Trokštamas trofėjus – stirninas

Straipsnis rašytas Baltarusijos medžiotojams.

Švininiai debesys lėtai plaukė pilku dangumi, kartais pabirdavo smulkūs šalto lietaus lašai. Ką gi, tikrai gera sezono pradžia. Mano bičiulis Sergejus iš po gobtuvo nužvelgė vėjo linguojamas egles aplink vienkiemį, kažką sumurmėjo ir neskubėdamas ėmė traukti mūsų amuniciją.
Šią stirnų medžioklę suplanavome dar žiemą, apsvarstydami visas detales ilgais žiemos vakarais.

Vaizduotė piešė šilto gegužės vakaro paveikslą – besileidžiančios saulės rausvai nudažytos medžių viršūnės, iš šalia esančio duburio slenkantis rūko šydas. Miško gilumoje trakšteli šakelė, paskui dar viena, bet jau arčiau, laukymėje, ir štai lauke pasirodo stirninas, jo galvą puošia grakštūs ragai su nedidelėmis karūnomis. Žengęs kelis atsargius žingsnius sustoja ir įsiklauso. Saulėlydžio fone stirnino siluetas matyti su visomis detalėmis… Taigi atrodė tikra idilija, o išėjo visai atvirkščiai: lietus, vėjas ir toks šaltis, kad, rodėsi, tuojau pradės snigti. Tačiau pakako šiek tiek atsipūsti po kelionės, išgerti karštos arbatos, ir niūri nuotaika ėmė giedrėti. Mano draugas veržėsi „į kovą“, jo neįmanoma buvo perkalbėti, kad neverta, nes tokiu oru žvėrys neis ieškoti ėdesio. Vis tvirtino, kad žino gerą vietelę „čia netoliese“, į kurią stirnos ateina bet kokiu oru. Teko susikrauti amuniciją ir per šaltą rūką eiti jėgerio, kuris turi būtinai dalyvauti medžioklėje. Tas „netoliese“ buvo ne mažiau kaip už 3 km patižusiu miško keliu. Kaip ir reikėjo tikėtis, išsėdėję keturias valandas nieko nepešėme, namo teko grįžti jau visiškai sutemus. Pasiūlymo eiti tykoti stirnų iš ryto aš, skirtingai nuo savo draugo, atsisakiau.

Rytas išaušo toks pats kaip vakarykštė diena: niūrus, su įkyriu lietumi. Po valandos parsirado Sergejus, šlapias ir piktas. Išgirdęs klausimą „Kaip sekėsi?“ nutaisė neperprantamą miną ir griuvo miegoti. Nenorėdamas tuščiai leisti laiko pasiėmiau meškerę ir patraukiau prie upelio. Man beeinant nustojo lyti, debesys ėmė sklaidytis, jų properšose pasirodė žydras dangus. Pačiame pirmame duburėlyje nedideli ešeriukai mielai griebė sliekus, graibšte vis daugėjo dryžuotų žuvelių.

Vakare, srėbdami kvapnią žuvienę, nusprendėme, kad reikia išklausinėti kaimynystėje gyvenantį jėgerį, kitaip nieko nebus. Kartu nuėjome kviesti svečio. Dėdulė pasirodė esąs šnekus, tik labai užsigavęs, kad iš karto su juo niekas nepasitarė. Papasakojo, kad šiais metais stirnos kažkodėl mieliau traukia ne į užliejamas pievas, o į sausus smėlingus laukus už 5 km nuo vienkiemio. Kitą dieną ėjau į žvalgybą. Jėgerio nurodyta vieta man patiko. Nedidelį apleistą lauką su keliais jaunais neaukštais berželiais iš visų pusių supo miškas. Palei vieną lauko kraštą ėjo miško keliukas, dar neišdžiūvęs po vakarykščio lietaus, ten buvo daugybė stirnų pėdsakų – ir senų, užtryptų, ir visai naujų, paliktų praėjusią naktį. Per kelias minutes nustačiau, kur tykosime. Miško laukymėje 100 m atstumu viena nuo kitos riogsojo dvi gana aukštos seno šieno kupetos, ant kurių bus galima patogiai įsikurti. Taip ir padarėme. Saulėlydžio sulaukėme medžioklės vietoje, gerai užsimaskavę ant šieno kupetų. Pirmas pasirodė usūrinis šuo, jis tipeno keliuku čiaudėdamas ir krenkšdamas kaip koks seniokas. Po poros valandų kitoje lauko pusėje iš krūmų išniro stirna su dviem jaunikliais. Paėjusi kelis metrus ji sustojo kaip įbesta ir įsispoksojo ten, kur aš tykojau. Po kelių sekundžių pasileido dideliais šuoliais ir dingo už medžių. Visiškai sutrikau – gyvūnas neturėjo manęs aptikti, vėjo praktiškai nebuvo, o mano maskuotė – tikrai puiki.

Pirmuosius 100 m į veikiau visai lengvai. Stirninas ramiai sau ėdė, nekreipdamas į nieką dėmesio. Staiga jis pakėlė galvą ir sukluso, kraipė ausis į visas puses mėgindamas išgirsti net menkiausią garsą. Sustojau kaip įbestas, bijodamas net kvėptelėti, sustingęs gana nepatogia poza per vidurį žingsnio. Gerai, kad neilgam – po minutės stirninas nurimo ir vėl ėmė kramsnoti šakeles.

Paskui pažvelgiau į savo bendražygius – jie leipo, be garso kvatodami, paišė ore kažkokius ženklus ir pirštu rodė į viršų. Persivertęs ant nugaros pamačiau mielą vaizdelį. Ant nukarusios sausos šakos tupi pelėda ir pakreipusi galvą atidžiai stebi mane. Nekviestą viešnią teko nuvyti. Tą vakarą mums sekėsi: žvėris pasirodė už 30 m nuo tos vietos, kur tykojo Sergejus. Stirninas, pačiame gražume, jis lėtai ir gracingai traukė per lauką. Sustojo tiesiai priešais Sergejaus slėptuvę, jam parūpo jauni beržo lapeliai; iš žolės mačiau kyšant tiktai ištemptą kaklą ir galvą.

Stirninas-pievoje
Viktor Kozlovskij nuotrauka

Nugriaudėjo šūvis, o paskui įvykiai rutuliojosi žaibiškai. Užuot parkritęs stirninas be jokių sužeidimo požymių spruko į krūmus priešingoje lauko pusėje. Tuo pat metu iš tų krūmų iššoko kitas stirninas ir puolė į mūsų pusę. Sustojęs priešais mišką nerimastingai žvelgė į tą pusę, kur nubėgo jo gentainis. Šį kartą Sergejus neprašovė… Štai prieš jį guli senas patinas su gana gražiais ragais, tačiau pasak jėgerio, jau negalintis apvaisinti patelės. O apžiūrėję vietą, kurioje stovėjo gražuolis stirninas, supratome, kodėl pirmasis šūvis buvo nesėkmingas. Pasirodė, kad ten buvo negili duobė su žemės pylimu, visiškai uždengusiu stirnino kūną, tad į pylimą ir pataikė visas grankulkių užtaisas.

Taigi draugas išnaudojo savo licenciją, o nuo manęs sėkmė nusigręžė. Visos paskesnės medžioklės buvo be laimikio. Negaliu sakyti, kad žvėrių visai nebuvo, tačiau viskas susiklostydavo nepalankiai: tai sukrebždėdavau pabaidydamas stirniną, tai atstumas būdavo per didelis taikliam šūviui, tai stirnos tokios, kurių negalima šaudyti. Ir tik likus 2 dienoms iki atostogų pabaigos man pavyko nušauti savo trofėjinį stirniną.

Viskas įvyko atsitiktinai. Dieną nuėjome į tolimąjį lauką, kuriame, pasak jėgerio, nuolatos ganosi stirnos. Nužingsniavę apie 2 km išėjome į didžiulę kirtavietę, apaugusią retais, vos pusantro metro berželiais. Beveik pačiame jos viduryje iš karto pamatėme stambų stirniną, ramiai skabantį jaunus lapelius. Iki jo buvo ne mažiau kaip 200 m. Jėgeris ilgai apžiūrinėjo žvėrį per žiūronus, paskui pasakė, kad trofėjus geras, tik vargu, ar pavyks jį sumedžioti, nes nėra priedangų, kad būtų galima slapčiomis pritykinti. Vis dėlto nusprendžiau pabandyti, nes buvo keli veiksniai, palankūs šiam sumanymui. Pirma, žvėris negalėjo manęs užuosti, nes vėjas pūtė į mūsų pusę, be to, jis buvo gana smarkus ir turėjo nustelbti neatsargius mano žingsnius. Antra, avėjau ne sunkius aulinius batus, o minkštus medžiaginius batelius guminiais padais, su jais galima prieiti beveik be jokio garso. Ir trečia, prie žvėries galėjau prisėlinti iš užpakalio, kol jis ėdė.

Pirmuosius 100 m įveikiau visai lengvai. Stirna ramiai sau ėdė, nekreipdama į nieką dėmesio. Staiga ji pakėlė galvą ir sukluso, kraipė ausis į visas puses mėgindama išgirsti net menkiausią garsą. Sustojau kaip įbestas, bijodamas net kvėptelėti, sustingęs gana nepatogia poza per vidurį žingsnio. Gerai, kad neilgam – po minutės stirninas nurimo ir vėl ėmė kramsnoti šakeles. Priėjęs prie jo taiklaus šūvio atstumu (paskui paaiškėjo, kad šoviau iš kokių 20 m atstumo), pakėliau šautuvą. Tik, regis, padariau tai labai skubotai – žvėris žaibiškai pasisuko į mano pusę ir tiesiai įsistebeilijo į mane. Stovėjau visiškai nejudėdamas, nekvėpuodamas ir nemirksėdamas, nutaikęs šautuvą jam į krūtinės ląstą. Matyt, stirninas palaikė manė kažin kokiu keistu medžiu ir visiškai nusiraminęs siekė kitos šakelės. Nugriaudėjo šūvis… Ir štai prie mano kojų guli patinas, jo galvą puošia puikūs ragai. Priėjo jėgeris, pasveikino mane su laimikiu. Medžioklė baigėsi, licencija išnaudota.

Tekstas: Andrej Gončiarov, nuotrauka: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *