Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Šventės laukimas

Turinys:

Rytoj man Šventė. Varyminių sezono atidarymas man visada šventė. Šoviniai jau perrinkti, surūšiuoti ir sukišti į šovinyną, kuprinė sukrauta ir Aira, mano medžioklių ištikima draugė, guli susiraičiusi šalia koridoriuje paruoštos rytdienos mantos. Ji visada neguli savo vietoje, o įsitaiso prie paruoštos medžioklinės kuprinės, tarsi bijodama, kad ryte išeidamas nepamirščiau jos. Einu parūkyti į balkoną ir ji neramiai pakelia akis į mane. Ne, ne, gulėk, gulėk, – mintimis raminu ją. –Dar ne dabar, rytoj. Rytoj bus Šventė!

Pažiūriu į užtemusį, debesimis aptrauktą, apniukusį dangų. Šalnos nebus. O gaila… Pernai per atidarymą buvo nebloga šalna, miške girdėjosi kiekvienas gyvybės krustelėjimas. Šiemet turbūt taip nebus… Na ir kas, vis tiek rytoj Šventė.

Užeinu į vyresniojo sūnaus kambarį paklausti jo: gal norės rytoj važiuoti su manimi. Ne, ne, ne! Jis esą negalįs, jis rytoj eina į kažkokios Miglės gimtadienį. Nenori tai nenori… Nesmerkiu jo. Prisimenu save jauną: man irgi mergos rūpėjo. Tačiau iki šiol negaliu atleisti sau, kad per jaunystės meiles, seiles ir kitas hormonų audras praleidau galimybę nuvažiuoti į Kareliją ir Kolos pusiasalį. Man tada irgi atrodė, kad meilės reikalai svarbesni, o kelionę galima atidėti. Tačiau laikai pasikeitė, į Rusijos šiaurę liko nenuvažiuota, o daugiau progų nebebuvo. Štai ir jam atrodo, kad sezonas tik prasideda ir dar bus ne viena medžioklė. Tik jis nesupranta, kad praleis Šventę. Bus medžioklės, bet šitos Šventės jau nebus…
-Atstok nuo vaiko,- pro šalį, susisupusi į chalatą, eidama burba žmona. – Tau tik viena galvoj…

Cha! Žinotum, Tu, kokios spalvos kralikai mano galvoj… Štai ir šiandien nauja bendradarbė, ta, žavi juodaplaukė, popiet pasiūlė kavos. Ir, lyg tarp kitko, užsiminė, kad vakarienei paruoš pikantišką vištieną, kurią valgys viena. Atsakiau, kad šiandien po darbo skubu į ginklų parduotuvę šovinių, o rytoj man Šventė – medžioklė. Turbūt kol gyvas nepamiršiu jos nustebusių ir pakraupusių akių… Ką ji apie mane pagalvojo? Ji manęs nesuprato. Juk man rytoj Šventė! Ką gi, dar viena praleista proga… Ir bendrai… Su metais tų praleistų progų randasi vis daugiau. Na bet nieko, gal vėliau kaip nors pavysiu nuvažiuojantį traukinį…Svarbiausia, kad rytoj Šventė!

Prieina Aira ir padeda savo snukį man ant kelių. Žiūri man į akis… Na, ko nemiegi, nesiilsi… Rytoj tau prireiks jėgų. Dar ne, ne šiandien, rytoj… Rytoj bus mūsų Šventė… Matyt, tik ponas Dievas žino iš kur pas šunis tas šeštas pojūtis nujausti ateitį. Kas gali paaiškinti: kaip ji supranta, kada aš planuoju važiuot, pavyzdžiui, į palaukimą, ir jau prieš kelias valandas iki ruošimosi pradžios pradeda sekioti po visą butą iš paskos ir painiotis po kojomis nesitraukdama nė per žingsnį. Ir tik tam, kad visą vakarą pragulėtų džipo bagažinėje, tam, kad gal po nesėkmingo šūvio jos prireiks. O dažniausiai neprireikia… Ir visgi ji kaskart tikisi irgi sudalyvauti medžioklėje. Štai ir dabar ji jau laukia ir stebi mane. Ištikima, patikli širdie, tu mane supranti… Tu irgi lauki, nesulauki Šventės.
Skambina kaimynas Romas. Jis žvejys, spiningistas. Klausia: ar ruošiuos? Ne, aš jau susiruošęs. Jis, mat, rytoj važiuos lydekaut, jei apsigalvočiau galėtumėm kartu… Ne, ne! Kokios lydekos, juk rytoj Šventė! Nuo tada kai pradėjau medžioti, spiningas tapo tik trumpu, vienkartiniu draugu. Šiaip, tokiu, kada ne kada nerimtai užmetamu, kuomet nėra galimybės medžioti. Tačiau kiekvienam savo. Nelinkim vienas kitam nieko, kaip sako: ne pirmą kartą…
Einu į virtuvę. Sumuštiniai sutepti – šaldytuve, termosas užtaisytas arbata su cukrumi ir mėtom, liko tik ryte užpilti verdančiu vandeniu. Šis tas stipresnio guli kuprinės dugne įvyniotas į lietpaltį. Gal reikėtų atšaldyti… Et, tiek to. Atšals dar per visą dieną. Jaučiu kaip skaitytojas nepritariančiai linguoja galvą. Neteisk, mielasis. Tikrai nesu šio įpročio vergas ir ne to ten važiuoju. Tiesiog susitiksiu kai kuriuos seniai matytus draugus ir lašelis karčiosios tikrai nepakenks… Pagaliau, juk rytoj Šventė!

Skambina Povilas. Mes jau per pietus sutarėm, kad jis šeštą ryte mus pasiims. Niekas nesikeičia? Ne, ne! Tai kaip tarėmės? Gerai! Irgi jaudinasi, šypteliu… Nesistebiu, juk rytoj Šventė!

Prisimenu pernai metų sezono atidarymą… Pačiam pirmam varyme, pats pirmas šūvis buvo mano! Ir pirmas laimikis irgi buvo mano! Krito gražuolis lapinas… Tiesa, po medžioklės Karaliumi buvo pripažintas kitas kolega, tą dieną sumedžiojęs dvi stirnas ir šerną, tačiau širdyje karaliumi jaučiausi aš. Juk tai aš taikliu šūvių atidariau sezoną! Mane pirmą sveikino draugai ir kolegos. Graži buvo medžioklė… Kaip bus šiemet? Pamatysim rytoj. Rytoj bus Šventė!

Parašęs šias eilutes pats perskaičiau jas dar kartą ir pagalvojau: o juk Šventės laukimas taip pat yra savotiška šventė… Sielos šventė…

Straipsnio autorius medžiotojas Rokas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

2 Komentarai

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now