Šovei – privalai gerai paieškoti

Romualdo Barausko nuotrauka

Susirinkome į varyminių medžioklių atidarymą spalio paskutinį šeštadienį. Visi pakilios nuotaikos, pasiilgę vieni kitų, nes tekdavo matytis rečiau dėl šernų stygiaus.

Užpildom medžioklės lapą, iškeliam klubo vėliavą skambant medžioklės ragui, išklausom instruktažo ir pasileidžiam į medžioklės plotus. Kadangi visi nori pašnekėti, nors kai kam reikėtų dažniau paklausyti, tai jau atvykdami į pirmo varymo vietą kai kurie ekipažai pasiklysta, bet mobilaus ryšio dėka visi susirenka į reikiamą vietą. Palikę varovus judam toliau. Man su vienu kolega vadovas liepia važiuoti iš kitos pusės ir „užflanguoti“ ant lauko.

Kolega lieka prie keliuko, o aš važiuoju toliau ir įlipu į bokštelį. Šautuvas kombinuotas, paprastai imu kelius šovinius, o likę būna mašinoj, ar kuprinėje.

Išgirstu kaip varovai trimituoja varymo pradžią ir pradeda varyt. Viskas ramu, varovai jau praėję. Varymas artėja link pabaigos ir aš jau galvoju, kad reikės lipt žemyn, bet išgirstu garsiai lūžtančias šakas: šokteli pulsas ir lauke pasirodo elnio patinas. Jo dešinys ragas su 5 – 6 atšakom, o kairio rago nėra. Jis stabteli. Atstumas apie 100m – elnias medžiojamas, bet taisyklės…

Girdžiu, kad miške dar kažkas yra. Galvojau, pasipils dar keli raguočiai, bet patinui pradėjus bėgt iš miško išneria patelė, jauniklis ir dar viena patelė. Taikausi į jauniklį – šūvis – reakcijos jokios! Pertaisau – antras šūvis! Matau žemių stulpą. Paaukštinau… Trečias šūvis – jau tolokai, apie 220m, bet jau nesu tikras, kad šoviau į jauniklį, nes po antro šūvių jie susimėtė į krūvą, tik raguotas buvo labiau šone. Reakcijos jokios, šovinių irgi nėra, atstumas jau irgi beveik 300m, tegul bėga. Tik kažkodėl prieš įlįsdami į mišką elniai stabtelėjo. Tada įsidėmėjau įlindimo vietą ,kad pažiūrėti ar tikrai nesužeidžiau…

Varymas baigtas. Atvažiuoju lauku prie tos vietos kur elniai subėgo ir randu kraujo, geriau jau nebūtų…

Informuoju vadovą, o jis liepia palikt ramybėje kol kas, sekti skubėti nereikia, tegul nurimsta. Medžioklę tęsiam, bet man ne tas galvoje. Padarome dar porą varymų ir stojame pietauti.

Skubiai užkandęs ir gavęs leidimą paimu du kolegas, iš kurių vienas su bavarų kraujasekių. Vykstame ieškoti. Kraujo nelabai daug, panašiai kaip pirštą smarkiai įsipjovus. Šuo seka, bet kraujas greitai mažėja. Paleidžiam šunį nuo pavadėlio: jis laksto, bet …. Patys ieškome kraujo, apeiname miškelį, kanalą – nieko. Ant paskutinio kraujo lašo uždedu medžio nuopjova. Galiausiai nusprendžiame, kad tik menkas nubrozdinimas buvo. Sezono atidarymas man lyg ir sugadintas, bet dažnai medžiojančiam pasitaiko sužeisti žvėrį. Taip jau būna, nors niekas to nenori…

Vykstame prie medžiotojų būrio. Dar pora varymų padarome. Iš viso sumedžiotos pora stirnų ir lapė.

Medžioklės pabaiga. Apdovanojamas medžioklės karalius ir „mazyla“ – aš: gaunu pilną šovininę senų šovinių, kad dar pasitreniruočiau. Nuryju tą mazylos piliulę…

Visi su gera nuotaika ruošiasi virti stirnieną ant laužo, pasėdėt, pašnekėt, bet ne aš…

Informavęs vadovą šoku mašinon ir lekiu namo. Ten griebiu savo šiurkščiaplaukę taksę Kolą. Ji pas mane jau nemažai radusi žeistų žvėrelių…

Prieš tai ieškojęs bavaras kraujasekys, didelių pasiekimų dar neturėjo. Nuvažiavęs einu tiesiai prie medžio nuopjovos, kuri dengė paskutinį mūsų rastą kraujo lašą ir duodu pauostyt šuniui. Tada atsegu pavadį. Nors vilties neturiu, bet bent jau pabandysim. Miškas retas. Stebiu kaip šuo iškart metasi kairėn į apdžiūvusius paparčius. Einu ten ir aš ir randu kraujo, bet mano dairymasi į žemę nutraukia aršus Kolos balsas.

Žinau, kad ant negyvo žvėries ji neloja. Na ką, reikia bėgt šautuvo ir bėgdamas skambinu vadovui, kad reiks pagalbos. Planavau šautuvą palikt namie kai buvau užsukęs šuns, bet ne patingėjau ir pasiėmiau.

Tankiame eglių ir šaltekšnių gojelyje stovi nusisukusi nuo manęs elnė ir stebi lojantį mažą padarą. Taikausi į žvėrį, bet kulka per tankius krūmus nepasiekia tikslo. Elnė pasipusto padus o aš iš apmaudo nežinau nė ką daryt. Einu į tą pusę ir girdžiu, kad vėl loja šuo, bet toli nuo manęs. Bėgu ir skambinu dar kartą vadovui, kad atvažiuotų pagalbon daugiau medžiotojų. Paaiškinau, kur sustoti. O girdžiu, kad lojimas netoli mūsų medžioklės plotų ribos. Bandau sėlinti ir matau: elnė stovi šonu ir stebi priekyje lojantį padarą apie 60-70 m atstumu. O pro medžius matau tik sprindžio pločio krūtinės lopelį.

Šovinys paskutinis. Šaunu! Elnias šokteli ir nubėga. Einu priekin ir išgirstu, kaip barška šuns antkaklis, atsidūstu. Aišku, kad Kola peša kailį. Skambinu draugams, aiškinu kur atvažiuoti, nes reikės padėti vilkti. Deja, nemažai medžiotojų sunkiai patikėjo mano sėkme, kol neparvežėme laimikio.

Aišku, man jau tą vakarą virta stirniena buvo nebesprangi… O Kola gavo savo dalį – inkstus.

Visada reikia paieškot, jei šovei. Nors ir atrodo, kad tikrai nepataikei.

“Miske.lt”
Viktoras


Patiko straipsnis? Palaikykite mūsų veiklą ir tapkite Miske.lt Patreonu!


Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

7 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *