaniškiau joje nušauti žvėrį nei paskersti nežmoniškai žviegiančią kiaulę, į tave didelėm nekaltom akim žiūrintį ėriuką ar ožiuką, nukirsti gaidžiui galvą, užmušti triušį ir t. t., kas vyksta nuolatos, kol dar nemintame vien iš medienos ar naftos pagamintomis tabletėmis.

Medžioklėje – ir šautuvas, ir fotoaparatas
Medžiotojas – toks pat gamtos žmogus, kaip ir gamtos fotografas ar laukinių gyvūnų stebėtojas. Žvėries nukovimas – tai tik maža medžioklės proceso dalelė.

Medžioklė yra medžioklė, ir daug humaniškiau joje nušauti žvėrį nei paskersti nežmoniškai žviegiančią kiaulę, į tave didelėm nekaltom akim žiūrintį ėriuką ar ožiuką, nukirsti gaidžiui galvą, užmušti triušį ir t. t., kas vyksta nuolatos, kol dar nemintame vien iš medienos ar naftos pagamintomis tabletėmis.
V. Ribikauskas

Gamta domėjausi nuo pat vaikystės. Fotoaparato neturėjau, o ir ne visiems lemta tapti gamtos fotografais. Paauglys, be jokio įnagio klajojantis po laukus, pelkes ir miškelius, kaime buvo laikomas kvaileliu. Netgi medžiotojai, sutikę mane krūmynuose, apšaukė kilpininku, nes ir jie negalėjo suprasti, kad galima gaišti laiką stebint gamtą, be savanaudiškų paskatų statyti stirnoms ėdžias ir žiemą šerti žvėrelius.

Visai kas kita, kai ant peties kabo medžioklinis šautuvas. Gali eiti per laukus pakelta galva ir visi stebėsis: vaikėzas, o jau, matai, medžiotojas… Mano paauglystės metais, gal prisimindami tarpukario laikus, kai medžiojo daugiausia tik tam tikrų kategorijų žmonės: urėdai, girininkai, teisėjai, krautuvininkai, meno žmonės ir vienas kitas klebonas, mokytojas, stambus ūkininkas ar eigulys, kaimiečiai medžiotojus dar gerbė. Medžiotojo prestižas dėl tam tikrų priežasčių žlugo tik sovietmečiu.

Dabar medžioklėse ant vieno mano peties kabo šautuvas, o ant kito – fotoaparatas. Deja, neįsigijau tinkamų objektyvų, kad iš toli galėčiau fotografuoti žvėris, todėl dažniausiai išvydęs žvėrį pirma nuo peties nusiimu šautuvą (internetžmogiams toks prisipažinimas tikrai patiks), bet ir su fotoaparatu medžioklėse yra kas veikti…

Autorius: V.Ribikauskas