Šveitėme šerno „kiaušius“

Tokį straipsnio pavadinimą neabejotinai sukritikuos bet kuris lietuvių kalbos žinovas ir patvirtins, kad tai yra sėklidės. Tačiau neabejoju, jog bemaž visi per 30 tūkstančių mūsų šalies medžiotojų kuilio sėklides, bent jau Žemaitijoje, vadina „kiaušiais“.

Medžiotojai visokio velnio prigalvoja. Na, kam šaus į galvą paragauti lapienos? Tačiau yra medžiotojų, kurie ragavo lapienos kotletų. Greitai „atsikando“. Davė šuniui. Tas pauostė ir nuėjo šalin.

Anksčiau bebrus daugiausia visi medžiojo tik kailiui, bet vis daugėjo bebrieną vartojančiųjų maistui. Dabar rūkytas kaltadantis vadinamas delikatesu. Skanus bebras ne tik rūkytas – iš šio žvėries mėsos dar daromos dešros, konservai. Iš bebrienos mėsos žmona kartą padarė cepelinus. Žinoma, tai buvo dėl įdomumo, bet man visai patiko. 

O kam teko ragauti ondatros? Vienoje medžiotojų kompanijoje pasiūlė paragauti rūkytos ondatros. Mėsos skonis panašus į vištienos. Kuo ne delikatesas?

Man teko vaišintis ir varniena. Senokai tai buvo. Vaišes paruošė Užvenčio kunigo gaspadinė. Mat kunigas – medžiotojas. Po varnų medžioklės, kurioje dalyvavo net du profesoriai iš Kauno (beje – plungiškiai), kiekvienam į lėkštutę buvo įdėta po pusę grilyje keptos varnos. Ragavau…, bet tik po to, kai išlenkiau taurelę stipriosios. 

Po tos įsimintinos medžioklės vieną iškeptą varną atvežiau paragauti mūsų „Kontaučių“ (Plungės r.) klubo, kuriame medžioju, vyrams. Kiek prisimenu, pirmiausia varnos panoro paragauti klubo narys Rimantas (jau išėjęs iš gyvenimo), kuris buvo baigęs ornitologijos kursus ir klube buvo vadinamas paukštuku. Varnienos ragavo ir laikraščio „Plungė“ kolektyvas.

Tai va, nieko nuostabaus, kad medžiotojai sumanė pasivaišinti ir šerno „kiaušiais“.

Bemaž poros šimtų kilogramų svorio kuilį, kuris turėjo 24 cm ilgio iltis, patiesė Mindaugas. Žvėrį išdarinėjantis Arūnas pasisiūlė iškepti to šerno „kiaušius“. Mindaugas pagalvojo, jog tas juokauja. Bet po dviejų dienų sulaukė kvietimo į neeilines vaišes. Įsidėjo butelaitį ir išmovė savo sumedžioto kuilio „kiaušiais“ vaišintis, bet vis dar galvojo, jog čia juokeliai.

Jokių juokelių! Nemažai rasis Lietuvos medžiotojų (neabejoju, kad tarp jų ir moterų), kurie valgė šerno „kiaušius“. Daugelis porina, kad tai kelia vyrų potenciją. Aš tuo, žinoma, netikiu. Bet ką čia gali žinoti, o gal… Na, jei taip būtų iš tikrųjų, gan greitai visi kuileliai galą gautų.

Neseniai svečiavausi pas vieną Lietuvoje garsų verslininką, buvusį Seimo narį ir puikų kulinarą. Kai papasakojau apie mūsų vaišes, jis paporino, kad „kiaušiais“ yra pavaišinęs žmoną. Pasakė, kad iškepė šerno kepenėlių… Moteris pasidžiaugė tokiu vyro kulinariniu sugebėjimu ir patiekalo skanumu.

Žodžiu, susigundžiau pasivaišinti retu delikatesu. Tokio valgio jau buvau ragavęs. Kartą Arūnas vaišino kuilio „kiaušiais“. Tiesa, jo žmona Vilija neįprastai pasipiktino. Išmovė pas kaimynę, o paskui dar ir keptuvę išmetė.

Šį kartą į vaišes susirinko visas būrys klubo medžiotojų. Tačiau vienas atsisakė tokio patiekalo. Cha, o dar medžiotojas yra. Bet kiti pakviestieji šveitė kuo skaniausiai. Skonis panašus į inkstų. Ir, pagaliau, kas čia ypatingo, juk tie „kiaušiai“ – tik ant kuilio užpakalio esantis raumuo.

Ot, kartą su tais „kiaušiais“ yra buvę juokelio. Sumedžiojau didelį kuilį. Iš anksto žinodamas sumanymą, „kiaušius“ įdėjau į atskirą maišelį ir, kai vežiau iš šernienos padaryti konservus, paprašiau, kad pagamintų paštetą ir kad ant dėžutės užrašytų: paštetas iš šerno sėklidžių.

Padarė. Nuvažiavau į Klaipėdos knygų spaustuvę. Pakelyje nupirkau naminės duonos. Atvažiavau prieš pat pietus. Leidyklos valgyklėlėje jau besantis būrelis susirinkusių moterų laukia, kol atveš užsakytus pietus. Padėjau ant stalo duoną, rodau, jog atvežiau pašteto, – tereikia užsitepti ant duonos ir vaišintis.

Atidarau konservų dėžutę. Viena supjaustė duoną, užtepė paštetą, visos ragauja. Paragavo ir giria: labai skanu. Aš sakau, jog taip ir turi būti, pažiūrėkite, kas ant etiketės užrašyta. Skaito. Ilgoka pauzė… Viena ir sako: „O jei mes visos panorėsim vyrų…“. Tada jau aš akis išpūčiau…

Kaip paruošti ne minėtus konservus, o patiekalą iš šerno sėklidžių? Arūnas papasakojo, kad mėsą reikia parą marinuoti. Prieš tai „kiaušius“ supjaustyti žiedeliais, bet galima ir bet kokiais gabaliukais.

Marinatas paprastas: aliejumi užpilami supjaustyti svogūnai, įpilami du šaukštai vyno acto, įberiama druskos ir pipirų. Nedaug, nes dar bus dedama jau prieš kepant. Marinato reikia pasidaryti tiek, kad būtų užpilta mėsa. 

Palaikius parą, kepti aliejuje dešimt minučių. Po to užberiama svogūnų, įdedama druskos, pipirų ir kepama dar 5–8 minutes.

Didelės kompanijos iš tų dviejų „kiaušių“ neprivaišinsi. Tačiau galima sukaupti ir daugiau. Ragaujant tokį patiekalą, smagumo tikrai netrūks.

„Miske.lt“
Kostas Slivskis