Stirninų medžioklė ir stirnino amžiaus nustatymas

PRENUMERUOKITE MŪSŲ YOUTUBE KANALĄ


Atrankinius stirninus (ypač labai prastus) rekomenduojama sumedžioti iki rujos pradžios (liepos pradžios).
Kiekvieną pavasarį medžiotojų gretas pagausina jauni (žinoma, ne tik amžiumi) medžiotojai. Pavasarį ir vasaros pradžioje šernų (pagrindinio mūsų medžiotojų laimikio) medžiojimas apsilpęs, nerezultatyvus, geresnis nebent intensyviose viliojimo vietose. Tačiau nuo gegužės 15 d. prasideda stirninų medžioklė. Žinoma stirninus, kaip ir kitus elninių žvėrių patinus, turi teisę medžioti tik medžiotojai selekcininkai. Bet dabar pradedantiesiems medžiotojams tai ne problema. Labai supaprastinus medžiotojo selekcininko kvalifikacinius reikalavimus, dabar’ medžiotojo selekcininko kvalifikacija įgyjama labai greitai, o kai kur gaunama kartu su medžiotojo bilietu (mano manymu tai labai ydinga praktika). Taigi stirninus gali medžioti ir pradedantieji medžiotojai. Visgi stirninai yra medžiojami pagal „Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų“ reikalavimus, o pagal juos galima medžioti tik medžiotinus žvėris.

 

KIS1

Kur ieškoti stirnino?
Stirninai yra gan konservatyvūs žvėrys ir metai iš metų gyvena toje pačioje teritorijoje. Tas ypač būdinga subrendusiems stirninams. Jauni stirninai dažnai klajoja po teritoriją, ieškodami neužimtų vietų. Žinių apie stirninus galima gauti iš seniau medžiojančių medžiotojų, ypač jei jų gyvenamoji vieta sutampa su šernų viliojimo vieta. O kartais stirninai patys lanko viliojimo vietas.
KIS2Stirna pavasario pabaigoje ir vasarą nėra tipinis miško gyventojas. Tinkamiausios teritorijos stirninams yra pamiškės (1 pav.), miško pievelės, pradedančios atželti kirtavietės. Medžioklės priklauso ir nuo stirnų gausos. Kad toje teritorijoje gyvena stirninai, galima nustatyti pagal jų veiklos žymes. Stirninai žymi savo užimtą teritoriją ragais mitrindami žievę nuo medelių, krūmų. Medžiotojai tokius medelius ar krūmus vadina „pasienio stulpais“ (2 pav). Mėgsta trinti berželius? alksnius, karklus, o kur yra – pušaitės, maumedžius. Prie aptrinto medžio kanopomis iškapsto žemę (2 pav.). Prieš rują birželio – liepos pradžioje stirninų tykojama vakarais jų maitinimosi vietose.

Suradus vietą, kur gyvena stirninas reikia pasiruošti medžioklei. Stirninus Lietuvoje leidžiama medžioti tykojant, sėlinant bei šiuos būdus papildant viliojimu. Kadangi medžiojimas viliojant galimas tik per rują, kuri vyksta liepos antroje pusėje, rugpjūtį, mes apie šį medžioklės būdą nekalbėsime. Medžiojimas sėlinant yra labai įdomus, pilnas emocijų, bet reikia gerai žinoti medžioklės plotus bei greitai įvertinti stirnino būklę. Todėl pradedančiajam medžiotojui tinkamiausias stirninų medžiojimo būdas yra tykojimas.

Paprastai stirninai tykojami iš įvairių bokštelių, nors galima tykoti ir esant ant žemės (Medžioklės taisyklės Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžia medžioti tykojant tiek iš bokštelių, tiek esant ant žemės).

Tykojant stirninų, kai medžiotojas yra ant žemės, naudojamos įvairios priedangos, slėptuvės, širmos. Priedanga gali būti ir natūralūs gamtos objektai: krūmai, medžiai (tiek augantys, tiek išvirtę), šakų krūvos, akmenys, žemės nelygumai ir pan. Dirbtinės priedangos daromos iš karčių, šakų ar kitų natūralių miške randamų medžiagų. Priedangoje reikia įrengti vietą medžiotojui atsisėti, nes sėdėdamas medžiotojas mažiau juda. Tykojant gali būti naudojamos ir Šurnos. Širma – tai priedanga padaryta iš sudedamų kilnojamų skydų, pagamintų iš lengvų maskuojančios spalvos medžiagų. Tačiau geriausiai tykoti iš bokštelių.

Tykojimo bokštelis – tai specialiai, medžioklei įrengtas statinys, leidžiantis medžiotojui, tykojančiam medžiojamųjų gyvūnų, būti virš žemės paviršiaus. Bokštelių aukštis neribojamas. Pagal konstrukciją jie yra skirstomi į nešiojamuosius (portatyvinius), kilnojamuosius ir stacionariuosius. Visų konstrukcijų bokštelių pagrindinės dalys yra atramos, aikštelė, kopėčios, atrama šautuvui. Medžioti iš bokštelių galima tik tada, kai jie bei jų kopėčios yra tvirti.

Nešiojamieji (portatyvinio^ tykojimo bokšteliai medžioklės vietoje įrengiami vienai medžioklei. Paprastai medžioklės pradžioje medžiotojas tokį bokštelį pasistato pats, o pasibaigus medžioklei išardo ir nusineša. Bokšteliai statomi ant žemės paviršiaus arba tvirtinami prie medžio kamieno. Gaminami iš lengvo, bet tvirto metalo. Jie gaminami ir pramoniniu būdu. Šie bokšteliai greitai įrengiami, taigi medžiotojas greitai gali pakeisti tykojimo vietą. Tačiau jie nepatogūs ilgiau tykoti, šaudyti, sudėtingos konstrukcijos; juos įsirengiant gali būti nubaidomi žvėrys.

Kilnojamieji bokšteliai yra statomi vienai ar kelioms medžioklėms arba visam tykojimo sezonui. Jie gali būti atremiami į medį arba pastatomi ant žemės. Kilnojamieji bokšteliai gaminami iš medžio, metalo ar kitų medžiagų. Jie yra sunkesni, todėl medžioklės plotuose jų perkelti į kitą vietą vienas medžiotojas paprastai negali. Bokštelių esti labai įvairių konstrukcijų, nuo paprastų, prie medžio pristatomų kopėčių iki labai sudėtingų. Kilnojamųjų bokštelių privalumai: operatyviau galimą keisti jų pastatymo vietą; kai stovi ilgesnį laiką, žvėrys pripranta prie jų; po medžioklės sezono galima surinkti iš medžioklės plotų; įrengimas nėra brangus. Trūkumai: neapsaugo nuo kritulių; nepatogūs ilgiau tykoti, šaudyti įvairiomis kryptimis, nes medžiotojas gali tik sėdėti; perkeliant į kitą vietą reikia iš naujo įruošti jų stovėjimo vietą; perkeliant kartais tenka toli nešti.

KIS3

Stacionarieji bokšteliai yra statomi ilgam laikui. Jų yra labai įvairių konstrukcijų: atviri, atviri su stogu, uždari, apšiltinti, net su medžiokliniu nameliu. Bokštelių privalumai: labai patogūs ilgai tykoti, šaudyti įvairiomis kryptimis , nes medžiotojas gali ir stovėti; kadangi stovi ilgą laiką, žvėrys prie jų pripranta; gali būti statomi ir kur kas aukštesni negu anksčiau minėti, todėl padidėja apžvalgos plotas; atsižvelgiant į pakitusias sąlygas (ypač vėją), prieš pat medžioklę galima greitai pakeisti medžioklės vietą, nueiti į kitą bokštelį. Trūkumai: brangesnis įrengimas; ne kiekvieną sezoną gali būti panaudoti, nes ne kasmet prie jų būna žvėris dominančių pašarų.

Tą pačią funkciją, kaip ir stacionarūs bokšteliai, atlieka medžiuose įrengtos slėptuvės. Pagrindinis trūkumas – jas sunku įrengti taip, kad būtų galima gerai matyti aplinką.

Bokšteliai statomi pamiškėse, biržėse, laukymėse, prie pašarinių laukelių, žvėrių takų, kvartalinių linijų ar kitų žvėrių lankomų vietų. Jie gali būti maskuojami medžių šakomis, specialiais maskuojamaisiais tinklais bei kitomis medžiagomis. Pagrindinis reikalavimas – kad iš bokštelio būtų galimai gerai matyti aplinką. Todėl prie bokštelių miške, pamiškėse reikia iškirsti spindžius. Nuo kelių į bokštelius reikia įrengti takus, kuriais būtų galima laisvai ir kartu kuo nepastebimiau patekti į bokštelį, kad einant į jį nepabaidytume stirnino ar kito žvėries, kuris gali pabaidyti stirniną. Bokštelių negalima viela rišti bei kalti prie medžių (Kai kuriose Šalyse kalti prie medžių leidžiama).

Labai patogu, kai stirnino gyvenamoji vieta yra prie stacionariojo bokštelio (3 pav.). Tada jokio pasiruošimo nereikia – tik įlipti į bokštelį ir kantriai, ginantis nuo uodų, laukti. Be to, stirninas prie jų būna jau įpratęs. Jei stacionariojo bokštelio nėrą – reikia įsirengti kilnojamąjį. Jų yra labai įvairių konstrukcijų – svarbu, kad būtų patogu sėdėti bei šauti (4 pav.). Kilnojamąja bokštelį reikia įrengti kelios dienos priš medžioklę, kad stirninas prie jo įprastų. Dar labai retai mūsų medžiotojai naudoja nešiojamus (portatyvinius) bokštelius.

Viena svarbiausių ir sunkiausių užduočių atrankinėje medžioklėje yra gyvo stirnino amžiaus bei jo vertės nustatymas.

[sociallocker] KIS4Apibūdinant stirnino amžių įvardijamas ne amžius metais, bet kelintus ragus žvėris nešioja. Stirninai skirstomi į šešias amžiaus klases: 0 jaunikliai, I – metiniai, II – jauni, III – viduramžiai, IV -brandūs ir V – seni.

Stirnos jaunikliais laikomi medžioklės sezono (nuo vienų metų balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31d.) metu gimę žvėreliai iki kito medžioklės sezono pradžios. Jie veisimesi nedalyvauja. Kitus 12 mėnesių stirninas yra vadinamas metiniu. Jis nešioja pirmuosius ragus. Prie jaunų stirninų priskiriami 2 metų žvėrys, kurie nešioja antruosius ragus. Viduramžiais laikomi 3-4 metų stirninai, nešiojantys trečiuosius bei ketvirtuosius ragus. Prie brandžių stirninų priskiriami 5-6 metų žvėrys, kurie nešioja penktuosius bei šeštuosius ragus. 7 metų ir vyresni, nešiojantys septintuosius bei vėlesnius ragus, laikomi senais. Stirninų, kaip ir daugumos elninių žvėrių patinų, ragai tai antrinis lytinis požymis. Tai turnyrams ginklas kovose dėl patelių rujos metu bei ginant savo teritoriją.

Per rują ragais yra ženklinama individuali stirnino rujos teritorija. Stirninai ragus keičia kasmet. Ragų masė, dydis ir kiti juos charakterizuojantys rodikliai pirmiausia priklauso nuo stirnino amžiaus. Iki brandaus amžiaus (žvėrys 5-6 ragais) ragai stambėja. Vėliau jie pradeda degraduoti. Ragų kokybė taip pat priklauso nuo patinų fizinės būklės bei paveldimumo. Po sunkios žiemos ir gerų stirninų ragai gali būti prastesni, bet kitais metais jis vėl išaugins gerus ragus.

Ragai (žr. stirnino ragų dalys, š. pav.) auga ant kaukolės išaugos, vadinamos rago kelmeliu. Ragas su kelmeliu jungiasi parage. Ragą sudaro kamienas, kuris rago pamate yra sustorėjęs, o šis sustorėjimas vadinamas rože. Normalus suaugęs stirninas ant kiekvieno rago turį po tris-ašakas: priekinę, užpakalinę ir viršūninę. Kamieno paviršius nelygus: su išilginiais grioveliais bei įvairaus dydžio gumbeliais, kurie vadinami perlais.

Ragus stirninai meta spalio-lapkričio mėnesiais. Pirmiausia meta seni, o vėliau -jauni bei ligoti stirninai.

Ragams nukritus ir rago vietoje atsiradusiai žaizdai užgijus pradeda augti nauji ragai. Augantys ragai vadinami pantais (6 pav.). Intensyviausiai ragai auga sausį-vasarį.

Ragus dauguma žvėrių Vado balandį. Seni žvėrys valo anksčiau negu jauni- Pirmieji ragai dažnai nuvalomi iki birželio vidurio ar net galo. Stirninų ragų nusivalymo laikas yra susijęs su žiemojimo sąlygomis: po sunkios žiemos stirninai ragus valo vėliau. Vėlai ragus valo ligoti bei traumuoti žvėrys.

Vienas iš pagrindinių elninių žvėrių, taip pat ir stirninų, ragų požymių yra ragų forma ir jų šakotumas, kuris kinta priklausomai nuo: žvėries amžiaus bei būklės. Stirninai, kurių ragai yra gumbo, gumbelio, formos yra vadinami gumbaragiais (7 pav). Stirninai pagal ragų šakų skaičių yra vadinami ylaragiais (8 pav.), vienpusiais šakaragiais (9 pav.), šakaragiais (10 pav.), vienpusiais šešiašakiais (11 pav.) bei šešiašakiai (12 pav.) (1 lentelė).

Gyvo stirnino amžių tiksliai nustatyti gan sunku. Jį galima nustatyti pagal ragus, bendrą kūno išvaizdą (13 pav.), galvos (snukio ir kaktos) spalvą (14 pav.), elgesį.

KIS6

Metinio stirnino (pirmaisiais ragais) galva siaura, trumpa, apvaloka. Viršutinė snukio dalis ir kakta vienodai tamsi, bronzinio atspalvio. Gerai išsivysčiusių stirninų virš juodų šnervių gali būti šviesus ruoželis. Kaklas santykinai pagal kūną yra ilgas, laikomas beveik stačiai. kojos irgi santykinai ilgos. Tokie stirninai yrą sąlyginai nebaikštūs, net smalsūs.

Jauno stirnino (antrais ragais) galva platoka ir pailgesnė. Kakta tamsi, virš juodų šnervių yra pusmėnulio formos šviesi dėmė. Kaklas storesnis, laikomas beveik stačiai. Kūnas tvirtesnis, bet dar grakštus. Tokie stirninai irgi dar nebaikštūs.
Seno stirnino (septintais bei „vėlesniais ragais“) galva plati, kampuota, virš juodų šnervių šviesi dėmė yra ir virš akių – supa akis (l4 c pav.). Kaklas storas, laikomas beveik horizontaliai. Kūnas kresnas, kojos atrodo trumpos.

Galvos žilimas ne visuomet atspindį amžių. Stirninai skirstomi į atrankos grupes. Atrankos grupė- tai sąlyginė žvėrių grupė, j kurią žvėrys skiriami pagal jų morfologinių požymių panašumą, sveikatos būklę ir ragų išsivystymą.
Viduramžio stirnino (trečiais-ketvirtais ragais) galva plati, virš juodų šnervių šviesi dėmė beveik siekia akis (14 b pav.). Kaklas tvirtas, storokas, laikomas ne stačiai. Stirninas baikštus, išgąsdintas tos vietos vengia.

Brandaus stirnino (penktais – šeštais ragais) galva plati, kampuota, virš juodų šnervių šviesi dėmė siekia akis. Kaklas storokas, todėl atrodo trumpokas, laikomas horizontaliau. Stirninas labai baikštus, išgąsdintas tos vietos vengia.

KIS5

Pagal ragų išsivystymą. stirninai yra skirstomi į perspektyvius, ir medžiotinus. Perspektyviems priskiriame perspektyvius ir labai perspektyvius. Perspektyvūs stirninai – tai žvėrys, nepasiekę trofėjinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra vidutinio bei didesnio nei vidutinio svorio, ir turi vidutinius bei stambesnius nei vidutiniai ragus, išskyrus žvėris, priskirtus labai perspektyvių grupei. Labai perspektyvūs žvėrys – tai žvėrys, žymiai pranokstantys vidutinius savo amžiaus klasės rodiklius.

Medžiotini žvėrys – tai žvėrys, kurie dėl jų reikšmės populiacijai (ligoti, traumuoti, silpnai, nenormaliai besivystantys, pasiekę trofėjinę brandą arba nusenę) turi būti arba gali būti sumedžioti. Medžiotini žvėrys skirstomi į atrankinius, brandžius ir elitinius brandžius. Atrankiniai (selekciniai) žvėrys – tai žvėrys nepasiekę trofėjinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra mažesnio nei vidutinio svorio arba turi smulkesnius už vidutinius atitinkamoje amžiaus klasėje ragus. Į šią grupę skiriami ligoti ar traumuoti žvėrys. Atrankinius stirninus rekomenduojama sumedžioti iki rujos pradžios (liepos pradžios). Brandūs žvėrys – tai trofėjinę brandą pasiekę žvėrys.

KIS7

Elitiniai brandūs žvėrys – tai brandūs labai gerai išsivystę stirninai, kurių ragų masė yra ne mažesnė kaip: Pietvakarių Lietuvoje – 320 g, likusioje Lietuvos teritorijoje – 300 g. Elitiniai brandūs žvėrys tūri būti sumedžioti pasiekę tikslinį amžių.

Atrankos požymiai gali būti keičiami po sunkių žiemų, kai žvėrys būna nusilpę, vėliau šeriasi ir nuvalo ragus arba augina menkesnius.

KIS8Metiniai stirninai nešioja pirmuosius ragus. Jie būna labai nevienodi. Blogo augumo stirninai gali būti gumbaragiai, dažniausiai – ylaragiai (15a pav.). Ylų ilgis labai svyruoja nuo 1 iki 20 cm. Stirnino atrankinę grupę (išskyrus Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų) lemia ylų ilgis. Atrankiniais laikomi ylaragiai stirninai, kurių ragai ploni ir trumpesni nei 10 cm (14a pav.) (Plonumo sąvoka gan neapibrėžta, bet nustatyta, jei ragas yra storas, tai jis dažniausiai šakojasi). Stirninai su ilgesnėmis ylomis laikomi perspektyvūs. Taip pat atrankiniams priskiriami ylaragiai, kurių ragai labai nevienodo ilgio (15a pav.) (reikėtų atkreipti dėmesį, kad ragais nebūtų mechaniškai nulaužtas). Visi ylaragiai Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninai yra atrankiniai.

Stirninai pirmaisiais ragais gali būti vienpusiai šakiaragiai ir šakiaragiai (15b pav.), net vienpusiai šešiašakiai ir šešiašakiai (15c pav.). Vienpusiai šakiaragiai stirninai yra perspektyvūs, o šakiaragiai ir šakotesniais ragais yra labai perspektyvūs.

Pirmuosius ylaragius ragus nuo vėlesnių galima atskirti ir pagal rožes, nes pirmųjų ragų jos dažniausiai nesusiformavusios, o jų vietoje – tik keli stambūs perlai. Be to, pirmieji ragai būna mažai perluoti ir šviesūs.

Jauni stirninai (sutartinis amžius: dveji su puse metų) nešioja antruosius ragus. Ragai ilgiu, mase, tūriu yra beveik dvigubai stambesni už pirmuosius ragus. Ragai jau turi rožę, bet ji dažnai yra dar siaura ir plona. Ragų kamienai yra perluotesni.

KIS9Antrieji ragai būna labai nevienodi. Atrankiniais stirninais yra visi gumbaragiai, ylaragiai bei vienpusiai šakiaragiai stirninai (16a pav.). Normalaus augumo stirninai yra šakiaragiai. Tokių žvėrių atrankinę grupę lemia šakų ilgis (visų šakų ilgių vidurkis). Atrankiniais laikomi stirninai, kurių šakos trumpesnės kaip 3 cm (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 4 cm) (16b pav., 15d pav.). Kai ragų šakos ilgesnės, nei paminėta anksčiau, tokie stirninai yra perspektyvūs (16e pav.) Stirninai antraisiais ragais gali būti ir vienpusiai šešiašakiai ir šešiašakiai (16c pav.). Tokie stirninai yra labai perspektyvūs.

Viduramžiai stirninai (sutartinis amžius – nuo trejų su puse iki ketverių šu puse metų) nešioja trečiuosius-ketvirtuosius ragus. Šio amžiaus stirninų ragai jau yra visiškai susiformavę ir dažniausiai yra šešiašakiai. Jie jau turi gerai išsivysčiusią rožę bei visi ragų rodikliai, ypač masė, yra daug didesni. Šioje amžiaus klasėje ragų vertę t.y. ir žvėrių priklausomybę atitinkamai atrankinei grupei daugiausia lemia ne tik šakų skaičius bei ilgis (visų šakų ilgių vidurkis), bet ir ragų masė.

Atrankiniais laikomi šešiašakiai stirninai, kurių ragų šakos trumpesnės kaip 4 cm, (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų — 5 cm), o jų masė sukoncentruota apačioje (17a pav.). Bet šioje amžiaus klasėje nepakanka suskaičiuoti ragų šakas bei nustatyti jų ilgį – tai tinka tik tuomet, kai stirninas yra šešiašakis. Perspektyviais laikomi taip pat visi šešiaragiai ir vienpusiai šešiašakiai (17c pav.), kurių ragai yra labai masyvūs, stori (t. y. sveria daugiau kaip 230 gramų, o Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 250 gramų). Kadangi nustatyti ragų svorį ant gyvo stirnino galvos nėra lengva (tam reikia-nemažai patyrimo), labiausiai reikia kreipti dėmesį į ragų masės pasiskirstymą. Perspektyvių stirninų ragų masė dažniausiai būna sukoncentruota viršuje. Labai perspektyviais laikomi šešiašakiai, kurių masė sukoncentruota viršuje, o šakos ilgesnės kaip 4 cm (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 5 cm) (17b pav.).

Brandūs stirninai (sutartinis amžius – nuo penkerių su puse ir šešerių su puse metų) nešioja penktuosius-šeštuosius ragus. Tai trofėjinės brandos amžius, kuris stirninams trunka dvejus metus. Trofėjinės brandos amžius – tai laikotarpis, kai žvėrys turi vertingiausius ragus. Jis baigiasi sulaukus tikslinio amžiaus. Tikslinis amžius – tai rekomenduojamas amžius, kurį turi pasiekti perspektyvūs ir gerai besivysiantys žvėrys, kad būtų išauginti vertingiausi ragai, o šių žvėrių teigiama įtaka žvėrių bandai truktų kuo ilgiau. Stirninų tikslinis amžius yra, kai jie nešioja šeštuosius ragus (sutartinis amžius: šešerių su puse metų).

Brandžių stirninų ragai, kaip ir daugumos viduramžių stirninų ragai, dažniausiai yra šešiašakiai, bet pasitaiko ir nepilnų šešiašakių bei šakiaragių. Šioje amžiaus Masėje šakų skaičius ragų vertei įtakos neturi. Ją lemia ragų masė. Pagal ragų masę šioje amžiaus Masėje, stirninai yra skirstomi į brandžius (18a pav.) ir elitinius brandžius (18b pav.). Prie elitinių brandžių stirninų priskiriami žvėrys, kurių ragai sveria: Pietvakarių Lietuvos (lauko – krūmynų ekotipo) stirninų daugiau nei 320 gramų, likusios Lietuvos teritorijos stirninų – daugiau nei 300 gramų.

KIS10

KIS11Pagal Lietuvoje galiojančius „Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatus“ visi brandūs stirninai (nešiojantys penktuosius – šeštuosius ragus) priskiriami medžiotinų žvėrių grupei. Todėl sumedžiojęs tokio amžiaus žvėrį, medžiotojas yra lyg ir teisus. Bet kultūringai, moksliškai tvarkant stirnų bandą, elitiniai brandūs stirninai turi būti sumedžioti pasiekę tikslinį amžių t. y. kai nešioja šeštuosius ragus. To reikalauja ir anksčiau paminėti nuostatai.

Seni stirninai (sutartinis amžius: septynerių su puse metų ir vyresni) nešioja septintuosius ir vėlesnius ragus. Šioje amžiaus klasėje ragai pradeda degraduoti. Ragų kamieno viršutinė dalis suplonėja, šakos sutrumpėja, o jų viršūnės yra bukos ir tamsios (19a pav.). Apnyksta perlai. Rožės suplonėja, jų kraštai nusklembti žemyn, lyg stogeliu dengia ragų kelmelius (19b pav.). Toliau degraduojant ragams, mažėja šakų skaičius ir jie gali būti net ylaragiai (19b pav.). Senų stirninų ragai dažnai būna netaisyklingi.

Stirnino ragų vystymąsi gerai pavaizduoja jų rinkiniai pagal amžių ir išsivystymą (20pav.) Vykdant stirninų atrankinę medžioklę, vienas iš svarbiausių atrankos požymių yra jų ragų išsivystymas. Tiesa, ne visuomet ragų išsivystymas, šakotumas, forma leidžia teisingai nustatyti atrankinę grupę. Netipinė ragų forma, šakotumas gali atsirasti dėl labai įvairių priežasčių: medžiagų apykaitos sutrikimų, ligų, parazitų, oro sąlygų, kūno bei ragų sužeidimų. Labiausiai medžiotojus, nustatant atrankinę grupę, klaidina mechaniškai pažeisti stirninų ragai.

Išskiriamos trys stirninų ragų mechaninių pažeidimų grupės: augančio rago (panto), sukaulėjusio rago, ragų kelmelio bei kaktikaulio. Mūsų medžiotojai per trofėjų apžiūras labai dažnai teigia: „Prastas šitas stirninas, nes ragai aplaužyti“. Kai nulaužtos atskiros šakos ar jų galai, didelių problemų nustatant stirnino atrankinę grupę nebūna.
Nebent priekabus medžioklės trofėjų ekspertas gali prikibti prie šakų ilgio irai to išplaukiančių pasekmių.

Kad suprastume ragų mechaninių pažeidimų prielaidas, prisiminkime stirnino ragų augimą. Lietuvoje stirninai ragus meta spalį-lapkritį. Pirmiausia ragus numeta seni, o vėliau jauni ar ligoti stirninai.

KIS12

Nauji ragai pradeda augti netrukus po senųjų numetimo. Dauguma stirninų ragus valo balandžio mėnesį. Taigi stirninai gan ilgai – apie šešis mėnesius – augina ragus. O augantys ragai (vadinami pantais) yra labai jautrus įvairiam poveikiui, todėl neretai jie gali būti pažeidžiami ir mechaniškai. Tuomet jie išauga labai įvairių formų: daugiakamieniai (21 pav.) daugiašakiai (22 pav.), kreivi (23 pav.), netipinės formos. Taip mechaniškai gali būti pažeidžiami ir sukaulėję, nuvalyti ragai. Gali būti nulaužtas visas ragas (24 pav.) ar jo atskira šaka (25 pav.), šakos galas. Tokie ragai nėra atrankinių stirninų požymis, nes tokie stirninai šiuos ragus numetę, kitais metais užaugins normalius ragus.

Bet ragų daugiakamieniškumas, netipinis šakotumas bei forma gali būti ir dėl kaktikaulio ar rago kelmelio mechaninio pažeidimo (26 pav.). Šių pažeidimų pasekmės išlieka visam stirnino gyvenimui. Todėl stirninai, kurių rago kelmelis ar kaktikaulis yra mechaniškai pažeistas, yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių. Be to, šiai grupei reikia priskirti stirninus, kurie turi tris ir daugiau rago kelmelius, nes dažniausiai trečias kelmelis susidaro dėl kaktikaulio mechaninio pažeidimo.

Bet nelengva atskirti, ar tai kelmelio, kaktikaulio pažeidimas, o ar tai tik rago pažeidimas, norėtai kardinaliai keičia stirnino statusą (o tuo pačiu ir medžiotojo būseną per medžioklės trofėjų apžiūrą), Tokį stirniną reikėtų ilgai ir kantriai apžiūrinėti. Tai padaryti daug lengviau, jei stirniną „pražystame“ kurį laiką, ypač kai jis ragus tik augina, nes staigiai pasikeitusi ragų forma gali reikšti, kad pantai pažeisti mechaniškai.

KIS13Kai būna nulaužtas visas ragas arba likęs neilgas jo strampas, labai sunku nustatyti, ar tai mechaninis rago pažeidimas, ar ragas neišaugęs dėl kelmelio pažeidimo.

Netipinę ragų formą, šakotumą stirninai gali turėti ne tik dėl mechaninio ragų pažeidimo, bet ir dėl hormoninės sistemos reguliavimo bei medžiagų apykaitos sutrikimų. Stirninai ragus keičia kasmet. Ragų vystymosi metinį ciklą reguliuoja vidaus sekrecijas liaukų hormonai. Todėl bet koks jų sutrikimas paveikia ragų augimą. Labai svarbus yra sėklidžių hormonas – testosteronas.

Sutrikus hormonų veiklai stirninams ragai gali išvis neišaugti, o jei ragus jau buvo pradėjęs auginti, tai toks žvėris užaugina perukinius ragus. Perukiniai ragai gali būti labai įvairaus dydžio bei formos: didelė, nesukaulėjusi, pantiška „kepurė“ (27 pav.), iš dalies sukaulėję ragai, kurių viršūnės nutrintos. Perukinių ragų stirninas nenumeta. Taip pat sutrikus hormonų veiklai ragai gali būti nuvalomi, bet jie visiškai nesukaulėja.

Stirninai su tokiais ragais yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių. Ragai laiku, t. y. iki birželio pradžios, gali būti nenuvalomi ir dėl stirninų apsikrėtimo nosinio gylio lervomis (28 pav.) bei kitų priežasčių (vadinamieji „odiški“, „derviniai“ ragai). Stirninai, laiku nenuvalę ragų, yra atrankiniai. Tačiau tokių stirninų nereikia painioti su jaunais stirninas pirmaisiais ragais, kurie ragus dažnai valo vėliau, net iki birželio vidurio.

KIS14Ragai yra kūno dalis ir bet kokie medžiagų apykaitos sutrikimai kūne atsispindi raguose kaip veidrodyje. Sutrikus kalcio bei fosforo apykaitai (sergant rachitu) stirninų ragai užauga sraigto formos (29 pav.). Tokios formos ragai gali būti ir dėl apsikrėtimo parazitais. Nenormaliais laikomi ir tulpės formos ragai (30 pav.). Tikslios priežastys, dėl ko užauga tokie ragai, nežinomos. Manoma, kad dėl kepenų pažeidimų. Dėl medžiagų apykaitos sutrikimų stirninai gali turėti ir „guminius“ ragus. Nors Stirninai tokius ragus numeta, bet mažai tikimybės, kad kitais metais jie užaugins normalius ragus. Todėl tokie stirninai yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių, ar skersmens (33 pav.) ragų kelmelius. Tokie stirninai yra atrankiniai, bet šią ydą yra sunku nustatyti, jeigu ji neišryškėja iš ragų formos, augumo.

Kaip anksčiau buvo rašyta, daugiašakiai ragai gali išaugti dėl pantų pažeidimo, bet kartais stirninas turi daugiašakius ragus, kurių pantai nebuvo pažeisti. Dažniausiai jie turi papildomas užpakalines šakas, kartais lyg akines (34 pav.). Tokio daugiašakiškumo priežastys neaiškios. Tokius stirninus atitinkamai atrankos grupei reikia priskirti atsižvelgiant į reikalavimus, keliamus normaliems ragams (šakų ilgį, ragų mase Mis išsidėstymą). Stirninų ragų nusivalymo laikas taip pat yra susijęs su žiemojimo sąlygomis – po sunkios žiemos stirninai ragus valo vėliau. Vėlai ragus valo ligoti bei traumuoti žvėrys. Medžiojant stirninus į tai irgi reikia atsižvelgti.

Medžioklės taisyklės reikalauja, kad medžiotojas, sumedžiojęs stirniną, privalo jo ragus tinkamai paruošti ir pateikti apžiūrai. Ragai turi būti su visa kaukole: tiek viršutine dalimi, tiek apatiniu žandikauliu.

Trofėjų paraušimas yra kruopštus, atsakingas darbas. Nuo paruošimo kokybės priklauso trofėjaus ilgaamžiškumas bei estetinė vertė. Pirminis medžioklės trofėjų paruošimas priklauso nuo žvėries rūšies bei medžioklės trofėjui keliamų reikalavimų. Per trofėjų apžiūras tenka matyti daug blogai paruoštų ar net sugadintų ragų. Neturint šiame darbe patyrimo jau geriau ragų paruošimą patikėti specialistams, kurių Lietuvoje yra pakankamai.

Netipinės formos, šakotumo ragus stirninai gali turėti ne tik dėl mechaninio ragų pažeidimo ir dėl hormoninės sistemos reguliavimo bei medžiagų apykaitos sutrikimų, bet ir dėl įvairių kitų priežasčių: oro sąlygų, sveikatos būklės ir kt.

Esant labai šaltoms žiemoms stirninų ragai gali nušalti. Kartais nušalusių ragų lieka tik kamieno dalis, bet dažniausiai apšąla tik šakos, todėl jos būna bukos, nenublizgintos, ragai būna beveik be perlų, tamsūs, lyg „apanglėję“ (31 pav.). Tačiau tokie ragai nėra atrankinių (selekcinių) stirninų požymis, nes tokie stirninai, šiuos ragus numetę, kitais metais užaugins normalius.

Stirninai ragus keičia kasmet. Ragams užaugti reikia daug „statybinės“ medžiagos, kuri gaunama iš kojų kaulų. Nuo kojų kaulų (ypač priekinių) pažeidimo priklauso diametraliai priešingoje pusėje esančio rago kokybė, todėl tokie stirninai yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių.

Kartais stirninai turi įgimtų kaukolės trukumų, pvz., skirtingo aukščio (32 pav.)[/sociallocker]

Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“ Nr. 2 (174)/2015
Autorius: Kęstutis Pėtelis
Nuotraukos: Kęstutis Pėtelis

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Komentarai