Tam tikrame geografiniame regione gyvenančių organizmų rūšių sudėtis laikui bėgant nėra pastovi. Ji gali kisti dėl natūralių priežasčių (klimato kaita, buveinių sudėties ir struktūros pokyčiai, pačių organizmų arealų poslinkiai dėl atsiradusių prisitaikymų prie naujų sąlygų ir kt.). Istorijos bėgsme rūšinei ekosistemų sudėčiai daug įtakos darė žmogus. Natūralūs rūšinės sudėties pokyčiai vyksta labai pamažu. Visi ekosistemos komponentai per ilgą laiką sugeba prisitaikyti prie tokių pokyčių. O žmogaus sukelti rūšinės sudėties pokyčiai būna labai staigūs ir todėl gali būti pražūtingi kai kurioms vietinėms rūšims, kurios nesugeba prisitaikyti. Be to, žmogus dažnai išplatina egzotines rūšis, atvežtas iš kitų žemynų bei skirtingų zoogeografinių zonų. Šios dvi aplinkybės ir sudaro biologinių invazijų problemos esmę.
Terminas „invazinė rūšis“ pastaruoju metu gana populiarus, tačiau pasitaiko, jog jis naudojamas ne visai korektiškai. Sąvoka „invazija“ daugiau apibūdina masyvų ir greitą tam tikros rūšies išplitimą tam tikrame geografiniame regione, su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis vietinėms ekosistemoms. Tačiau yra nemažai introdukuotų rūšių, kurių gausumas nedidėja arba didėja labai lėtai ir praktiškai jų poveikis ekosistemoms nežymus. Tokių rūšių invazinėmis nepavadinsi, čia geriau tinka terminas „svetimos“ arba „svetimžemės“ rūšys. Šiame straipsnelyje naudosiu svetimžemių rūšių terminą, tarp jų išskirdamas invazines rūšis.
Šį kartą pakalbėsiu apie svetimžemius žinduolius Lietuvoje, daugiausiai medžiojamuosius. Rūšinei žinduolių sudėčiai mūsų krašte gali turėti įtakos aplinkiniai kraštai. Pvz., usūrinių šunų mes neitrodukavome, tačiau jie sėkmingai paplito iš kaimyninių Latvijos ir Baltarusijos. Esu įsitikinęs, jog jeigu ir nebūtume sąmoningai introdukavę kanadinių audinių ar ondatrų, jos anksčiau ar vėliau būtų atkeliavusios iš aplinkinių regionų. Šiuo požiūriu nesame padėties šeimininkai. Štai kodėl viena šalis negali daryti vienašališkų sprendimų dėl tam tikrų rūšių introdukavimo. Netolima praeitis liudija, jog šio principo dažniausiai nebuvo laikomasi.
Lietuvoje dabar gyvena apie 70 rūšių žinduoliai, iš kurių 14 rūšių gali būti traktuojamos kaip svetimžemiai mūsų krašto ekosistemose. Tai -3-jų rūšių sinantropiniai žinduoliai (naminė pelė, pilkoji ir juodoji žiurkės), 2-jų rūšių naminiai žinduoliai, kurie tam tikromis sąlygomis gali sulaukėti (naminė katė ir naminis šuo), 3-jų rūšių introdukuoti ir pilnai aklimatizavęsi žinduoliai (ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė), 3-jų rūšių introdukuoti, bet sunkiai besiaklimatizuojantys arba visiškai nesiaklimatizavę žinduoliai (danielius, dėmėtasis elnias, muflonas), 2-jų rūšių svetimos kilmės didelio gausumo reintroducentai (upinis bebras, taurusis elnias) ir 1 svetimos kilmės mažo gausumo reintroducentas (stumbras).
Labiausiai invazinių rūšių apibrėžimą Lietuvos ekosistemose atitinka 3 žinduolių rūšys: ondatra, mangutas, kanadinė audinė. Visos jos į mūsų krašto ekosistemas pateko praeito šimtmečio viduryje dėl sąmoningos introdukcijos. Nors mangutai Lietuvoje nebuvo introdukuoti, jie pas mus išplito iš introdukcijos židinių Latvijoje ir Baltarusijoje. Tikėtina, jog kanadinės audinės Lietuvoje plito ne vien tik iš introdukcijos židinių, bet ir pabėgdavo iš fermų, kur buvo auginamos kaip kailiniai žvėreliai.
Visų šių 3-jų rūšių žinduoliai Lietuvoje plačiai paplitę ir gausūs. Tarp jų labai savita populiacijos gausumo dinamika pasižymėjo ondatros. Jų populiacijos gausumas 3-mis pirmaisiais dešimtmečiais nuo introdukcijos pradžios labai sparčiai didėjo, po to staigiai krito ir XX a. pabaigoje, matyt, nesiekė nė penktadalio maksimalaus gausumo. Mangutų ir kanadinių audinių populiacijos didėjo žymiai lėčiau, tačiau mangutas jau buvo gana dažnas žvėris Lietuvoje apie 1965-1970 m., o kanadinė audinė – po 1980 m. (Aplinkos ministerijos oficialių apskaitų duomenys). Šiuo metu nė vienos iš šių invazinių rūšių apskaitos nėra vykdomos, todėl apie jų gausumo statusą galima būtų spręsti tik iš specialių tyrimų.
Kitų 3-jų introducentų rūšių (danieliaus, dėmėtojo elnio ir muflono) gausumas natūraliose ekosistemose yra arba buvo (dėmėtojo elnio, muflono) mažas, todėl jos nelaikytinos invazinėmis rūšimis Lietuvoje. Vienintelio danieliaus aklimatizacija yra daugmaž sėkminga, tačiau jo paplitimas Lietuvoje irgi kol kas lokalus. Dėmėtojo elnio ir muflono aklimatizacija laisvėje nebuvo sėkminga ir dabar jie gyvena tik aptvaruose.
XX a. buvo bandymų introdukuoti Lietuvoje ir kitų rūšių ar porūšių žinduolius (voverė teleutka, kurmėnas, sibirinė stirna), tačiau nėra duomenų, kad šie žinduoliai būtų išgyvenę, todėl laikoma, kad šios introdukcijos nebuvo sėkmingos. Buvo kalbama ar net imtasi praktinių žingsnių, siekiant introdukuoti laukinius triušius. Laimei, mūsų sąlygos šiems iš Pietų Europos kilusiems žvėreliams yra per daug atšiaurios. Dažnas Lietuvos gyventojas augino, gal kai kas ir dabar te-beaugina nutrijas, kurių tėvynė – Pietų Amerika. Galimybė šiems egzotiškiems žinduoliams pabėgti į laisvę egzistuoja, tačiau bent kol kas mūsų žiemos yra nutrijoms per šaltos. Tačiau pietinėje Baltarusijoje yra užregistruota laisvėje gyvenančių nutrijų. Niekas negali pasakyti, kaip susiklostys situacija Lietuvoje, toliau šylant klimatui.
Iš dalies prie svetimžemių galima būtų priskirti ir tuos žinduolius, kurie kažkada buvo natūraliai paplitę, tačiau vėliau išnyko ir buvo reintrodukuoti (bebras, taurusis elnias, stumbras). Kodėl? Ogi todėl, jog reintrodukcijai buvo panaudoti kituose geografiniuose regionuose paplitę žinduoliai, taigi genetiškai dabartinės reintrodukuotos populiacijos greičiausiai nėra tapačios išnyku-sioms. Pvz., dabartinė bebrų populiacija yra kilusi iš kelių genetiškai skirtingų reintrodukcijos židinių, nesusijusių su vietine bebrų populiacija Nemuno baseine. Analogiška situacija ir su tauriaisiais elniais, kurių dabartinė populiacija atstatyta reintrodukcijos būdu iš kelių geografiškai skirtingų populiacijų. Tauriųjų elnių genetinei populiacijos struktūrai gali turėti įtakos paplitusi mada veisti elnius aptvaruose. Preliminarūs genetiniai tyrimai rodo, jog Lietuvos taurieji elniai labai panašūs į Škotijos ir Vengrijos elnius, t.y., iš kur dažniausiai kilę aptvaruose laikomi žvėrys.
Na ir kas, paprieštaraus tūlas, juk turtiname vietinę fauną, ragų kokybė gerėja. Neskubėkime džiaugtis. Manipuliacijos su populiacijų genofondu gali turėti labai nepageidautinų pasekmių. Kituose kraštuose adaptuoti genotipai gali būti neadaptuoti naujomis sąlygomis. Visai nesvarbu, kad vienas iš eksterjero požymių yra įspūdingas. Po keleto generacijų jis gali labai suprastėti, pradės „lįsti“ nepageidautini požymiai. Nedidelių individų grupių paėmimas iš populiacijos susijęs su žalingų recesyvinių alelių pasireiškimu naujoje vietoje rizika. Didelėje populiacijoje šios alelės paprastai neturi reikšmės, kadangi jos nedažnos. Be eksterjero požymių, svarbūs ir fiziologiniai požymiai, tokie kaip atsparumas ligoms ir kt. Būtina atsižvelgti ne tik į genetinę riziką, bet ir kitas grėsmes, susijusias su naujų endo- ir ektoparazitų formų pernešimu ir pan.
Prie svetimžemių rūšių reikėtų priskirti namines kates bei šunis. Kol kas nėra duomenų apie Lietuvoje susiformavusias sulaukėjusias šių žinduolių populiacijas. Valkataujančių naminių šunų grupės stebimos netoli miestų ir gyvenviečių, pagal medžiotojų pranešimus stambūs valkataujantys šunys aptinkami miškuose medžiojantys kanopinių žvėrių jauniklius, netgi suaugusius individus. Esant mažam vilkų gausumui, sulaukėjusių naminių šunų lokalių populiacijų susiformavimas potencialiai
Mangutas
galimas. Yra duomenų, jog sulaukėjusių naminių šunų grupės buvo pastebėtos Černobylio atominės elektrinės 30 km zonoje, palikus gyvenvietes. Baltijos regione neretai pasitaiko vilkų ir naminių šunų hibridų, taigi egzistuoja genetinės taršos problema. Naminė katė laikoma potencialiai invazine rūšimi Norvegijoje, pasaulyje įtraukta į pačių pavojingiausių invazinių rūšių šimtuką. Dabartiniu metu sulaukėjusių naminių kačių populiacijų Lietuvoje neužregistruota, tačiau tikėtinas tam tikras jų poveikis ekosistemoms.
Atskirą svetimų žinduolių rūšių grupę sudaro sinantropi-ės rūšys: naminė pelė, pilkoji ir juodoji žiurkės. Visos šios rūšys yra paplitusios kosmopolitiškai, susijusios su žmonių būstais. Apie naminės pelės plitimo vektorius ir invazijos laiką nėra žinoma, o pilkoji žiurkė Europoje galėjo įsikurti apie 16 šimtmetį, juodoji žiurkė – dar anksčiau. Iš esmės visas šias rūšis reikėtų laikyti vadinamosiomis kriptogeninėmis rūšimis, kurių kilmė ir atsiradimas mūsų krašto ekosistemose nėra aiškus. Visos minėtos sinantropinės rūšys Lietuvoje dalį gyvenimo praleidžia natūraliose ekosistemose, dažniausiai šiltąjį metų laikotarpį, todėl tam tikras jų poveikis natūralioms ekosistemoms yra tikėtinas, nors beveik visai netirtas. Nors dabar jų populiacijos labai priklauso nuo žmonių, ateityje dėl klimato šiltėjimo šių žinduolių invazija į natūralias ekosistemas gali būti intensyvesnė.
Pagrindiniai svetimžemių žinduolių introdukcijos darbai Lietuvoje vyko XX a. viduryje, kuomet buvo introdukuotos ondatros ir kanadinės audinės, bandyti introdukuoti muflonai ir dėmėtieji elniai, kitų jau minėtų rūšių žinduoliai. Maždaug tuo metu pradėjo plisti ir mangutai.
Tai buvo bendra Sovietų Sąjungos politika, kurios pagrindinis motyvas – „turtinti“ gamtos išteklius. Tiesą sakant, tai nėra vien šios politinės sistemos išmonė. Pavyzdžių gausu visame pasaulyje, tik, galbūt, motyvai buvo šiek tiek skirtingi. Australija – klasikinis pavyzdys, o Didžioji Britanija, ko gero, labiausiai nuo neapgalvotų introdukcijų nukentėjęs regionas Europoje.
Taigi, sumaištis mūsų krašto ekosistemose dėl svetimžemių žinduolių introdukcijos padaryta visai neseniai. Nors sėkmingai introdukuotos žinduolių rūšys ir aklimatizavosi (t.y., susiformavo jų laukinės produktyvios populiacijos), vietinės rūšys dar greičiausiai iki šiol kenčia nuo šios sumaišties. Labiausiai pastebimi įtempti svetimžemių ir vietinių rūšių santykiai vandens pakrančių ekosistemoje.
Labai žalingas buvo kanadinės audinės introdukavimas tokiu metu, kuomet sparčiai nyko europinė audinė. Pripažinta, jog tai buvo paskutinis smūgis vietinei rūšiai, nulėmęs jos išnykimą ne tik Lietuvoje, bet ir didžiojoje arealo dalyje. Mokslininkai pripažįsta, jog būtent kanadinė audinė stipriai sumažino kitos vietinės rūšies – vandeninio pelėno (vandeninės žiurkės) populiacijas. Vietiniai juodieji šeškai, šermuonėliai, gyvenantys netoli vandens telkinių, taip pat turėjo pasitraukti iš šių buveinių, kadangi gausios ir fiziškai stiprios kanadinės audinės tapo rimtais konkurentais, ypač smulkaus kūno sudėjimo šeškų patelėms. Kanadinės audinės žalingos daugeliui prie vandens perinčių paukščių. Jos gali įlipti į medžius, todėl net ir uoksuose ar inkiluose perintys paukščiai gali nuo šių žvėrelių nukentėti.
Ondatra – taip pat vandens telkinių ekosistemos komponentas. Iškart po introdukcijos ondatros turėjo didelės įtakos vandens telkinių ekosistemai Lietuvoje, kadangi, kaip jau minėjau, pirmais dešimtmečiais šių žvėrelių skaičius sparčiai didėjo. Mūsų krašte ondatrų yra visur, tačiau gausumas palyginti nedidelis. Matyt, šių graužikų skaičių efektyviai reguliuoja plėšrūnai, tarp jų – ir kana-dinės audinės. Šiuo požiūriu pastarosios yra naudingos.
Visgi didžiausią poveikį vandens telkinių pakrančių ekosistemai daro bebrai – kertinė ekosistemos rūšis. Bebrai buvo reintrodukuoti, jų plitimas ir populiacijos augimas buvo invazinio pobūdžio, tačiau poveikis ekosistemai daugiausia teigiamas. Iš esmės šį poveikį galima būtų apibūdinti kaip ekologinio talpumo didinimą, o tai reiškia ir konkurencijos mažinimą tarp panašius ekologinius poreikius turinčių rūšių. Iš kitos pusės, bebras gali būti ir svetimžemių rūšių plitimo vektorius. Tarkim ondatroms ir kanadinėms audinėms jo veikla yra naudinga. Tačiau šiuo požiūriu bebrų veikla naudinga ir vietinėms rūšims – ūdrai, jau minėtam vandeniniam pelėnui, vandeniniam kirstukui. Egzistuoja nuomonė, jog europinės audinės pradėjo sparčiai nykti, kai išnyko bebrai.
Usūrinis šuo (mangutas) – trečioji svetimžemė žinduolių rūšis, kurią galima laikyti invazine bei darančia tam tikrą žalą Lietuvoje. Žvėreliai greitai aklimatizavosi naujoje aplinkoje ir dabar plačiai paplitę ir gana dažni. Oficialiais duomenimis, 1997 m. Lietuvoje buvo priskaičiuota apie 8 000 usūrinių šunų. Paskutiniais XX a. dešimtmečiais didžiausiu usūrinių šunų tankumu (per 6 ind./1 000 ha) pasižymėjo šiaurės, šiau-rės-vakarų ir pietvakarių rajonai, o mažiau gausūs šie žinduoliai buvo pietrytinėje Lietuvos dalyje. Dabar usūrinių šunų apskaitos nevykdomos, todėl trūksta duomenų apie jų tankumą regionuose. Sprendžiant pagal tai, jog kasmet Lietuvoje sumedžiojama apie 5 000 usūrinių šunų (Aplinkos ministerijos duomenys), jų populiacija bent jau nesumažėjusi ir gali būti pasiekusi keliolika tūkstančių individų.
Usūrinis šuo maistui neišrankus, todėl jo mitybinė niša platesnė negu kitų panašaus dydžio plėšrūnų. Tai suteikia jam privalumų, konkuruojant su kitais plėšrūnais. Šie atėjūnai nemažai žalos padaro kirinių paukščių kolonijoms, palei vandens telkinius perinčioms antims, ant žemės perintiems vištiniams paukščiams. Lietuvoje usūriniai šunys daugiausiai konkuruoja su lapėmis ir barsukais. Pastarųjų urvais usūriniai šunys naudojasi jaunikliams vesti bei žiemos įmygiui. Žemaitijos nacionaliniame parke, kur barsukų urvų kolonijų tankumas gana
didelis, usūriniai šunys vienokiu ar kitokiu būdu naudojosi 26 proc. visų užregistruotų urvų kolonijų, be to, jie dažnai gyveno vienoje kolonijoje kartu su barsukais.
Usūrinis šuo – svarbus pasiutligės ir kitų užkrečiamų ligų bei parazitų platintojas. Manoma, jog šių žinduolių populiacijų gausos sumažėjimai nulemti padidėjusio mirtingumo dėl ligų. Pvz., suomijoje apie 77 proc. užregistruotų pasiutligės atvejų šio susirgimo epidemijos metais buvo būtent mangutai (Lietuvoje – 41 proc.).
Gali kilti klausimas, kodėl kai kurie svetimžemiai žinduoliai taip lengvai įsitvirtino naujoje aplinkoje? Kodėl vietinės rūšys nesudarė rimtos konkurencijos ir „įsileido“ ateivius? Priežasčių gali būti daug. Visų pirma, turi būti laisva ekologinė niša, kurią galėtų užimti nauja rūšis. Paprastai, net ir išnykus analogiškai vietinei rūšiai, niša visai laisva netampa. Todėl svetimžemei rūšiai reikia būti ekologiškai plastiškai, kad ją lydėtų sėkmė kovoje už būvį. Kaip tik tokios ir yra visos trys aptartos invazinės rūšys. Ekologinis jų plastiškumas pasireiškia nereiklumu buveinėms bei labai plačia mitybine niša. Tyrimai rodo, jog kanadinės audinės mitybinis racionas yra žymiai įvairesnis negu vietinio ekologinio ekvivalento europinės audinės bei panašiuose biotopuose gyvenančio šeško. Tai suteikia svetimžemei rūšiai didelio pranašumo.Antra, visos trys invazinės rūšys yra labai vislios. Tiesa, kanadinių audinių vados nėra didelės, 2-4 jaunikliai, tačiau jau po metų jaunos patelės gali daugintis, be to, šie žvėreliai turi mažai priešų. Kas kita ondatros ir usūriniai šunys. Pirmųjų vadose būna nuo 6 iki 8 jauniklių. Per dauginimosi sezoną viena ondatros patelė paprastai išaugina dvi, rečiau – tris jauniklių vadas. Jie auga labai greitai ir mėnesio amžiaus jau pradeda gyventi savarankiškai. Tai išties didžiulis dauginimosi potencialas. Visa laimė, jog vietiniai plėšrūnai bei ligos neleidžia ekstremaliai padidėti ondatrų populiacijai. Usūrinių šunų vadose būna 9-11 jauniklių, kurie kitais metais jau gali daugintis. Įdomus ir kitas klausimas: ar gali mūsų vietiniai žinduoliai būti invazinėmis rūšimis svetimuose kraštuose? Gali, tik jie taip pat turi būti ekologiškai plastiški. Rudoji lapė – kaip tik ir yra tokia rūšis. Rudosios kelia rimtų problemų Australijoje, kur jas įkurdino europiečiai kolonistai.
Svetimžemių rūšių žinduolių populiacijų dinamika Lietuvoje (Aplinkos ministerijos duomenys). Staigus ondatrų ir usūrinių šunų populiacijų didėjimas iškart po introdukcijos ir po to ištikęs nuosmukis bei stabilizacija žemame gausumo lygyje rodo, jog iš pradžių ekosistema „nežinojo kaip elgtis“ su atėjūnais. Vėliau „įsijungė“ reguliacijos mechanizmai, kurie efektyviai sumažino šių žvėrių gausumą ir iki šiol jį palaiko gana stabilų. Mažiau vislių kanadinių audinių gausumas didėjo labai palaipsniui.
Kaip turėtume elgtis su invazinių svetimžemių rūšių žinduoliais? Ar skelbti juos už įstatymo ribų ir visokeriopai naikinti? Manau, kad ne. Visų pirma dėl to, jog norime ar nenorime, jie jau tapo mūsų ekosistemų komponentais, susiklostė tam tikri santykiai su vietinėmis rūšimis. Sprendimas „išimti“ gali būti lygiavertis, tik priešingo ženklo, kažkada priimtam sprendimui introdukuoti. Apgalvotas gausumo reguliavimas, jeigu to reikia, būtų geriausias sprendimas. Griežtesnė politika turėtų būti naujų rūšių, porūšių ar genetinių formų introdukcijos atžvilgiu. Mano jau minėtas elninių žvėrių aptvarų steigimas turėtų būti ribojamas žymiai griežčiau. Pagrindinis dalykas, į ką labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį – veisiamų bandų genetinė kilmė. Jei jau yra paklausa plėtoti šį, sakyčiau, verslą, tuomet verta pagalvoti apie vietinių elnių bandos, skirtos veisimui nelaisvėje, suformavimą. Tačiau kažkodėl apie tai beveik nekalbama ir toliau aptvarai „dygsta“ vienas po kito. Niekas negali užtikrinti, kad veisiami žvėrys nepabėgs į laisvę. Masinė svetimo genofondo invazija į laukinę tauriųjų elnių populiaciją yra tik laiko klausimas.Manau, kad atsainus požiūris į svetimžemių rūšių platinimą yra giliai įsišaknijęs visuomenėje. Žmogų visada žavėjo egzotiniai organizmai, be to, buvo ieškoma produktyvių, ekonomiškai rentabilių rūšių ir formų, todėl apie pasekmes daug nesvarstyta. Padėtį sunkina ir tai, jog toks požiūris yra beveik visame pasaulyje. Egzistuoja ir tam tikras avantiūristinis šios problemos aspektas. Tai – nelegalios introdukcijos ar reintrodukcijos, kurias kontroliuoti šiais laikais ypač sunku. Mane, kaip bebrų specialistą, šokiravo vos poros metų senumo faktas apie bebrų atsiradimą Ispanijoje, netoli sienos su Prancūzija. Tam, kad išplistų natūraliai iš Prancūzijos, bebrai turėjo kirsti aukštų Pirėnų kalnų grandinę, o tai šiems žvėreliams praktiškai – neįveikiama kliūtis. Kilo įtarimas, jog tai nelegalios reintrodukcijos rezultatas. Atlikti DNR tyrimai tai patvirtino, kadangi šie reintroducentai genetiškai labai skiriasi nuo Prancūzijoje gyvenančių bebrų. Šis pavyzdys rodo, jog svetimų rūšių žinduolių plitimo problema greitai neišnyks, o gal dar labiau paaštrės, liberalizavus sienų kirtimą. Reikia apie tai kalbėti, griežtinti įstatymus, jeigu norime išsaugoti tegul jau ir pažeistas, tačiau dar palyginti savitas vietines ekosistemas.
„Mūsų girios“
Doc. Alius Ulevičius
Vilniaus universitetas
