Sužeistų žvėrių paieška II

Pašovimo vietos tyrinėjimas
Kiekviena paieška prasideda ramiai, kruopščiai tiriant pašovimo vietą. Reikia surasti vietą, kurioje į žvėrį pataikė kulka. Medžiotojo akis, tiriamai apžiūrinėdama dirvą ieško plaukų kuokštų, kulkos atplaišų, o kartais jau ir pirmojo kraujo. Juo sunkesnės vietos sąlygos, tuo didesnis pavojus viską sumindyti. Šovus pradėjus temti arba esant ilgai, aukšta žole apaugusiai proskynai kiekvienas kraujasekio šuns vedlys bus dėkingas, jei medžiotojas ne eis prie pašovimo vietos, o jį, šuns vedlį instruktuos nuo bokštelio, kurioje vietoje jis šovė. Grubi nuolat pastebima klaida yra, kai medžiotojas su dideliu prožektoriumi ir lydimas pirmo pasitaikiusio šuns bando surasti žvėrį. Po to tas nelaimėlis dar išdrįsta apie tai prisipažinti kraujasekio šeimininkui. Tada šis privalo kuo greičiau išeiti iš šios pėdsakų makalynės ir surasti išeinanti sužeisto žvėries pėdsaką.


Priklausomai nuo kulkos pataikymo vietos, pašovimo vietoje galime rasti kulkos nukirptu plaukų, kraujo, kaulų skeveldrų, odos skuteliai, skrandžio ir žarnų turinis, dantų ir jų nuolaužų, kepenų, blužnies, plaučių gabaliukų. Mūsų medžiotojų vaizduotėje kraujas egzistuoja kaip pagrindinė pataikymo ženklas. Visuomet kalbama tik apie kraują. Todėl nėra ko stebėtis, kad medžiotojas po šūvio pirmiausiai-kartais ir išimtinai ieško kraujo, teigdami kad jei į žvėrį pataikyta , tai pašovimo vietoje privalo būti kraujo. Tačiau šio „kraujo sapno“ privalome atsisakyti. Nors dažnai pašovimo vietoje būna kraujo, tačiau tai jokiu būdu ne taisyklė. Pašovimo vietos tyrimas niekados neturėtų apsiriboti vien tik kraujo paieška. Tai pat pataikymo ženklai, nebūtinai randami žvėries pašovimo vietoje, dėl vėjo ar dar likusios šūvio energijos veikiami jie gali atsidurti už kelių metrų. Surastus pašovimo įkalčius privalu apsaugoti nuo lietaus, vėjo ar sniego. Pagal juos bandoma nustatyti pataikymo vietą.

Kanopų pėdsakai
Kulkai pataikius į žvėrį, jis be abejo jaučia labai stiprų smūgį ir skausmą, reaguodamas į tai, jis pašoka, todėl kanopos giliai įsispaudžia. Gilesnius pėdsakus nei įprasta sužeistas žvėris palieka ir nubėgdamas. Žemėje, žolėje, miško paklotėje, ant nukritusių lapų, spyglių, šakų sužeisto žvėries palikti pėdsakai skiriasi nuo sveiko žvėries pėdsakų: sužeistas plačiai stato kojas, skečia kanopas, jo žingsniai mažesni. Sužeidus koją, ją velka ir palieką žymę.

Kulkos išplėšti plaukai
Svarbus paieškos elementas yra kulkos išplėsti plaukai. Jei pašovimo vietoje randama plaukų, tai reiškia, kad žvėrį kulka kliudė, nepriklausomai nuo to, rasta kraujo ar ne.


Randamų plaukų kiekis priklauso nuo to, kaip stovėjo žvėris, į kurią kūno vietą jam pataikyta, kokio kalibro ginklu šauta. Išplėstų plaukų kiekis priklauso ir nuo metų laiko. Žiemą plaukai yra ilgi ir jų daug, taip pat išplėšti plaukai geriau matomi sniego fone negu trumpi vasaros plaukai.
Daug plaukų išplėšiama, kai kulka kliudo tik kūno paviršių (nubrozdina).

Gyvūnų kailis sudarytas iš įvairių rūšių plaukų: akuotplaukių, poplaukių arba vilnų ir jutimo plaukų. Pats plaukas sudarytas iš stiebo ir šaknies. Plaukai yra odos dariniai ir auga iš plauko maišelio, kuris yra odoje. Žvėrys periodiškai keičia plaukų dangą – šeriasi. Jų koncentracijos vietose – prie šėriklų, druskos laižyklų – galima rasti daug plaukų. Todėl svarbu atskirti išplėštus plaukus nuo negyvų, naturaliai iškritusių. Kulkos išplėštas plaukas ar kuokštas yra be šaknies, nes šaknys lieka odoje. Toks plaukas atrodo kaip nukirptas. Tuo tarpu natūraliai šeriantis iškritę plaukai yra su šaknimis. Žvėrių akuotplaukiai ir poplaukis įvairiuose kūno vietose skiriasi ilgiu, spalva, sandara. Taip pat skiriasi patinų ir patelių, jauniklių ir suaugusių, žiemos ir vasaros kailių plaukai. Tauriųjų elnių ir stirnų kūno viršuje (nugara, šonų viršus) augantys plaukai yra storesni, ilgesni, stipresni. Šonų apačioje ir papilvėje jie yra trumpesni ir minkštesni.Trumpiausi ir šiurkščiausi plaukai auga ant kojų ir snukio. Tą patį galima pasakyti apie plaukų spalvą – kuo plaukai aukščiau, tuo jie tamsesni. Šviesiausi plaukai yra kūno apačioje, ypač tarp kojų. Tačiau ir čia jie skiriasi, pvz., elninių žvėrių tarp priekinių kojų yra vidutinio ilgio pilki ir balti, o tarp užpakalinių kojų vien balti plaukai.


Šernų šeriai skiriasi mažai. Tačiau ir čia ilgesni, tamsesni ir šiurkštesni plaukai yra kūno viršuje, o apačioje jie yra trumpesni ir švelnesni. Poplaukis žiemą visose kūno vietose yra ilgas ir tamsus, tačiau ir jis kūno apačioje plonesnis ir šviesesnis, ypač tarp kojų. Ypač ilgi ir šiurkštūs yra nugaros keteros plaukai. Vasara šernai yra apaugę pilkais trumpais šeriais, todėl šovimo vietoje sunku jų rasti ir nustatyti, iš kurios jie vietos.


Tuo remdamasis medžiotojas, ieškantis žvėries, gali nustatyti, į kurią vietą žvėriui pataikyta, ir iš to spręsti, kaip elgtis toliau. Čia labai praverčia vadinamos išplėštų plaukų knygos, jose surinkti plaukų kuokštų pavyzdžiai iš atskirų kūno dalių (iki 20 pavyzdžių). Galima sudaryti knygas atskiroms rūšims, lytims, amžiaus grupėms, ir metų laikams.

Kraujas
Pašovimo vietoje rasti plaukai, o sekant toliau – kraujas, teikia daug informacijos. Iš kraujo konsistencijos, spalvos, tekėjimo pobūdžio ir net iš skonio galima daryti gana tikslias išvadas apie sužeidimą.


Gerai pataikius (šūvis į širdį), pašovimo vietoje randama mažai kraujo, vos keli lašeliai. Tačiau sekant pėdsaku toliau, jo daugėja. Prastai pataikius (šūvis į raumenis), pašovimo vietoje kraujo būna daug, bet toliau jo mažėja. Žvėris smarkiai kraujuoja pažeidus gyvybinius organus arba stambias kraujagysles. Pašovus koją, kraujo būna mažai, arba gali jo visai nebūti.
Kraujo kiekis priklauso ir nuo to, kaip žvėris nubėgo. Greitai bėgantis žvėris palieka sąlyginai mažai kraujo, stovintis ar einantis, toje pačioje vietoje palieka daug kraujo. Kaip greit ant sužeisto žvėries pėdsako pasirodo kraujas, priklauso nuo to, į kurią vietą pataikyta: aukštai ar žemai. Pataikius aukštai, kol kraujas nubėga per visą kūną iki žemės, praeina nemažai laiko, nes krauja sulaiko plaukai, kailis. Pataikius žemai, tas laikas sutrumpėja. Sekti kraujo pėdsaku labai palengvina arba pasunkina fonas, ant kurio krinta kraujo lašai. Šviesiame fone, t.y. ant žolės , žalių lapų ir, be abejo, ant sniego kraujas matosi gerai. Sniegas labai padeda medžiotojui. Tamsiame fone, t.y. ant nukritusių spyglių ir šakų, parudavusios žolės, tamsios žemės, kraujas prastai įžiūrimas. Todėl reikia labai atidžiai žiūrėti. Pašovimo vietą apžiūrėti labai padeda balta nosinė arba servetėlė. Pabraukus ją per tą vietą, kur stovėjo šaunamas žvėris, greit randama kraujo. Šovimo vietą geriausiai apžiūrėti iš karto, nepraėjus ilgam laiko tarpui 3-4 val. Pabuvęs saulės atokaitoje, vėjo gairinamas kraujas džiūsta ir jo konsistencija bei spalva keičiasi, jis darosi sunkiai apibūdinamas. Pataikius į širdį, kraujas yra tamsiai arba vidutiniškai raudonas, su oro burbuliukais, bet neputotas, kaip šviesus plaučių kraujas. Kraujas randamas šalia pėdsako.


Pataikius į plaučius, kraujas yra šviesiai raudonas, putotas. Taip pat galima rasti plaučių dalelių. Toks pats kraujas gali būti peršovus gerklas, tačiau tada jo randama iš abiejų pėdsakų pusių. Pataikius į plaučius, kraujo iš pradžių būna mažai, tačiau jis teka dideliais lašais. Tokio kraujo pasirodo vis daugiau.


Pataikius į žvėries snukį, kraujas būna vandeningas, skystas, susimaišęs su seilėmis. Taip pat randama dantų, žandikaulio nuolaužų su dantų alveolėmis.


Pataikius į gerklas, kraujo būna iš abiejų pėdsako pusių. Kraujas šviesus, putotas. Pataikius į stemplę, kraujo būna nedaug. Jis tamsus, purvinas, susimaišęs su pašaru.


Pataikius į pilvo ertmę, dažniausiai kraujo būna labai mažai, bet labai priklauso nuo to, kurie organai pažeisti. Pataikius į kepenis, ant pėdsako randami dideli, tamsiai raudoni, rudi lašai, kurie pasirodo už kelių žingsnių nuo pašovimo vietos. Taip pat galima rasti kepenų dalelių. Pataikius į skrandį, kraujo būna mažai. Jis šviesus, susimaišęs su skrandžio turiniu – tamsiai žalios spalvos pašaro likučiais. Pataikius į žarnyną, kraujo būna mažai, jis purškia mažais lašeliais. Kraujas susimaišęs su rudai žaliomis, tirštomis pašaro liekanomis.Pataikius į kasą, kraujas būna panašus kaip į kepenų. Teka tokio pat dydžio lašais. Peršovus inkstus, kraujo būna mažai. Teka dideliais, tamsiais raudonais (tačiau šviesesniais už kepenų kraują) lašais.


Svarbu atkreipti dėmesį, kurioje pėdsako vietoje nulašėjęs kraujas. Pataikius į galvą arba kaklą, kraujo būna iš abiejų pėdsako pusių, pataikius į kojas – tik sužeistos galūnės pusėje. Pataikius į krūtinkaulį arba pilvo ertmę, kraujo būna tiesiai ant pėdsakų.


Iš to, kokiame aukštyje randama kraujo ant žolės, medžių kamienų, galima spręsti, kurioje žvėries vietoje yra žaizda.

Kaulų skeveldros, kaulų čiulpai, audinių dalys
Iš kaulų skeveldrų, nuolaužų, rastų pašovimo vietoje ir toliau galima sužinoti apie sužeistą vietą. Vamzdiniai galūnių kaulai yra gerokai kietesni už kitus kaulus, todėl jų skeveldros būna aštresniais kraštais negu kitų, pavyzdžiui šonkaulių, krūtinkaulio. Tik apatinio žandikaulio skeveldros yra panašios į galūnių kaulų. Todėl jo nuolaužas galima lengvai sumaišyti su galūnių kaulų nuolaužomis. Kojų kaulų vidinėje pusėje būna kaulų smegenų likučių. Pagal kaulų skeveldrų stiprumą ir išvaizdą galima atpažinti, iš kurios kojos vietos jos yra. Blauzdikauliai yra plonesni ir daugiau išlenkti už šlaunikaulius.


Šonkauliai ir krūtinkaulis yra labai porėti, jų nuolaužos neaštrios. Tačiau ir pataikius į kojas galima rasti porėtų kaulų, kai pataikoma į sąnarius. Pataikius į snukį galima surasti dantų skeveldrų ar net žandikaulių dalių su dantų alveolėmis. Tačiau, kaip minėta aukščiau, apatinio žandikaulio skeveldros labai panašios į kojų kaulų skeveldras. Kaulų smegenų pašovimo vietoje randama mažai. Dažniausiai jų galima rasti, kai peršauti vamzdiniai kojų kaulai. Esant minusinei temperatūrai jos greit kietėja ir pasidaro panašios į mėsos (raumenų) ar taukų gabaliukus. Tačiau, patrynus tarp pirštų, jie praranda savo formą ir struktūrą. Taip neatsitinka su mėsos (raumenų) gabaliukais ir taukais.


Kai pataikoma į galūnes, raumenų kraują su įsiterpusiomis jose kaulų smegenų dalelėmis, kurios atrodo lyg burbuliukai, galima supainioti su putotu plaučiu. Pašovimo vietoje be kaulų skeveldrų ir kojų kaulų smegenų galima rasti mėsos (raumenų) dalelių, taukų, kailio gabalėlių ir net kanopų dalių.


Labai kraujuoti taukų gabalėliai, išsitepę skrandžio turinių, rodo, kad pataikyta į pilvo ertmę. Odos skiautelės, daug išplėštų plaukų ir net mėsos gabalėliai rodo, kad blogai pataikyta, nekliudyti organai ir kulka praėjusi kur nors kūno paviršiumi (nubrozdino).

Laukimo laikas
Iki paieškos pradžios turi praeiti mažiausiai keturios valandos. Taip pat dvigubai, trigubai ilgesnis kraujo pėdsakų išbuvimo laikas kaip taisyklė šuns nosiai nesukelia jokio sunkumo.
Jei sužeistas žvėris pasislėpė netoli pašovimo vietos, jei mes jo „netrukdome“, jis paprastai ramiai nusibaigia ir yra lengvai surandamas. Daug sudėtingiau jei šaulys „eina iš paskos tik per kelis žingsnius“, tada kad ir mirtinai sužeistas žvėris iš paskutiniu jėgų, traukia tolyn, tuo apsunkindamas paiešką.
Laukimo laiką galime sutrumpinti tik tada, jei šaulys visiškai tikras dėl pataikymo, visi ženklai tai patvirtina.

Šuns parinkimas
Būtina visais abejotinais atvejais į paiešką įtraukti patyrusį kraujasekį šunį. Jaunam, dar tik mokomam arba turinčiam mažai patirties šuniui leidžiama dirbti tik tada, jei išgirstame žvėrį nugriūnant arba pašovimo vietoje rasti ženklai tikrai rodo šūvį į plaučius arba širdį.
Sunkiausias darbas šuniui, kai kulka pataiko į koją, o dar sunkiau, kai į snukį. Kartai tokia paieška trunka daugiau kaip 2 dienas. Tai reikalauja iš šuns ir jo vedlio gero fizinio pasirengimo.

Šuns darbas ant diržo
Svarbiausias paieškos elementas yra šuns darbas, o lementis faktorius šuns darbe yra jo uoslė. Atvedus šunį į ligi šiol dar nežinomą pašovimo vietą, diržą galima išvynioti tik dalinai. Sekant gi kraujo pėdsaku, jis išvyniojamas visas. Kraujasekio vedlys gali diržą ir paleisti, bei ieškoti patogesnio kelio. Keliais greitais žingsniais jis vėl atsiduria prie besivelkančio diržo. Paprastai, esant taikliam šūviui, šuo priveda prie nusibaigusio žvėries. Jeigu sužeidimai nedideli, žvėris atsikelia iš guolio ir bėga. Kraujas, jei toko yra, būna šviežias.

Žvėries stabdymas
Šuo atsegamas nuo diržo tik tada, kai jis būna betarpiškai prie sužeisto žvėries. Tai kraujesekio vedlys arba mato, girdi, randa šviežio kraujo arba šuo tai parodo savo elgesiu. Viena iš grubiausiu paieškos klaidu yra kai šuo per anksti paleidžiamas nuo diržo. Dažnai tada šuo atsiduria prie sveiko žvėries, pradeda persekioti jį ir tik po ilgo laiko, mirtinai nuvargęs, sugrįžta pas vedlį.

Pribaigiamasis šūvis
Pribaigiamąjį šūvį į sužeista žvėrį paleidžia tik kraujesekio vedlys. Tai daroma šuns saugumo sumetimais. Tai yra geležinė taisyklė. Tačiau jei sužeistas žvėris ateina prie vieno iš išstatytų šaulių, jis žinoma šauna, tačiau tai daroma labai atsargiai.

„Miske.lt“
Vytautas Tamošiūnas

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Vienas komentaras

  • Teisingos mintys….
    Noreciau papildyti:
    Labai svarbu isgirsti ar pataikete tam reikia igudziu…
    Pataikius i kuna girdisi pupt i zeme nieko … igudusi ausis isgirs ir kolegos suvi ar patailke ar ne… (galima apsigauti panasus gasas gaunasi prasovus i slapia juodzemi tesla….
    Taip pat pamirsot pamineti jog labai svarbu viska zymetis suvio vieta paskutini kraujo pedsaka nes ieskant kartais tenka keleta kartu grysti atgal….
    Toli nuejes zeistas gyvunas netekes daug kraujo (priklauso nuo suzeidimu) del troskulio daznai patraukia link vandens…

    Kas liecia paukscius tai kol suo prades paieska jei leidzia galimybes visada reikia atsistoti tarp paukscio nukritimo vietos ir vandens telkinio … galite sulaukti kaip antis atropos iki jusu… 🙂 jei taip nutinka kad zeistas paukstis grysta i vandeni ar ikrenta ir paneria reikia laukti paskutineje panerimo vietoje bent 10 min jei antis jusu nematys isners jei ji jus matys iskis is vandens tik snapa ikvept orui……

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *