Šunys medžioklėse varant, kaip juos parengti

Skalijantys solistai. Didelė dalis Vokietijos miškų valdytojų atsisakė plynų miško kirtimų ir perėjo prie natūralesnio ūkininkavimo miške. Atsodintos vėjovartos ir miškai su tankiu pomiškiu apsunkina iki šiol buvusius sėkmingus individualios medžioklės metodus, o kai kuriuose plotuose tokia medžioklė tapo visai neįmanoma. Tam, kad būtų galima atkurti mišrius miškus su didele medžių rūšių įvairove, reikia reguliuoti kanopinių žvėrių kiekį.

Skirtingi poreikiai gyvenamajai erdvei ir to sąlygotas skirtingas žvėrių elgesys reikalauja skirtingos medžioklės strategijos. Anksčiau daugelis Vokietijos medžiotojų neigiamai žiūrėjo į medžiokles varant su šunimis, tačiau dabar ši medžioklės rūšis visoje Vokietijoje tapo įprasta. Tokį požiūrio pasikeitimą sąlygojo staigus šernų populiacijos padidėjimas. Be to, ir kitos kanopinių žvėrių rūšys Vokietijoje labai sėkmingai medžiojamos varant su šunimis. Šunys link medžiotojų atveja žvėris dideliu greičiu ir atgal grįžta tik po ilgo laiko tarpo – tokia yra medžiotojų nuomonė.

 

Garsiai skalydami šunys daug mažiau baugina žvėris nei vaikščiojantys žmonės. Pėdomis sekantis (skalijantys) šuo persekiojamam žvėriui kelia nuspėjamą grėsmę, su kuria žvėris moka puikiai susitvarkyti. Pavyzdžiui, galima matyti, kaip stirna ar elnias moka puikiai išsisukinėti nuo tokio persekiotojo. Nuo tyliai persekiojančio šuns žvėrys bėga apimti panikos, todėl šunys, kurie ima loti tik pamatę žvėrį ar visiškai tyliai medžioja, šiai medžioklei yra netinkami.

Medžioklės varant su šunimis (Stoberjagd) ypatumai
Varomas miško plotas turi apimti kelis šimtus hektarų, kad žvėrys turėtų pakankamai laiko saugiai atsiplėšti nuo juos persekiojančio šuns. Tik tuomet prie toli nuo žvėrių buveinių stovinčių šaulių žvėrys ateis ramiai ir lėtai, o medžiotojai lėtai judančius žvėris galės objektyviai įvertinti ir taikliai sumedžioti. Medžioklės tikslas -atlikti korektišką žvėrių atranką su mažai šūvių. Tada į varomą miško plotą vėl grįžta ramybė. Tam, kad geriau suprastume, kokie reikalavimai yra keliami medžioklėms su varymui naudojamais šunimis, detaliau aprašysime šį medžiojimo būdą.

Esminis tokios medžioklės požymis yra šunų vedlių ir šaulių vietų atskyrimas. Sėkmingai medžioklei ypač svarbu teisingai parinkti vietas šunų vedliams – jos parenkamos labai arti ar pačiose žvėrių buveinėse. Pagrindinis tokių vietų parinkimo kriterijus – optimalus mūsų keturkojų pagalbininkų panaudojimas, o ne vien geros šūvio sąlygos šuns vedliui. Vaizdžiai tariant, tokia medžioklė vyksta ex medium – iš vidaus į išorę. Gaila, bet kai kur dar vis naudojama praktika, kai medžiotojai su šunimis integruojami į šaulių pozicijas, o tai medžioklėje su solo medžiojančiais šunimis paprasčiausiai neproduktyvu.
Telemetriniai tyrimai rodo, kad gerai tokioje medžioklėje dirbantys šunys, įvertinant medžioklės sąlygas, retai nutolsta nuo savo šeimininko daugiau kaip 300 m spinduliu. Galioja taisyklė, kad maždaug 5 ha miško tankumynų reikia vieno šuns. Plotas, įvertinus sunkinančias sąlygas (tankūs jaunuolynai ar gervuogynai), gali stipriai varijuoti ir dar priklauso nuo šuns būklės bei patirties.

Esant sunkiomis sąlygoms, netgi patyrusiems šunims sunku priversti žvėris judėti. Šunys privalo be perstojo aploti ir spausti besislapstančius žvėris. Tokiais atvejais kartais būna reikalinga ir vedlio pagalba, todėl tokio varymo metu šuns vedliams turi būti leidžiama palikti savo vietą ir padėti keturkojui draugui. Tai daryti reikia garsiai šaukiant, priverčiant sveikus žvėris pradėti judėti, o sužeistą gyvūną būtina pribaigti.

Visuomet šuns vedlys privalo dėvėti signalinius rūbus. Šaulių statymo vietos turi būti toli nuo žvėrių buveinių, parenkamos
priklausomai nuo medžiojamų žvėrių rūšies elgesio ypatumų.

Iškilus pavojui taurieji elniai dažniausiai bando dideliu atstumu palikti neramią vietą. Tokiais atvejais jie nesinaudoja įprastais takais, kuriais juda į maitinimosi vietas. Tauriųjų elnių labai stipri rega. Pajutę pavojų, jie traukiasi miško pakraščiu, bet būna miško pusėje, laikydamiesi taisyklės „pačiam viską matyti, bet likti nepamatytam“.

Labai gražiai elnių traukimąsi apibūdino dr. Helmuth Wolfel – elniai traukiasi „pasislėpę už užuolaidų“. Taip pat jų dažnas elgesys – atvirose vietose subėgti į krūvą ir kurį laiką sustingti. Parinkdamas šaulių vietas medžioklės organizatorius, gerai pažįstantis plotus, turi į tai atsižvelgti.

Šernai, iškilus pavojui, neskiria maitinimosi takų nuo pasitraukimo takų. Išskirtinis šernų bruožas – besitraukdami nuo pavojaus maksimaliai ilgai išnaudoja kiekvieną tankumyną, jaunuolynus ir tankų pomiškį, todėl ten ir turėtų būti numatytos šaulių vietos.

Stoberjagd (stobern – raustis, naršyti) medžioklės būdas yra gana naujas, atsiradęs Šiaurės Vokietijoje maždaug prieš 30 metų, išplitęs (ir tebeplintantis) Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Čekijoje ir Vengrijoje. Šį būdą sumanė ir biologiškai pagrindė dr. Helmutas Volfelis (Helmuth Wolfel) bendradarbiaudamas su Getingeno medžiojamų gyvūnų biologijos ir medžioklės instituto (Institut fur Wildbiologie und Jagdkunde Gottingen) kolegomis.

Stoberjagd medžioklės pranašumas – aukštas efektyvumas, kai sumedžiojamas didelis žvėrių kiekis. Jam pasirengti ir realizuoti reikia daug laiko ir darbo. Medžioklėje, žinoma, būtina laikytis pagrindinio principo – visų dalyvių saugumo. Tikslas – per vieną medžioklės dieną sumedžioti kuo didesnę dalį elninių žvėrių patelių, jauniklių ir šernų, numatytų sumedžioti pagal sezono planą (limitus), kad būtų sumažintas medžioklės spaudimas (medžiojimų skaičius) ir kuo mažiau būtų trikdomi žvėrys per likusį medžioklės
sezono laiką. Ramybė teigiamai veikia žvėrių maitinimosi ritmą, tada jie nedaro žalos miškų ir žemės ūkiui. Rudenį sumedžiojus leistiną žvėrių kiekį, likusiems medžioklės plotuose žvėrims tenka daugiau pašaro per žiemą. Žinoma, turi būti medžiojama laikantis taisyklių: vedanti šernė nemedžiojama, o elninių jaunikliai sumedžiojami pirmiau nei patelės.

Stoberjagd – tai medžioklė be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami pakeltų žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovėdami šaudymo vietose, vienas po kito nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) siunčia savo šunis į varomą plotą, kuriame jie savarankiškai pakelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Šunų skalijimas leidžia medžiotojams pasirengti šūviui, o lėtas šunų išjudintų žvėrių judėjimas leidžia įvertinti žvėrių selektyvumą. Po 20-30 min. šuo grįžta pas šeimininką. Paskui leidžiamas kitas šuo ir t. t. Tai labiausiai kanopiniams žvėrims medžioti tinkamas medžioklės varant būdas.

Medžiotojų stovėjimo vietose (esant galimybei) pastatomi kilnojamieji bokšteliai, kurie leidžia iš tolo pamatyti žvėrį, jį įvertinti ir gerokai padidina šūvio saugumą.

Visiškai kitaip elgiasi stirnos. Jos juda mažame plote ir retai palieka savo gerai pažįstamą teritoriją. Dėl kūno sandaros jos nelinkusios atsitraukti dideliais atstumais. Stirnos visuomet bėga iš šviesios vietos į tamsią, šviesias zonas prabėgdamos greitu tempu. Medžiojant stirnas, šaulių vietos turi būti tamsesnėje zonoje. Jose stirnos stabteli, o šaulys gali jas įvertinti ir taikliai šauti. Šaulių pozicijos, išdėstytos miško keliais ar kvartalinėmis linijomis, be jokios išmonės, yra nenaudingos brandžiame miške. Dėl šių klaidų ir susiformavo nuomonė, kad stirnų negalima medžioti tokiu būdu.

Šunys priverčia žvėris tapti matomais, tai ypač galioja stirnoms. Kaip jokia kita rūšis, jos puikiai moka išsisukinėti nuo šunų, išlaiko persekiotoją saugiu atstumu. Būtent šitos kanopinių rūšies medžioklei reikalingi patikimai, ilgai ir ištvermingai pėdas su balsu sekantys šunys.

Paveldėtos medžioklėse varant naudojamo šuns savybės
Ne kiekvienas šuo yra tinkamas naudoti visoms medžioklės rūšims. Tai ypač galioja medžioklėse varant naudojamiems šunims. Be abejonės, lemiamos yra individualios šuns savybės, bet ne jo veislė ar kojų ilgis. Labiausiai išvardytas savybes atitinka nacionalinės skalikų veislės, vachtelhundai, vokiečių medžiokliniai terjerai, taksai. Šios savybes buvo sukurtos dešimtmečius trukusios veislinės atrankos pastangomis. Garsus skalijimas sekant šviežiomis pėdomis yra genetiškai fiksuotas. Veislinės atrankos dėka jis yra paveldimas ir negali būti koreguojamas dresiravimu.

Gerai organizuojamų medžioklių varant su šunimis vadovai netoleruoja tyliai medžiojančių šunų arba šunų, kurie į medžioklę atvedami tik pasilakstymui. Geras medžioklėms varant skirtas šuo privalo net neužuosdamas jokio žvėries kvapo savarankiškai apieškoti didelius plotus, rasti šviežias pėdas ir priversti žvėris judėti. Idealiu atveju, po kurio laiko šuo vėl susiranda savo šeimininką ir po trumpos pauzės ar šeimininko nurodymu iš naujo apieško miško plotus. Tokiu būdu tam tikras miško plotas judinamas visą medžioklės laiką.
Galimai naujai į šią šuns paieškos zoną patekę žvėrys vėlgi priverčiami judėti.

Be darbštumo ir prisirišimo prie savo šeimininko, kurie yra stiprinami teisingo auginimo ir dresūros metu, reikalinga ir šuns įgimta aistra medžioklei. Šuo privalo norėti rasti žvėrį. Keturkojai medžioklės palydovai, kurie apieško mišką mažu spinduliu aplink savo šeimininką, šiai medžioklei netinkami, kaip ir šunys, be jokio ryšio su savo šeimininku medžiojantys tik savo malonumui.

Dar viena kokybinė savybė, kurią medžioklėms varant skirti šunys privalo turėti, tai puiki orientacija. Daugelis šunų, net esant sunkinančioms aplinkybėms, randa kelią atgal pas šeimininką. Ši savybė taip pat yra paveldima ir mokymo metu gali būti tik įtvirtinama. Silpną kontaktą su šeimininku ir orientacijos trūkumus dažniausiai matome tada, kada kai kurių vedlių visi šunys sunkiai grįžta atgal. Pamatai tokiam netinkamam šuns elgesiui buvo dedami dar jaunystėje. Kai aistringas medžioklei jaunas šuo pasiekia tą stadiją, kai jis pradeda tyrinėti aplinką be kontakto su šeimininku, ateis ta diena, kai jis ir be leidimo pradės medžioti. Tuo metu ypač svarbu, kad grįžęs atgal pas savo gaujos vadą jis rastų jį ten pat, kur jį paliko. Taip pat labai svarbi savybė, kurią turi turėti medžioklėms varant skirti šunys, yra aršumas žvėriui. Aršumo žvėriui išmokyti negalima, tai irgi yra paveldėta savybė.

Reikėtų žinoti, kad aršumas žvėriui neturi nieko bendro su agresija, kuri pasireiškia šunims kovojant dėl statuso ar kandžiojantis iš baimės. Aršumas turi pasireikšti smulkių žvėrelių pribaigimu, o stambių žvėrių – privertimu sustoti. Šiuo atveju nekalbama apie „besmegenį terminatorių“, kuris su stipresniu varžovu kovoja iki pabaigos. Medžioklė varant reikalauja iš šunų medžioklės supratimo, gebėjimo tinkamai įvertinti savo fizines galimybes priešininko atžvilgiu.

Šioms medžioklėms skirtas šuo privalo būti gerai socializuotas. Tai suprantame kaip pakantumą kitiems šunims ir medžiotojams. Medžioklės metu dažnai keli šunys ir keli medžiotojai būna vienoje transporto priemonėje. Šunų agresija vienas kito ar kitų medžiotojų atžvilgiu yra visiškai netoleruotina. Šiai medžioklei nėra tinkami ir šunys, vengiantys didelių tankumynų (pvz., tankiai suaugusių gervuogynų). Tas pats galioja ir šunims, kurie esant šlapdribai, lyjant ar kitokiam blogam orui, prieglobsčio ieško pas savo šeimininką ir nesidomi medžiokle.

Psichiniai ir fiziniai faktoriai lemia šuns atsparumą sunkioms sąlygoms. Šuns gebėjimas atsilaikyti nemaloniems faktoriams lemia šuns atsparumo lygį. Šis atsparumo kriterijus yra paveldėtas ir skirtingų veislių yra skirtingo lygmens. Tikslingai dresuojant šunį sunkiomis sąlygomis, šį lygį galima pakelti. Šuniukai ir jauni šunys, kurie per daug saugomi nuo nemalonių faktorių, užaugę taip pat gali jų vengti.

Medžioklėse varant reikšmės turi atsparus, tankus kailis su povilniu. Kailio tankumas ir plaukų savybės yra veikiamos veisimo metu, bet tam turi įtakos ir maitinimas, ir laikymas (voljeras ar namai).

Šunyčio amžiuje dar negalime nieko pasakyti apie jo būsimą tinkamumą medžioklėms. Yra veislių linijos, kuriose atsivedami flegmatiškesni šuniukai, kitose linijose dominuoja toli medžiojantys šunys, o trečiose šunys pasižymi stipriu pykčiu žvėrims. Renkantis šuniukus reikėtų pasidomėti jų tėvų savybėmis. Kalės savybės, renkantis šuniukus, yra pačios svarbiausios, o patinas perduoda palikuoniams tik savo genus. Kalė taip pat daro poveikį šuniukų charakterio savybėms augimo metu. Ji gali daryti tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį. Kalė, kuri yra savimi pasitikinti ir į aplinkos dirgiklius reaguoja ramiai, tokį savo elgesį perduoda ir šuniukams. Baili lojikė sunkiai užaugins ramius šuniukus. Dažni kontaktai su žmonėmis ir įvairios aplinkos pažinimas taip pat svarbūs mažiesiems keturkojams. Svarbiausia šuniukų formavimosi fazė trunka iki 14-tos jų gyvenimo savaitės. Išgyvenimai ir patirtys tuo metu užsifiksuoja visam gyvenimui. Pražiopsotų momentų sugrąžinti negalima. Reikėtų teikti pirmenybę šuniukams, kurie minėtoje augimo fazėje turi daug laisvės. Ideali augimo aplinka turėtų būti panaši į nuotykių parką. Augant šunims auga ir jų poreikis tyrinėti. Atsakingi šunų veisėjai stengiasi kuo daugiau šuniukus kartu su kale imti į išvykas gamtoje. Aštuonių savaičių amžiaus šuniukas jokiais būdais negali parodyti savo būsimų medžioklinių savybių. Jeigu būsimas šuniuko pirkėjas turi galimybę atlikti kelis šuniukų stebėjimus su tam tikrais laiko tarpais, tuomet jis gali susidaryti tikslesnį vaizdą apie individualias šuniukų galimybes. Labiau reikėtų atkreipti dėmesį į stiprius šuniukus, kurie drąsiai, smalsiai tyrinėja aplinką.

Šunys, kurie turi visų norimų savybių, sutinkami retai. Medžioklėms varant naudojamų šunų veislėms būdingos daugelis pirmiau išvardytų savybių, bet individualiai jos gali būti skirtingai išsivysčiusios. Kiekvienas šeimininkas turi priimti savo sprendimą. Dėl įvairių bruožų galimos tam tikros išlygos, tik ne garsiam sekimui pėdomis.

Būsimo medžioklinio šuns kokybinėms savybėms, šalia paveldėtų savybių, lemiamos įtakos turi ir tinkamas šeimininko elgesys šuns augimo ir rengimo metu. Šeimininkas turi žinoti, kokiu būdu jo keturkojis mokosi: šunys susieja tuo pačiu metu vykstančius įvykius; tam tikrą šuns elgesį lemia nuoseklumas; šunys mokosi susiedami su kontekstu.

Rengiant medžioklei varant skirtą šunį ypač svarbūs du pastarieji aspektai. Vienoks ar kitoks elgesys įsitvirtina tuo stipriau, kuo įdomesnės šuniukui yra jo pasekmės. Dirbant su medžioklei varant skirtu šunimi, pageidaujamas šuns elgesys turėtų būti sustiprintas, o pasekmė apieškant miško plotus – žvėrių radimas ir medžioklė. Kita vertus, tai reiškia, kad paieška ir varymas negali būti žmogaus veikiamas norimu lygiu, kadangi darbo pasekmė -žvėries radimas – iš išorės negali būti veikiamas. Iš pradžių atrodo, kad tai neišsprendžiama problema, tačiau pati gamta rado sprendimą – šunys, kuriems suteikiama daug galimybių medžioti, savo turimas savybes stiprina toliau.

Pasekmes (nesvarbu, kokios rūšies) šuo susieja ne tik su savo elgesiu, bet ir su išoriniais faktoriais, kuriuos jis tuo pačiu metu patiria. Viską, ką mūsų keturkojis patiria tuo momentu (užuodžia, mato, jaučia), jis susieja su patirta situacija. Šie potyriai veikia šuns elgesį, taigi, šuo mokosi, susiedamas įvykius su kontekstu.

Tam, kad norimas šuns elgesys būtų patikimai atkartojamas, jį reikia kartoti esant skirtingomis išorinėmis sąlygoms. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į eilės tvarką, tai yra veiksmai turi būti kartojami visada ta pačia tvarka. Elgesio grandinė medžiojant su medžioklei varant skirtu šunimi būtų tokia: ramus elgesys šaulio vietoje ^ judėjimas, gavus tam vedlio leidimą ^ teritorijos apieškojimas ^ medžiojimas ^ grįžimas pas šeimininką. Kad šuo minėtą elgesio grandinę gerai įsitvirtintų, kiekviename etape reikia dirbti atskirai. Kuomet šuo jau vykdo kiekvieną etapą atskirai, reikia juos sujungti į vientisą veiksmų grandinę. Skirtingai nei mokant sekti kraujo pėdsaką, kuomet vedlys visą laiką gali veikti savo šunį, medžioklėje varant reikalaujama iš šuns savarankiško darbo, todėl vien dėl to būtina šį procesą suskirstyti į atskirus žingsnius.

Pradžioje svarbu leisti maksimaliai atsiskleisti šuns paveldėtoms savybėms. Dažnai manoma, kad tik išskirtinai paveldėtos savybės lemia šuns darbą varant, tačiau tai yra tik pamatas pilnam varymo darbo įtvirtinimui.

Daugeliui šunų trūksta savarankiškos tolimos paieškos gebėjimo, bet dėl to negalima kaltinti vien blogų paveldėtų savybių. Dažniausiai tai nepakankamo mokymo rezultatas. Veisėjai gal sakys, kad jų jau kelios šunų kartos puikiai medžioja varant ir be jokio papildomo mokymo. Žinoma, galima ir per praktiką pasiekti gerų rezultatų, tačiau dažniausiai tai trunka mažiausiai 3 metus. Turint omenyje krūvius, kuriuos patiria šuo medžioklėse varant, fiziškai šuo gali dirbti tokį darbą iki 9 gyvenimo metų. Tai reiškia, kad 30-40 proc. šuns gyvenimo užims jo paruošimas.

Tęsinį skaitykite kitame straipsnyje…

„Mūsų girios“
Parengė Evaldas KUODAITIS

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Vienas komentaras

  • O kur paruosti ta suni varymams, kad atejus varyminiu sezonui suo jau butu „darbineje formoje“ ?
    Juk LT medziokles taisykles draudzia ir nenumato medziotojams sunu mokymo – ugdymo galimybiu ir teisiu …

    15
    1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *