Šuo kanopinių žvėrių medžioklėje varant

Sakoma, kad geras šuo pakeičia 10 varovų. Tai rodo, kokią didelę reikšmę, kanopinių žvėrių medžioklėje varant turi šunys. Protingas medžioklinių šunų panaudojimas medžioklėje varant, pagerina medžioklės rezultatą.

Panagrinėkime, kaip šunys turėtų būti naudojami, kokias savybes turėtų turėti, nuo ko priklauso jų darbas, kiek jų turėtų būti.

Koks yra kanopinių žvėrių medžioklės varant tikslas? Kanopiniai žvėrys dideliame medžioklės plote sutrikdomi, suneraminami, pakeliami iš savo dienojimo ar slėpimosi vietų, kad pradėtų judėti ar būtų varomi prie stovinčių ar sėdinčių medžiotojų. Medžiotojai gi privalo teisingai žvėrys įvertinti sumedžiojimo, atrankos atžvilgių ir „teisingai“ (greitai, tiksliai) sumedžioti. Žvėrių trikdymas, pakėlimas ir varymas neturi sukelti paniško, strimgalvio bėgimo.

Medžiokliniai šunys kanopinių medžioklėje varant gali būti naudojami keliais būdais.

Labiausiai paplitęs Lietuvoje būdas, kai medžioklinių šunų vedliai yra kartu ir varovai. Vedlys siunčia šunį paieškai į varomą plotą. Šuo dirba nesavarankiškai, visada išlieka didesnis ar mažesnis kontaktas su vedliu, kuris vadovauja šuns paieškai, nukreipdamas į vieną ar kitą pusę. Radęs žvėrių, šuo juos pakelia, pavaro ir grįžta pas vedlį. Šuniui medžiotojų linija turėtų būti kaip „Stop“ ženklas. Pažįstantis plotus medžioklinio šuns vedlys su azartišku šunimi gali būti labai naudingas. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, yra drąsesnis ir gali „iškrapštyti“ tankumynuose pasislėpusius šernus.

Kitas naujas ir rezultatyvus būdas, nežinomas Lietuvoje, bet labai greitai plintantis Vidurio Europoje, yra Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Apie jį rašiau kanopinių žvėrių medžioklės varant būdų apžvalgoje. Čia medžiojama be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, siunčia savo šunis nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) į varomą plotą, kur jie savarankiškai kelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Po 20–30 minučių savarankiško „darbo“ grįžta pas vedlį.

Taip pat kanopinių medžioklėje varant naudojami pėdsekiai ir kraujasekiai. Jie po varymo suseka ir „surenka“ sužeistus žvėris ir patikrina šūvio vietas.

Šuo, naudojamas kanopinių žvėrių medžioklėje varant, privalo turėti šias įgimtas savybes: gerą uoslę, skalyti sekdamas pėdsaku, aršumą žvėriui, orientacijos vietovėje, pėdsakų, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktus, būti valdomas.

Uoslė yra šuns orientacijos aplinkoje sistema, kuri perduoda žvėrių kvapą kaip dirgiklį į centrinę nervų sistemą ir šuo pradeda instinktyviai persekioti ir varyti žvėris. Jeigu šuns uoslės receptoriai nepakankamai išsivystę, pvz., dėl gyvenimo užterštame didmiestyje arba dėl degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant, geriausiu atveju šuo galės užuosti stiprų kvapą, tačiau jis niekuomet neturės „geros uoslės“. Ar šuo gerai užuos žvėris ir jų skleidžiamą kvapą, pirmiausia priklauso nuo šuns nosies pajėgumo ir nuo to, kiek nosis treniruojama naudojant šunį medžioklėje.

Šuo, sekdamas pėdsakais, persekiodamas ir varydamas žvėris, privalo skalyti. Tai pagrindinis reikalavimas medžiokliniams šunims, naudojamiems kanopinių medžioklėje varant. Iš skalijimo žinoma, kas vyksta varymo metu: kur yra šuo, ką jis veikia, o iš skalijimo pobūdžio galima net spręsti, ką jis varo. Skalijimas įspėja, perspėja medžiotojus, stovinčius linijoje ar stovėjimo vietose, kad jie pasiruoštų, nes artėja žvėrys. Skalijančio šuns varomas žvėris sutelkia dėmesį į jį varantį šunį, o ne į medžiotojų liniją. Ir svarbiausia – šuo skalydamas varo lėtai. Rudolfas Frysas (Rudolf Frieβ) knygoje „Medžioklės užrašai“ (1923) teigė, kad „šuo, kuris seka pėdsakais skalydamas, negali greitai persekioti žvėries, o tik lėtai varyti, nes jis pusę plaučių naudoja lojimui išgauti, o kitą pusę – nosies darbui“. Lėtas žvėrių judėjimas suteikia medžiotojams daugiau laiko teisingai įvertinti žvėrį ir paleisti taiklų šūvį. Šuns skalijimas varant taip pat labai pagyvina medžioklę, daro ją emocingesnę.

Vokietijos medžioklinėje šunininkystėje tam skiriamas ypatingas dėmesys. Veislių, naudojamų medžioklėje varant, bandymų taisyklėse numatyta, kad šuo, negavęs teigiamo įvertinimo už Spurlaut (pėdsako sekimą skalijant), laikomas neišlaikiusiu bandymų ir veisime nedalyvauja. Taip yra su tautinėmis skalikų veislėmis, su vokiečių vachtelhundais. Vokiečių jagdterjerų ir taksų (kurie taip pat plačiai naudojami medžioklėje varant) bandymų taisyklės parengtos taip, kad už bandymų pratimą Spurlaut šuo kuris seka pėdsaku skalydamas, gauna daug daugiau balų nei tas, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut). Jagdtejerui, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut), negali būti suteiktas I laipsnio diplomas. Tai lyg svertai, kuriais remiasi Vokietijos šunininkai, norėdami išvesti medžioklinius šunis kanopinių medžioklei varant, kurie skalija sekdami pėdsakais. Vokietijos Demokratinės Respublikos (DDR) laikais tokie pat reikalavimai buvo taikomi dratharams ir kurtscharams.

Apie tai, ar šuo skalija sekdamas žvėrių pėdsakais, galima spręsti iš to, kaip jis seka karštais kiškio pėdsakais. Iš kiškio pėdsako sekimo taip pat galima spręsti apie jo uoslę, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktų stiprumą. Todėl daugelyje šalių jaunų medžioklinių šunų bandymuose yra sekimo kiškio pėdsakais pratimas.

Vokiečių medžioklinių terjerų tinkamumo veisimui bandymų vertinimas
Vokietijos medžioklinių taksų draugijos (Verein für Jagd-Teckel e. V.) taksų įgimtų savybių bandymų kiškio pėdsakų sekimo vertinimas

Šuns, kuris persekioja žvėrį, seka pėdsakais, centrinę nervų sistemą sujaudina regimieji, girdimieji ir uodžiamieji dirgikliai (bėgančių žvėrių vaizdas, jų keliamas triukšmas, žvėrių ir jų pėdsakų kvapas), todėl šuo ima loti. Lojimo pobūdis priklauso nuo šuns nervų sistemos jautrumo slenksčio. Šunys su labai aukštu jautrumo slenksčiu seka pėdsakais tylėdami ir tik esant labai stipriai paskatai gali kelis kartus suloti.

Esant žemesniam nervų sistemos jautrumo slenksčiui, persekiojant šuo gali pradėti loti tik pamatęs žvėris. Žvėrių persekiojimas tylint būdingas šunims, kurie nori grobio ir nori jį pagriebti, pavyzdžiui, kurtams. Taip persekioja žvėris vilkai ir jiems artimų veislių šunys. Persekiojant tylint daugiau šansų pagriebti grobį. Medžioklėje varant šuo turi sekti pėdsakais ir varyti žvėrys prie medžiotojų, o ne pats griebti žvėrį. Žmogus atrankos būdu medžioklei varant išvedė šunis, kurie skalija sekdami pėdsakais.

Nauda akivaizdi: medžiotojui stovint prieš varymo kryptį ir girdint, iš kur į kur varomas žvėris, daug didesnė galimybė jį sumedžioti.

Dar žemesnis nervų sistemos jautrumo slenkstis yra šunų, kurie užuodę intensyviai kvepiančius, šviežius (apie 3–5 minučių senumo) pėdsakus sekdami jais pradeda skalyti. Tačiau šuo privalo nutilti, kai pameta pėdsakus (pavyzdžiui, perbėga per žvėries padarytą pėdsakų kampą ar šuolį į šoną) ir pradeda daryti lanką ar ratą, norėdamas rasti pamestą pėdsaką. Taip pat tylint turi sekti narpliodamas senesnius kaip 5 minučių pėdsakus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pėdsako kvapo intensyvumui turi įtakos oro ir žemės dangos sąlygos: pėdsako kvapas ilgiau išlieka esant drėgnam ir šiltam orui nei sausam ar šaltam. Lojimas sekant pėdsakais privalo būti stiprus, dažnas ir toli girdimas. Taip lojantys šunys tinkamiausi medžioklėje varant.

Taip pat reikia paminėti, kad susekus sužeistą žvėrį, šuo siunčiamas jį persekioti, pėdsekys ar kraujasekys pavijęs sužeistą žvėrį, negali jo „nugalėti“, šuo pradeda loti aplink vietoje stovintį žvėrį.
Šuns pranešimas lojimu apie rastą negyvą žvėrį yra ne tas pats, kaip lojimas sekant pėdsaku: šiuo atveju ima veikti gaujos kvietimo prie grobio instinktas.

Žemiausią jautrumo slenkstį turi šunys, kurie dar neužuodę, neišgirdę ir nepamatę žvėrių jau pradeda skalyti. Kaip dirgiklis juos veikia, pavyzdžiui, medžioklės aplinka (šūviai, varovų balsai, kitų šunų lojimas ir pan.). Taip lojantys medžiokliniai šunys yra netinkami medžioklei. Bandymų metu jie diskvalifikuojami ir toliau neveisiami.

Šuo, naudojamas medžioklėje varant, turi turėti sveiką aršumą žvėrims. Aršumas apibūdinamas kaip agresyvaus elgesio laipsnis ir yra pasirengimas koviniam susidūrimui. Priklausomai nuo kovos objekto, skiriamas aršumas laukiniams žvėrims, plėšrūnams, gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams bei paukščiams. Medžiokliniams šunims nebūdingas ir netoleruotinas kandžiojimas arba agresyvumas gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams ar paukščiams.

Šios agresijos formos yra degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant ir socializacijos trukumo pasekmė. Medžioklinių šunų aršumas žvėrims ir plėšrūnams yra agresyvumas grobiui. Aršumas iš esmės remiasi tuo, kad visa šuns energija nukreipta į žvėries persekiojimą. Pasiekęs grobį, šuo stipriai jį sugriebia. Negyvo žvėries medžioklinis šuo neturi draskyti ar plėšyti. Varymo metu šuo, aptikęs sužeistą žvėrį, privalo nugalėti ar negalėdamas nugalėti – stabdyti. Šuns aršumas žvėriui nėra pagrindinis, o tik vienas iš šuns tinkamumo medžioklėje varant kriterijų. Per aršus šuo taip pat yra negerai, nes vos ne kiekvieną medžioklę jis sužeidžiamas, kaip ir šuo, kuris ignoruoja kontaktą su sužeistu žvėrimi, lyg nematydamas prabėga pro jį ar nuo jo traukiasi. Geriausiai yra aukso vidurys.

Orientacijos vietovėje instinktas yra įgimtas ir mokymų ir praktinio naudojimo medžioklėje metu gali būti tik išryškintas ir išgrynintas. Tai tarsi kompasas ar GPS šuns galvoje, kurio pagalbą svetimuose plotose jis grįžta po varymo į „išeities tašką“ (prie vedlio ar vedlio pėdsakų, kuriais randa savo vedlį). Jeigu neturintis šio instinkto šuo naudojimas medžioklėje, tai gadina medžioklę, nes po varymo ar medžioklės pabaigos reikia dar ieškoti pasiklydusio šuns.

Pėdsakų ir žvėrių radimo instinktas (Fährtenwille) yra įgimtas ir viena iš sąlygų šuniui sumedžioti grobį. Tai pagrindinis reikalavimas medžioklėje varant naudojamiems šunims. Medžioklėje varant šuo privalo nuleidęs nosį prie žemės (apatine uosle) ištvermingai, nuodugniai, su aistra tikslingai apieškoti plotą. Paieška turi būti plati, sistemiška ir savarankiška, o ne šalia vedlio kojų. Jeigu plotas neturtingas žvėrių ir šuo ilgai jų neranda, jis privalo paplatinti ir pagreitinti paiešką, nors aplink būtų tankumynai, dilgėlynai, erškėtynai ir pan.

Sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktas. Norintis rasti grobį šuo, radęs pėdsakus, turi susitelkti į juos, su aistra sekti ir tvirtai juos „laikyti“, išnarplioti visas žvėries pėdsakų mėtimo ir painiojimo įmantrybes (kampus, šuolius į šoną, pėdsakų sudvejinimus). Pametęs pėdsaką, šuo turi daryti didelį lanką, apskritimą, siekdamas rasti pamestus pėdsakus. Jis neturi kreipti dėmesio į kertančius jį kitų žvėrių pėdsakus, net jeigu jie būtų šviežesni. Apie šuns sekimo žvėrių pėdomis instinkto stiprumą (taip pat pėdsakų ir žvėrių radimo instinktą ir skalijimą sekant pėdsakais) galima spręsti iš to, kaip šuo seka kiškio, lapės ar sužeisto kanopinio žvėries pėdomis. Praktiškai nėra tokios savybės, kurią taip stipriai lemia veisimas ir vadovavimas šuniui. Netaisyklingai atrinkus individus veisimui, galima per kelias kartas sekimo instinktą genetiškai susilpninti, taip pat įmanoma šuniui, turinčiam stiprų sekimo instinktą, susilpninti jį neteisingu rengimu ir vadovavimu.

Šuns valdomumą suprantame kaip paklusnumą vedliui ir pripažinimą jį gaujos vadu. Valdomas šuo medžioja su vedliu, medžioja vedliui, palaiko kontaktą su vedliu ir po nesėkmingos arba nutrukusios paieškos tuoj pat grįžta pas vedlį. Šuns valdomumas yra įgimta savybė, kuri leidžia medžiojančiai gaujai tarpusavyje sąveikauti.

Šuns aktyvumas medžioklėje priklauso nuo išorinių ir vidinių faktorių.

Išoriniai faktoriai:
Žvėrių tankis medžiojamame plote. Šunį veikia daug šviežio pačių žvėrių ir jų pėdsakų kvapo, pamatyti žvėrys ir medžioklės metu girdimi garsai (šūviai, kitų šunų skalijimas, žvėrių skleidžiami garsai). Didelis žvėrių tankis plote labai padidina šuns aktyvumą. „Mėgstama“ ir „nemėgstama“ žvėrių rūšis ir „darbas“ su ja.

Medžioklės rengimo laikas. Prasidėjus medžioklių varant sezonui šuns aktyvumui turi įtakos net ir jų kūno viršsvoris, kuri jie sukaupė „dykinėdami“ ne sezono metu. Šiltesniu oru (spalio mėn.), kai dar nenukritę lapuočių medžių ir krūmų lapai ir vegetuoja pomiškiai, šuo yra vangesnis nei šaltesniu oru (lapkričio ir gruodžio mėn.).

Sunkios oro sąlygos (sniegas, lietus, karštis) neigiamai veikia medžioklinio šuns elgesį, o tokie faktoriai kaip palanki vėjo kryptis (kai varoma prieš vėją ir oro srautai atneša šunims žvėrių kvapą) aktyvina jų elgesį.

Medžioklės varant sezono pradžioje šuns pasitikėjimas savimi, o atitinkamai ir jo aktyvumas taip pat mažesnis nei vėliau, po kelių sėkmingų rezultatyvių medžioklių.

Kitų šunų lojimas, keliamas triukšmas ir aptikti pėdsakai.

Atstumas nuo medžioklinio šuns vadovo iki žvėrių buvimo vietos. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, jaučiasi daug drąsiau ir tai labai į naudą „iškrapštant“ šernus, pasislėpusius tankumynuose.

Vidiniai faktoriai:
Paveldėtos ir įgytos savybės. Tai susiję su individualiais genetiniais gabumais, patyrimu ir šuns fiziniu pajėgumu.

Šuns ryšys (kontaktas) su vedliu: sezono pradžioje yra didesnis nei sezono gale, nes dėl intensyvaus naudojimo medžioklėje varant padidėja šuns fizinis pajėgumas, pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas (paieška ir varymas darosi ilgesnis ir tolimesnis).

Dalis faktorių yra susiję vieni su kitais, todėl ne visada galima tiksliai nustatyti ribas.

Nemalonu, bet sužeidimai – neišvengiama medžioklės blogybė. Net medžiojant pačiais moderniausiais ginklais, kurie leidžia paleisti preciziškai tikslų šūvį, žvėris ne visada krenta vietoje, nes šūvis medžioklėje – tai ne šūvis šaudykloje. Medžioklėje kiekvieno šūvio aplinkybės unikalios: skiriasi atstumas iki žvėries, jo judėjimo greitis ir kryptis. Taikliam šūviui trukdo krūmų šakos ir aukšta žolė.

Tačiau net ir po absoliučiai mirtino šūvio gyvūnas dažnai dar kurį laiką sugeba judėti ir krenta, suspėjęs pasislėpti nuo medžiotojo taip, kad jį rasti be šuns labai sudėtinga.

Elnias ar kuilys net po šūvio į širdį sugeba nubėgti porą šimtų metrų. Ką kalbėti, kai po mirtino sužeidimo žvėris būna pajėgus judėti net kelias valandas ir nuo pašovimo vietos gali nueiti ne vieną kilometrą. Ypač tai aktualu ir dėsninga medžioklėje varant, kur būna tikrai daug šūvių. Visi šūviai paleidžiami į žvėris, sužeidimų procentas tikrai didelis, nors bėgantys žvėrys gali savo elgesiu ar reakcija ryškiai to neparodyti (ypač tai būdinga šernams) arba medžiotojas gali to nepastebėti. Todėl medžioklėje varant būtina ir privalu atlikti sužeistų žvėrių (ir ne tik tų, kurie akivaizdžiai sužeisti) paiešką ir surinkimą, taip pat kontrolinę šovimo vietų apžiūrą.

Dėl daugybės žvėrių, medžiotojų, varovų, šunų pėdsakų, sužeistų žvėrių paieška medžioklėje varant yra sunkesnė ir sudėtingesnė nei medžioklėje tykojant ar sėlinant. Ją turi atlikti sužeistų kanopinių žvėrių paieškos specialistai su parengtais pėdsekiais. Žvėrių paieška ir kontrolinė šovimo vietų apžiūra privalo prasidėti pasibaigus varymui, o ne medžioklei.

Medžiotojai, sužeidę žvėrį, privalo ryškiai ir aiškiai pažymėti sužeidimo vietą (pvz., ryškios spalvos juostomis, vienkartinėmis nosinaitėmis, nulaužtomis šakomis) ir laukti šalia, kad galėtų ją parodyti paieškos specialistui, informuoti apie žvėries elgesį po šūvio.

Kontrolinė šovimo vietų apžiūra su pėdsekiu

Medžioklinių šunų skaičius medžioklės plote priklauso nuo medžioklės rengimo laiko, objekto ir plotų. Spalio mėnesį, kai dar nenukritę lapai ir vegetuoja pomiškiai, reikia maždaug 1 šuns 10–15 ha varomo ploto, lapkritį ir vėliau – 1 šuns 20–25 ha ploto. Taip pat reikia atsižvelgti į medžioklės objektą: jeigu pagrindinis medžioklės objektas yra elninių patelės ir jaunikliai, reikia mažiau šunų ir medžiotojų, o medžiojant šernus – daugiau. Varant per „nesunkius“ plotus (pvz., per brandų mišką su nedideliu pomiškiu) reikės mažiau šunų, per jaunuolynus – daugiau. Medžioklėje, kurioje dalyvauja 20 medžiotojų, prireiks 1 paieškininko su parengtu šunimi.

Kad nesukeltume aistrų ir išvengtume diskusijų, apie atskirų veislių ar veislių grupių tinkamumą kanopinių medžioklėje varant nekalbėsime. Šunų augintojai dažniausiai labai opiai reaguoja į neigiamus atsiliepimus apie jų augintinius.

„Miske.lt“
Vytautas Tamošiūnas

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *