Turime medžioti taip, kad žvėrių liktų ateities kartoms

Knygos autoriui tokią mintį Raseinių rajone gyvenantis ūkininkas, Lietuvos profesionaliųjų gelbėtojų vandenyje situacijos prezidentas bei Palangos ir Šventosios gelbėjimo tarnybų vadovas Jonas Pirožnikas išsakė ne kartą.
Ją dar pakartojo, kai į jo sodyboje esantį medžioklės namą su daugybe trofėjų įžengė sūnus Kajus. Taip pat, kaip ir tėvas, tvirtas vyras, nors dar nepilnametis. Jis jau sužavėtas medžiokle ir netrukus taps visateisiu medžiotoju, o kol kas eina varovu, padeda medžiotojams išdoroti sumedžiotą žvėrį, medžioklės meno mokosi iš tėvo.

Jonas tokios medžioklinės pradžios neturėjo, kaip dabar turi sūnus. Neturėjo tada jis tokių galingų ginklų su neeiline optika, kaip turi dabar. Medžiotoju tapo 1994 metais. Yra „Pašušvės“ klubo valdybos narys.

 

„Visi medžiotojai turi savo hobio pradžią. Aš turėjau džipą, manęs medžiotojai dažnai paprašydavo tiesiog nuvežti į medžioklę. Tapau varovu. Patiko bendrauti su medžiotojais, netrukus išlaikiau egzaminus.

Dar akyse tebestovi ta medžioklės akimirka, kai medžioklėje su varovais nuo mano šūvio krito tauriųjų elnių patelė. Tada į tokį žvėrį dar buvo galima šauti nebūtinai su kulka užtaisytu šoviniu, bet ir grankulkėmis. Tokį šovinį ir turėjau įsidėjęs į šautuvą, elnei užteko… Vietoje nekrito – dar pagalvojau, kad gal nepataikiau, bet paskui paėjęs į šūvio vietą radau gulinčią“, – apie savo medžioklių pradžią pasakoja J. Pirožnikas.

Gyvulininkyste užsiimantis medžiotojas nepaprastai pyksta ant vilkų – šie ne vieną jo gyvulį yra sudraskę. Vis dėlto kažkiek pilkiesiems plėšikams Jonas atsikeršijo: tarp jo medžioklės trofėjų – penki vilkai. Stambiausias vilkas matomiausioje vietoje pakabintas ant sienos tarp kitų trofėjų.

„Mūsų klubo medžioklės plotai – 12 000 hektarų vienoje teritorijoje, nors yra Kėdainių, Raseinių ir Radviliškio rajonuose.

Aš itin rūpinuosi medžioklės plotų apsauga, nes gyvenu tarp miškų pačiuose klubo medžioklės plotuose. Dar esu neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius. Net turiu garso įrangą, nustatančią, iš kur atsklido tolimas šūvis, paklaida – tik apie šimtas metrų. Prie šėryklų ir šiaip įtartinose vietose pastatėme kameras, daug žvėrių užfiksuoja. Ypač tos kameros, kurios stovi prie šėryklų, vilkų gaujas dažnai užfiksuoja.

Kartą buvo aštuoni, kitą – dešimt. Tačiau vilkai neretai išpjauna ir naminius gyvulius. Man beveik prie namų yra išpjovę veršelius, avis.
Suprantu, kad ant žemės turi užtekti vietos ir žmogaus gyvuliams, ir vilkams, bet kai galingiausių Lietuvoje gyvenančių plėšrūnų yra per daug, tai jau katastrofa, daranti nuostolius bet kuriam kaimo žmogui.
Galiausiai kenčia ir medžiotojai, nes vilkų medžiojimas apribotas, o kanopinius žvėris jie naikina. Norintieji gali pasižiūrėti: kamera užfiksavo, kaip vilkų gauja vaikosi elnią. Tokių įrašų daug. O kiek sudrasko jauniklių… Nebuvo anksčiau tų limitų, vilkus medžiojo visus metus ir jie neišnyko.

Aš savo pirmąjį vilką sumedžiojau Jonavos rajone, Rukloje. Vilkai buvo aptverti vėliavėlėmis. Suvažiavo net keturiasdešimties kolektyvų medžiotojai – jų susirinko beveik tūkstantis. Tai buvo 1998 metais. Kažin, ar kur nors dar yra buvusi medžioklė, kurioje dalyvautų tiek medžiotojų? Tada dar medžiojau su lygiavamzdžiu šautuvu.

Prasidėjo varymas. Pamačiau, jog bėga vilkas. Šoviau. Sužeidžiau. Aptikome už kokio pusantro kilometro.

Dar man įsimintina medžioklė 2003 m. gruodžio 23 d. Kaip dabar prisimenu, lijo lietus. Paskambinę varovai pasakė, kad šunys neina į varymą, tad greičiausiai yra vilkų. Stoviu linijoje. Pamačiau, kaip bėga stirna, o iš paskos vilkas. Tikrai jis ne stirną persekiojo, o bandė išnešti sveiką savo kailį. Aš stirną praleidau ir, kokius pusantro metro į priekį užmetęs šautuvą, šoviau į vilką. Jis sukrito, bet dar gyvas ir dantis iššiepęs į mane spoksojo, tad dar šoviau dar kartą.

O vienas vilkas pats atėjo mirčiai į nagus. Teisingiau, atėjo visa šeima: suaugęs vilkas, vilkė ir trys vaikai. Netoli namų turėjau aptvarą avims. Tą vakarą labai lojo šunys, bet staiga visai nutilo. Išėjau į lauką. Pašviečiau prožektoriumi – penki vilkai… Leidimą sumedžioti vilką turėjau, tad nieko nelaukdamas ir pyliau šūvį. Atstumas buvo kokie 150 metrų.

Paskui sumedžiojau vilką medžioklėje tykojant. Niežuotas vilkas, beveik visai nuplikęs buvo, tai turiu tik jo kaukolę.

Kai 2007 metais atsirado asociacija „Baltijos vilkas“, tų plėšrūnų itin padaugėjo. Vienam mano kaimynui ūkininkui 2018 metais vilkai papjovė 70 avių – tai didžiulis nuostolis. Visiškas absurdas, kas dabar sumanyta dėl vilkų gausinimo. Apie limitų vilkų medžioklei panaikinimą jau prakalbo ir Seimo nariai“, – su nusivylimu dėl esamų medžioklės įstatymų kalba J. Pirožnikas.

„Pašušvės“ klubo medžioklės valdose yra daug elnių, tad šie žvėrys neretai tampa medžiotojų laimikiais. Puikių elnių ragų sukabinta J. Pirožniko medžioklės ir gyvenamajame name. Turi šis medžioklis puikiai dirbančius šunis. Moka per rują prisivilioti elnią. Dar daugiau – jis moka jau ir vilku pakaukti, taip juos prisikviesti.

J. Pirožnikas džiaugiasi tuo, kad jo veikla, saugojant žvėris, duoda rezultatą. Žvėrių plotuose daugėja, ypač tauriųjų elnių. Padaugėjo briedžių, po maro jau ir šernų atsiranda. Iš savo lėšų į žvėrių papildomo maitinimo šėryklas išveža daug įvairių pašarų. Jono, ir, žinoma, galima sakyti, visų Lietuvos medžiotojų nuomone, papildomai maitinti žvėris būtina. Vyras įsitikinęs, kad būtina saikingai medžioti, reikia atvesti į protą tuos, kurie medžioja tik mėsai, o ne medžioklės įspūdžiui, puikiam trofėjui.

Rinkdamas medžiagą šiai knygai, vos ne kiekvieno kalbinamo medžiotojo klausinėjau apie šiandieninę medžioklę mūsų šalyje. Išsakyti savo nuomonę paprašiau ir Jono:
„Aš manau, kad medžioklė yra prabanga, pomėgis, gamtos pažinimas. Manau, kad tie, kurie medžiokle susidomėjo dėl mėsos, tegu eina į parduotuvę. Medžioklė turi būti malonumas, kartu duodantis naudos valstybei ir reguliuojantis žvėrių skaičių. Girdėjau, kad jau ne vienas klubas kratosi „mėsininkų“.

Manau, kad medžioklės įstatymus reikia supaprastinti. Tegu patys medžioklės kolektyvai priima sprendimus dėl vienų ar kitų žvėrių populiacijos. Gi visiškai aišku – viską išmedžiosi, o ką tada veiksi… Antai kiek buvo kalbų, kai panaikino licencijas šernams. Kalbėjo, kad dabar medžiotojai juos iššaudys, o išėjo taip, kad jų padaugėjo kelis kartus.

Jau medžioklės įstatymai supaprastinami, jau yra pradžia – dabar leidžiama sumedžiotų elninių žvėrių vidurius išversti vietoje. Taip yra visame pasaulyje.

Tačiau pas mus dar neleidžiama naktinė optika. Aš esu prieš ir net neabejoju, kad, leidus naudoti naktinio matymo optiką, sužeistų žvėrių gerokai sumažėtų.

Mūsų medžioklės klubas yra labai aktyvus, turi puikią bazę, man itin malonu jame medžioti. Paminėtini itin aktyvūs medžiotojai: Donatas Germanavičius, Dalius Kazlauskas, Mikas ir Juozas Kibildos, puikiai klube tvarkosi jo vadovas Vytautas Bartkus. Visų net neišvardysi, tarp mūsų yra daug puikių medžioklių.

Medžioklės kultūra gerėja. Sumažinome brakonierių skaičių. Išgaudėme kilpininkus.

Klubas organizuoja ir komercines medžiokles, kad būtų pinigų pašarams įsigyti ir kitoms reikmėms. Negaliu nepaminėti, jog esame išleidę knygelę apie savo kolektyvą.

Tarp mūsų yra ir per 80 metų turinčių medžiotojų. Tiems, kurie rečiau eina į medžioklę, neretai ir sumedžiotos žvėrienos atvežame. Sumedžioję kokį briedį, pridarome dešros, jos gauna kiekvienas klubo narys. „Klube yra daug teigiamų dalykų“.

Kostas Slivskis
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

2 komentarai

  • Dauk kur teko medžioti svečio teisėmis Lietuvoje.Tikrai geras Pašušvės medžiotojų burelis. Teko dalyvauti variminėje medžioklėje. Viskas labai gerai orgnizuota.Laikomasi medžipklės tradicijų. Tikrai buv puikiai praleistas laikas. Medžioklės vadavas buvo Jonas Pirožnikas, kuris tikrai gerai organizavo varimine medžioklę. Daugiau tokių būrelių turėtu būti Lietuvoje.

    10
    1
  • Puikus aprasymas. Teko siame kolektyve su keliais draugais dalyvauti paskutineje varyminiu sezono uzdarymo medziokleje. Medzioklei tada vadovavo buves ilgametis sio kolektyvo vadovas Algis Kalvinskas. Atmosfera puiki, viskas isskirtinai suorganizuota, pradedant nuo pacios medziokles instruktazo pradzios, varovu uzvezimo, medziotoju i linija pastatymo, zveriu pagerbimo. Bet kas daugiausiai paliko ispudi, tai, kad po sumedziotu zveriu pagerbimo atskirai buvo pagerbti ir medziokleje dalyvave sunys ir ju vedliai. Tai daugiau primine svente medziotojams, o ne eiline varymine medziokle, po kurios dar dangu nusviete neeiline fejerverku sviesa. Dziugu, kad Lietuvoje medziotoju kolektyvai samoningeja ir medziokliu tradicijos gileja.
    Medzioklei valio

    10

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *