Tauriųjų elnių ir stirninų požymių pasiskirstymas Lietuvoje

Romualdo Barausko nuotr.

Eiliniam medžiotojui skaitančiam literatūrą apie reaklimatizuotų tauriųjų elnių kilmę, dažnai kyla klausimas ar vis dar yra išlikę teritorinių grupuočių trofėjų skirtumai. O gal skiriasi taurieji elniai pagal kokius nors kitus trofėjų požymius? Į kurį Lietuvos regioną verta važiuoti medžioti tauriųjų elnių ar stirninų tikintis pačių geriausių trofėjų. Į šiuos ir kitus klausimus, susijusius su trofėjų kokybės pasiskirstymu Lietuvoje, atsakymui buvo atliktas šis tyrimas.

Subfosilinės liekanos rodo, kad taurieji elniai ir stirnos Rytų Pabaltijyje gyveno jau ankstyvajame holocene ir čia buvo itin išplitę viduriniame holocene. Lietuvoje jų buvo gausu iki antrojo tūkstantmečio vidurio. Manoma, kad šie žvėrys išnyko XIX a. pradžioje, nes Lenkijos ir Lietuvos žvėrių sąrašuose ir aprašymuose, pateiktuose S. Ladovskio 1783 metais, minima, kad taurieji elniai yra įprasti žvėrys, o jau 1830 metais E. Eichvaldas nurodo, kad šių žvėrių Lietuvoje neaptinkama (Baleišis, Bluzma, 2003) .

Kad atkurti išnykusių žvėrių populiaciją, Žagarės miškuose buvo pradėta reaklimatizacija. Manoma, kad čia pirminė laisvėje gyvenančių elnių banda susiformavo iš grafo Naryškino aptvarų kita versija, kad taurieji elniai atkeliavo iš Latvijos pasienio. Į Lietuvą tauriųjų elnių atvežta ir iš Rusijos Voronežo srities Usmanės rezervato ir į pietų Lietuvos miškus elniai atkeliavo iš Lenkijos ir Kaliningrado srities (1 pav.).

1 Pav. Introdukuotų ir atklydusių tauriųjų elnių paplitimas Lietuvoje 1951-1982 m.: 1 – rajonų ribos; 2 – pirminis elnių reaklimatizavimo židinys (Žagarės); 3 – susiformavusių iš žvėrių imigrantų bandų lokalizacija (pietryčių Lietuvos); 4 – atvežtų iš Voronežo rezervato elnių išleidimo vieta ir paplitimas; 5 – pavienių elnių arba nedidelių jų grupių pastebėjimo vieta (Baleišis ir kt., 1998).

J. Prūsaitės knygoje „Lietuvos fauna“ teigiama, kad Lietuvoje yra keletas teritorinių grupuočių tauriųjų elnių, kurių ragai nevienodi. Iš Voronežo Rezervato kilusių žvėrių ragams būdingos palyginti trumpos pokarūninės šakos, stori ragų kamienai, plačios ,,rožės“, aštrūs šviesūs šakų galai. Pietryčių Lietuvos elnių ragų ilgos pokarūninės šakos, ploni kotai ir siauros rožės, gerai išsivysčiusios tarpinės šakos aštrūs ir šviesūs šakų galai. Iš Žagarės miškų paplitusių elnių ragų akinės šakos beveik vienodo ilgio, daugelis ragų be tarpinių šakų, visų šakų galai bukoki ir blankūs (Prūsaitė 1988).

Lietuvoje tauriųjų elnių ir stirninų medžioklė vykdoma atrankinės medžioklės nuostatais, siekiant pagerinti šių žvėrių bandos kokybę ir jų išauginamus ragus. Norint palaikyti kanopinių žvėrių kokybę, būtina daryti dirbtinę jų atranką (selekciją), organizuoti atrankinę medžioklę.

Kvalifikuota atranka galima ne tik palaikyti, bet ir pagerinti kanopinių žvėrių kokybę, išauginti įspūdingų medžioklės trofėjų. Intensyviausiai medžiojami jaunikliai ir jauni žvėrys, nes jų lengviausia nustatyti atrankos požymius. Svarbu silpnai fiziškai išsivysčiusius jaunus žvėris sumedžioti kuo anksčiau, kol jie dar lytiškai nesubrendę. Atrankinius patinus pageidautina sumedžioti prieš rują, o elitinius žvėris — po rujos arba jai baigiantis.

Medžiotojai kasmet privalo medžioklės trofėjų apžiūroms pateikti elninių žvėrių trofėjus kurie apžiūroje yra suskirstomi į atrankos grupes (selekcinis, perspektyvus, labai perspektyvus, brandus), nustatomas jų amžius, geriausių trofėjų nustatomas tinkamumas pristatyti į parodą. Parodoje pristatyti trofėjai pamatuojami ir įvertinami balais pagal (CIC) vertinimo sistemą.

Tauriųjų elnių ir stirninų trofėjų kokybę lemia įvairūs veiksniai – amžius, gyvenamoji aplinka, genetinis fondas. Šiuo tyrimu norima išsiaiškinti ar vis dar egzistuoja minėtoje knygoje aprašyta grupuočių teorija.

Tyrimui atlikti duomenys buvo surinkti iš 14 rajonų (10 metų laikotarpio). Bendrai išanalizuota virš 6000 sumedžiotų žvėrių trofėjų. Iš jų, išrinkti tie, kurie dalyvavo parodose. Išanalizuoti trofėjų požymiai (akinė, pokarūninė, jų skirtumas, apimtis apačioje ir viršuje, šakų galai), pagal kuriuos žvėrys turėtų išsiskirti į skirtingas grupuotes. Žvėrių grupių (teritorinių grupuočių) su skirtingais trofėjų požymiais išskyrimui buvo naudojama ArcGIS programos paketo erdvinės autokoreliacijos įrankis. Jo pagalba galima įvertinti ar analizuojamų žvėrių trofėjai pagal kokį nors požymį (-ius) skiriasi skirtingose Lietuvos vietovėse.

Išanalizavus tauriųjų elnių trofėjų duomenis ir atlikus erdvinę – klasterinę analizę nustatyta, jog statistiškai patikimai į klasterius (grupuotes) jie neišsiskyrė nei pagal vieną požymį. Su pakankamu statistiniu patikimumu klasterių nesudarė nei vienas iš J. Prūsaitės knygoje “Lietuvos fauna” nurodytų požymių (akinė, pokarūninė šakos, jų skirtumas, apimtis rago apačioje ir viršuje, šakų galai). Šiek tiek tendencijas formuotis į klasterius rodo rožės apimtis (p=0.13) ir ragų svoris su kaukole (p=0.14) tačiau rezultato statistiškai patikimu vadinti negalime.

Išanalizavus tauriųjų elnių paplitimą pagal požymius gavome, jog rožių apimtis ir kaukolės svoris vidurio Lietuvoje yra didžiausias (2 Pav.; 3 Pav.).

2 pav. Tauriųjų elnių trofėjų ragų svoris su kaukole – paplitimas.
3 pav. Tauriųjų elnių trofėjų rožių apimtis – paplitimas.

Išanalizavus stirninų trofėjų duomenis ir atlikus klasterinę analizę nustatyta, jog statistiškai patikimai į klasterius (grupuotes) išsiskyrė tik pagal vieną požymį – rožių apimtį (p=0.01). Todėl, su 99 proc. tikimybe, galime teigti, jog vienose Lietuvos teritorijose formuojasi stirninų rožės su mažesnėmis apimtimis, kitose teritorijose – su didesnėmis (4 Pav.).

4Pav. Stirninų trofėjų rožių apimtis.

Erdvinė analizė parodė statistiškai patikimą išsiskyrimą pagal rožių apimtį vidurio ir šiaurės Lietuvoje. Žemėlapyje matyti, jog stirninų rožės mažesnės prie autostrados Vilnius – Kaunas – Klaipėda, o didesnės šiaurinėje Lietuvos teritorijoje (5 pav.).

5Pav. Stirninų trofėjų pasiskirstymas pagal rožių apimtį.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galime teigti, jog tauriųjų elnių teritorinės grupuotės, kuriose turėtų atsiskleisti klasteriai pagal šakos ilgį, pagal pokarūninės šakos ilgį, pagal kotų apimtis ir pagal akinės ir pokarūninės šakos skirtumą – tokių grupuočių statistiškai patikimai neišskirta. Iš to galima daryti išvadą, kad jei ir buvo tauriųjų elnių teritorinės grupuotės su skirtingais trofėjų požymiais, dėl skirtingi populiacijų individų kryžminimosi jie jau yra išnykę.

Miske.lt
Tadas Godvaišas

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Vienas komentaras

  • Įdomi ir reikalinga informacija. Dar reikėtų papildyti paskutiniąją pastraipą, jog tauriųjų elnių grupės, turėjusios pačius masyviausius ir didžiausius ragus sunyko ne tik dėl kryžminimosi su prastesnius ragus (genus) turinčiomis kitomis elnių grupėmis, bet ir dėl nesuvaldyto brakonieriavimo. Brakonieriai padarė bene didžiausią žalą, nes jie nepaisė jokių medžioklės limitų, laiko, atrankos kriterijų ir pan. Kai trofėjinių tauriųjų elnių, briedžių ir stirnų sumažėja iki minimumo, tai ko stebėtis, kad vis naujesnės kartos patinai turi menkesnius ragus. Be to dažnas medžiotojas nelauks rujos pabaigos ir jei tik bus galimybė sumedžios geriausius ragus turintį patiną tik rujai prasidėjus, o tai savo ruožtu irgi yra neteisinga bei neprotinga, nes patelės bus apvaisintos blogesnius genus turinčių patinų. Taip kad yra kompleksas priežasčių dėl ko elninių žvėrių trofėjai sumenko. Gali geriausiai išmokti visus taisyklingos medžioklės principus, bet jeigu nebūsi sąžiningas ir atsakingas, tai rezultatai bus tokie, kokie ir turi būti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *