Kai komentuojama vilkų žala, nuo kaimo nutolusių žmonių komentaruose nuskambantys patys dažniausi priekaištai ir patarimai yra apie gyvulių suvedimą nakčiai į tvartus arba pasiūloma apsitverti ganyklas tvoromis, arba įsigyti apsauginius šunis. Ūkininkai kaltinami aplaidumu, tinginyste, nes, anot sofos specialistų, tie vedimai į tvartą ir tos tvoros yra vieni niekai, ir tik dėl tingėjimo nepraktikuojama. Na, kaip kambarinį šunelį išvest pasivaikščioti ar 7 aru kiemą apsitvert. Ir tai suprantama, nes miesto žmogus kaimo specifika ir ritmu negyvena. Bet pamokyt ūkininkus vis tiek noras kyla. Čia gal tautinis bruožas… Nesigilinsim.
Ką norėčiau pabrėžti, tai kad principinis klausimas čia būtų – o kam tuos gyvulius tampyt kasdien ir uždarinėt į patalpas pačiu ganymo sezono metu? Dėl to, kad kažkam, atitrūkusiam nuo realybės, yra nesveikas noras veist vilkus? Juk žolėdžiui gyvuliui skirta pievos, ne patalpos, o naktimis vyksta pats tas ramus ganymasis, kai atvėsta oras ir nustoja įkyriai gelt kraujasiurbiai vabzdžiai.
Gyvuliui būtina laisvai judėti, kvėpuoti grynu oru, džiaugtis saule, nes tokio gyvulio savijauta bus pati geriausia ir jis jam skirtą ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą bent jau nugyvens kaip įmanoma geriau. O ir pienas, mėsa bus maistas, o ne nuodas. Visi norim gyvent ir maitintis sveikai, taigi labai svarbu ne tik maisto kelias iki stalo, bet ir kaip auga tas maistas. O štai čia pagrindas, kaip ūkinis gyvulys šeriamas ir laikomas. Pakanka jau kompleksų, kuriuose uždaros laikomos kenčia vištos dedeklės, kailiniai gyvūnai… Tai, vilkų saugotojų ramybei, dar imkim ir uždarykim į patalpas visą gyvulininkystę? Ar nelaimingų gyvūnų produkcija gali teikt sveikatą vartotojui? Aš žinau, kad ne. Be saulės augusio, nelaimingo gyvulio mėsa gali pasiūlyt tik onkologiją jos vartotojui, ne daugiau. Taigi, tie raginimai uždaryt į tvartus yra ne tik kultūros, bet ir žinių stoka…
Bet tiek to, imkim ir pasvarstykim šių siūlymų realumą. Taigi noriu šiek tiek išsamiau paaiškinti apie tokių priemonių realaus įgyvendinimo galimybę.
Tvartai
Paveikslėlyje matote pažymėtą galimą situaciją 1 – ūkininko sodyba, 2 – ganykla, kurioje ganosi gyvuliai.
Jau ne tie laikai, kuriuos nostalgiškai prisimena kai kurie komentatoriai – „o mano močiutė vesdavo į tvartą…“ Ir aplamai, tiesa sakant, šis teiginys abejotinas, galbūt buvo kur vedama, bet retai. Ilgą laiką žmonės gyveno be vilkų baimės. Nei aš, nei įvairiose vietovėse gyvenantys pažįstami neatmena jokių vedimų į tvartus… Dabar ir gyvulių ne 1-3 augina, ir ūkininkų žemė ne tik aplink sodybas, bet išsibarsčiusi net po kelis kaimus. Atstumai gali būti skaičiuojami kilometrais. Neįmanoma didelius atstumus kasdien vedžioti net keleto gyvulių, tai galima tik tiems, kurių ganyklos aplink sodybas. Daugelis ūkininkų turi ne pora, o žymiai daugiau gyvulių – keliolika, keliasdešimt ir net šimtus.
Du kartus per parą vaikyti gyvulius tokius atstumus yra neįmanoma. Genami gyvuliai ištryps kaimynų laukus, javus ir daržus. Genant žvyrkeliais susižalos kanopas ir užterš išmatomis visą kelią. O kur dar tie atvejai, kai reikia perginti per respublikinės reikšmės kelią – negi du kartus paroje tuose keliuose bus stabdomas eismas, galbūt kas keletą kilometrų?
Kitas niuansas – vasarą į tvartą suginus daug gyvulių, jame bus labai tvanku. Net atidarius langus, duris vėdinimo nepakaks. Tai gyvulių kankinimas ir palankios sąlygos plisti įvairiems ligų užkratams. O kur dar papildomas darbas – gyvulių varymas, žolės pjovimas, šėrimas, mėžimas, nuo žolės skystu mėšlu išsiterliojusių gyvulių valymas.
Ganykliniu laikotarpiu gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai be visų šių darbų dar aria, sėja, tręšia, purškia, kulia javus, ruošia pašarus žiemai, remontuoja darbymetyje gendančią techniką ir t.t. Ūkininkai ne robotai, jie negali dirbti visą parą, nors ir tiek valandų neužtektų.
Už parduotą produkciją mokamos mažiausios Europoje supirkimo kainos, mažiausios išmokos, tad samdytis papildomus darbininkus tiesiog nėra už ką, ypač kai dauguma ūkių yra nedideli-vidutiniai šeimų ūkiai.
Avininkystės ūkiai turi tvartus, kurie paskaičiuoti tik motininei bandai, nes visas prieauglis rudenį parduodamas. Taigi, vasaros metu visa banda su prieaugliu į tvartą tiesiog netilps. O jeigu ir tilptų, tai avims ypač kenksmingas drėgnas ir tvankus oras, jas nuo to pradės pulti įvairios ligos.
Tvoros
Matot paveikslėlį, kaip atrodo eilinio kaimo suskirstymas sklypais. Įsivaizduokit, kad tai tvoros. Jau nekalbant apie tai, kad vilkai gali peršokti 2m. anksčio tvorą.
Gali prasikasti pro apačia, tad visos tos tvoros dar turėtų būti su metro gylio betoniniais pamatais. Realu? Gal tik tuo, kad pasistengus perpjautume kiniečius – kinų siena, palyginus su tokia gausiai tvoruota Lietuva, atrodytų vieni niekai…
Baltijos vilko atstovų komentaruose išlindo teiginys, kad, gi ne visa dirbama žemė yra pievos. O apie sėjomainą esate ką nors girdėję? Kas kelis metus žemės ūkio kultūros yra kaitaliojamos, javų laukai užsėjami pievomis, o pievos suariamos ir pasėjami javai. Tad gyvulininkystės ūkiuose visos žemės turėtų būti aptvertos. O tai dar vienas didelis trūkumas, nes tvoros trukdys žemės ūkio technikai.
Bet paliekam tvorų konstrukcijų niuansus ramybėje. Ar jūs žinote, kad visa laukinė fauna didžiąją paros dalį gyvena ir maitinasi ūkininkų laukuose – stirnos, kiškiai, briedžiai, stumbrai, šernai, lapės. Ką jie darytų, jei išėję iš miško atsimuštų į tokias tvoras? Tiesiog išnyktu, ar tai suprantate?
Ką darytų žolėdžiai ir plėšrūnai, jeigu negalėtų migruoti po Lietuvos ir ne tik teritorijas? Vyktų kraujomaiša ir rūšių išsigimimas, nykimas. Ir tai būtų auka, ant vienos rūšies, kuri yra plastiška, prisitaikanti ir nereikalauja papildomos apsaugos, aukuro! Man sveiku protu nesuvokiamas toks “mylėjimas” ir “saugojimas” , kai vienos rūšies vardan, nusispjaunama ant daug kitų, ne ką mažiau Lietuvai svarbių, rūšių. Kažkaip principas – vieni lygesnis už kitus, jau tampa Lietuvai būdingu.
Kilnojami aptvarai. Dabar Baltijos vilkas siūlo tvertis 1.20 aukščio plastikiniais kuoliukais ir 5 juostomis elektrinio piemens (vos paskelbus tekstą, atsiliepė ūkininkė, teigianti, kad į jos taip aptvertą ganyklą vilkas tiesiog įšoko). Vilkų išgąsdinti gyvuliai tokias tvoras tiesiog nusineš ir pasklis po laukus. Tai visiškai nepatikima priemonė. Nekalbant vėlgi apie papildomą darbą, kiek reikėtų „žaisti“ tveriant tokias tvoras, kai per vasarą reikia užtverti dešimtis ar šimtus hektarų. Ir praktiškai veltui viskas, nes tokia apsauga pačių gyvulių bus nugriauta, sulaužyta.
Kalbant apie stacionarius gardus suginti nakčiai. Tai įgyvendinama mažai kam. Nerealiausia – galvijų augintojams. Nes galvijai, dėl savo svorio, palijus ir nuo susikaupusio šlapimo, labai greitai išklampos visa gardo plotą ir stovės iki pilvų dumble. O tai – gyvulių kankinimas.
Šunys
Visų pirma, apsauginiai šunys ir jų naudojimo tradicijos klesti tuose Azijos regionuose, kuriuose yra mažai apgyvendinti plotai – stepės ir kalnai. Ir ne be reikalo. Nes šie šunys ne tik vilkams, bet ir žmonėms pavojingi. Alabajai, Kaukazo aviganiai – primityvios, labai teritorinės veislės. Jie labai savarankiški, patys įvertina, kas kelia pavojų ir kada pulti. Todėl pievoje palikti šie šunys bet kada gali nuspręsti, kad pro šoną einantis žmogus ar vaikas kelia pavojų jo saugomai bandai. Ir jų jokios tvoros nesulaikys. O kas nori ant savo sąžinės užsikrauti žmogaus suluošinimą ar net gyvybę, kas atsakys už pasekmes?
Siūlytojai, patarėjai dėl to galvos nesuka. Kai kas argumentuoja, kad turi tokios veislės šunį ir jis nėra agresyvus. Taip, pas mus šie šunys veisiami kaip ir visi kiti šunys, kaip sofiniai – parodiniai, jų agresija yra gesinama, tad dauguma yra ramesnio būdo. Azijoje apsauginiai bandų šunys veisiami visai kitaip. Patinai testuojami tarpusavio kovose. Vien jau ši sąlyga neįgyvendinama čia, pas mus, Europoje. Ir tokie šunys nebus taikūs pūkuoti meškinai, ramiai gulintys gyvulių bandoje.
Baltijos vilkas labai reklamuoja Podhalės aviganių veislę kaip tinkamiausią apsaugai. Specialistus, kinologus tai stulbina. Nes šie šunys visiškai netinkami apsaugai, jų net dantys nedideli. Tai tik ganymui tinkama veislė. Be to, po realių pjautynių, net jei šuo ir treniruotas ir vilkus pavyktų jam atbaidyt ar net gi mirtinai sužalot, šuniui be pasekmių toks nuotykis nepraeitų. Šuninių kąstinės žaizdos labai bjaurios – daug pūliavimų, reikalingas tolimesnis gydymas tiek chirurginis, tiek antibiotikai, kas yra šuns organizmui stresas, plius ir komplikacijų pasitaiko…
Nežinau, nesuprantu, kaip savo šunį galima būtų padaryti “patrankų mėsa”… Azijoje tai ten ką, užmušė vilkai vieną, tai kitas stos į jo vietą. Ir tai liūdi šeimininkai, nes vertina gyvybę. Kiek suprantu, mūsų šalis yra išvis nebe šunų pjautynių lygio laukinis kraštas. Net medžioklinių šunų naudojimas medžioklėse yra griežtai reglamentuojamas ir šunimis pjūdyti laukinius gyvūnus draudžiama, nors kokioje Argentinoje tai vis dar normalu kokiais 3-4 jų vietinių veislių šunimis užpjūdyt šerną. Iš tiesų, Aplinkos apsaugos ministerija turėtų drausti tokius siūlymus, kaip bandų saugojimas šunimis, nes čia gaunasi dvigubi standartai – medžioklėje, lauko bandymuose pjūdymas draudžiamas, o bandų saugojimas pjūdant leidžiamas? Tai kaip čia dabar?
Kaip bebūtų keista, šiuos patarimus apie tvoras, tvartus ir šunis dalina ne tik su žemės ūkiu nesusiję asmenys, bet ir Baltijos vilko atstovai. Nors jie tikriausiai puikiai žino, kad šios priemones ne tik sunkiai ar visai neįgyvendinamos, bet ir neveiksmingos. Visoje ES didėjant vilkų skaičiui didėja ir ūkininkų protestai. Niekur ir niekas neturi veiksmingos apsaugos. Baltijos vilkas iš principo negali sakyti, kad apsaugų veiksmingumas prastas, nes tuomet tektu pripažinti, kad vilkų medžioklė yra pateisinama.
2 Komentarai
Kostas
Puikus straipsnis. Tik norėčiau pridėti, kad vilkų nepamatuotas gausinimas, tai ne tik ūkininkų gyvulių žudymas. Kas paskaičiuosite kiek vilkai miškuose nužudo kanopinių žvėrių, ypač jauniklių ir taip mažėja bet kurių populiacija?
Esu šimtu procentu įsitikinęs, kad medžioklė yra ūkio (gamtos) šaka. Tai mokesčiai valstybei už medžioklės plotus, tai darbo vietos medžioklės pramonėje ir prekyboje. Ir šitas ūkis totaliai naikinamas gausinant vilkus. Jei taip bus ir toliau, patikėkite, gamtoje bus tragedija.
Artūras
Liuks Deividai.