Šernų medžioklė naktį

Straipsnis rašytas Baltarusijos medžiotojams

Štai, pagaliau – įsigytas paskutinio modelio naktinio matymo binoklis, dėkle laukia naujutėlis lygiavamzdis šautuvas, ir jūs pasirengęs naktinei medžioklei. Kraujas kaista, adrenalino kiekis didėja, jūs niekaip negalite sulaukti to momento, kai tamsoje rasite „savąjį“ šerną… Bet palūkėkite! Naktinė medžioklė – ne juokai, šernas gali būti aršus ir labai pavojingas net dieną. Ir nors naktinė medžioklė labai patraukli ir įdomi, skubėti neverta, iš pradžių reikia gerai pasiruošti ir sužinoti visus šernų elgesio ypatumus ir naktį, ir dieną.

ŠERNAS

Šernas – labai gudrus ir itin atsargus žvėris, turintis nepaprastai jautrią uoslę. Nors ir didelių matmenų, šernai juda praktiškai nekeldami jokio triukšmo, tad tamsoje galima visai netikėtai susidurti su grėsmingu žvėrimi. O įniršęs šernas – baisi, nekontroliuojama jėga, kurią sustabdyti ne visada įstengia ir sėkmingas šūvis. Todėl jei viskas vyks ne taip kaip planavote, būkite pasirengę pačioms nemaloniausioms staigmenoms. Pirma, niekada nepamirškite, kad pašautas šernas labai pavojingas – net mirtina žaizda ne visada sulaiko jį nuo puolimo. Net jeigu jis ramiai guli ant žemės, kol gyvas – labai pavojingas. Todėl jei šernas neiššoko netikėtai, o jūs pats aptikote jį ir pasižymėjote taikinį, šauti reikia į silpniausias, mirtinai pažeidžiamas vietas – širdies sritį ir galvą. Tačiau ir čia yra savų subtilybių. Šauti tiesiai į kaktą jokiu būdu negalima – šerno kakta apžėlusi itin standžiais ir prigludusiais šeriais, kurių pramušti beveik neįmanoma, pagal kietumą jie primena neperšaunamos liemenės medžiagą. Geriausia šauti pavymui, praleidus šerną šiek tiek pro save. Šiuo atveju kulka įeis šerių augimui priešinga kryptimi ir geriau juos pramuš. Geriausia vieta šauti – tiesiai po kaire mente. Per naktinę šernų medžioklę tai tikras medžiotojo taiklumo išbandymas.

ŠAUTUVAI IR ŠAUDMENYS

Rekomenduojamas šautuvas naktinei šių laukinių žvėrių medžioklei bus Mauzerio karabinas, 10, 75 kalibro. Taikykitės tarp menčių; net jei tik užkabinsite šerno mentę, jau bus lengviau jį sumedžioti. Šitaip sužeistas šernas jau negalės lengvai judėti dėl skausmų širdies srityje. Medžiojant naktį jokiu būdu negalima naudoti kartečės – tiktai kulkas arba specialios konstrukcijos kulkas, skirta lygiavamzdžiam medžiokliniam šautuvui („žakan“). Rasti sužeistą žvėrį naktį praktiškai neįmanoma.

Jei visa tai jūsų dar neatbaidė, o net atvirkščiai, dar labiau įaudrino, tada pasiruoškite labai rimtai – tai toks pats pavojingas sumanymas kaip šuolis su parašiutu. Nors naktį šernai „atsipalaiduoja“ ir tampa ne tokie budrūs, sumedžioti juos vis dėlto sudėtinga. Bet kuriuo atveju šernų teks laukti ten, kur jie ateina paėsti. Geriausias būdas – laukti medyje arba specialiame bokštelyje, netoli jų maitinimosi vietos. Galima patykoti ir prie vandens šaltinio. Didelės reikšmės naktinės medžioklės sėkmei turi medžiotojo reakcija ir jo ekipuotė. Atsiminkite, kad bet kurio lygiavamzdžio šautuvo taikymo į didelį taikinį nuotolis naktį ne didesnis kaip 60 metrų, iš tik tuo atveju, jei naudojamasi naktinio matymo prietaisais. Be to, po kelių laukimo valandų medyje bet kurio medžiotojo reakcija susilpnėja.

Medžioklės po žvaigždėmis privalumas yra tai, kad naktį galima likti nepastebėtam, o šernai, savo ruožtu, ne tokie atidūs kaip rytą ir dieną. Paprastai per naktinę medžioklę prisėlinant šernas medžiojamas pavieniui, tad tokios medžioklės sėkmė priklauso tiktai nuo jūsų vieno. Kaip tik todėl daugelis pradedančių medžiotojų šernų medžioklę naktį vadina savižudiška.

Šernai būna aktyvūs naktį, o dieną laikosi labai atkampiose vietose. Todėl prieš traukiant į naktinę medžioklę reikia iš anksto, dar rytą, aptikti vietas, kuriose šernai maitinasi, įsitaiso gulyklą. Tiktai išsiaiškinus šiuos dalykus galima imtis ryžtingesnių veiksmų.

Svarbi geros medžioklės sąlyga yra mokėjimas sėlinti. Turėkite omenyje, kad šernų geriausiai išsivysčiusi uoslė ir klausa, o regėjimas prastesnis. Būtent dėl to tykojimo vieta turi būti prieš vėją, kad šernai nepajustų jūsų kvapo. Iš anksto pasirūpinkite, kad drabužiai ir apavas būtų be pašalinių kvapų: jokiu būdu negali būti avikailio, deguto, tabako kvapo. Judėkite visiškai tyliai ir atsargiai.

Neverta tikėtis, kad šernas gulės atviroje vietoje, jis mėgsta krūmų sąnašynus. Ėsdamas visada kraipo uodegą, o jei pajunta pavojų ir sunerimsta, uodega sustingsta. Todėl pamatę žvėrį, žiūrėkite į jo uodegą.

Šauti išgirdus šnaresį negalima – galite pašauti kitą medžiotoją, taip pat išsiruošusį į naktinę medžioklę. Geriausia, jeigu šviesa leidžia, kruopščiai stebint aptikti žvėrį ir prisitaikyti. Patikimas dalykas tykoti po vaismedžiais soduose, čia šernai mėgsta ateiti paėsti krituolių. Tamsiuoju paros metu pagrindinis požymis, pagal kurį galėsite iš klausos nustatyti, kad prieš jus – šernas, yra specifinis ėdančio šerno čepsėjimas.

NAKTINĖ ŠERNŲ MEDŽIOKLĖ SU ŠUNIMIS

Naktinė šernų medžioklė su šunimis – klasikinė medžioklė, tačiau tai labai pavojingas būdas. Apie visas jos smulkmenas sužinojau iš savo svainio – profesionalaus medžiotojo, gyvenančio už Uralo kalnagūbrio.

Naktinė medžioklė būna gerokai gausesnė laimikio negu dieninė. Šernai naktį aktyvesni ir šunims lengviau aptikti žvėrį sekant jo šviežiais pėdsakais. Tamsiuoju paros metu šernai mažiau bijo šunų ir šviečiant žibintui gali prisileisti šūvio atstumu, net jeigu prieinama pavėjui.

Naktinė medžioklė būna gerokai gausesnė laimikio negu dieninė. Šernai naktį aktyvesni ir šunims lengviau aptikti žvėrį sekant jo šviežiais pėdsakais. Tamsiuoju paros metu šernai mažiau bijo šunų ir šviečiant žibintui gali prisileisti šūvio atstumu, net jeigu prieinama pavėjui. Šauti tenka iš 10–20 m, o esant tankiai augalijai – dar iš arčiau, ir tai suteikia stiprių pojūčių. O naktį galima mišri medžioklė – suplanuota lokio medžioklė ir verslinė medžioklė – nuo barsuko iki sabalo.

Naktinė medžioklė – tai garantija, kad tikrai susidursite su žvėrimi, tai stipriau išgyvenamas medžioklės procesas ir lauko taupymas šiuolaikiniam medžiotojui. Planuojant naktinės medžioklės maršrutą reikia iš anksto žinoti, kur ieškoti šerno. Vaisius vedančių ąžuolų ir kedrų išliko aukštupiuose, pomiškis ten gana retas ir šernai išdrįsta eiti tiktai sutemus, o pajutę menkiausią pavojų iš karto sprunka atgal į žemumą.

Jeigu pagrindinės šernų mitybos vietos yra tose aukštumose, jų bandos reikia ieškoti einant iš apačios, nors viršuje vaikščioti būtų kur kas patogiau. Taip reikia daryti dėl to, kad šernas, puolamas šunų iš viršaus, turės daugiau galimybių suspėti pasprukti į sąvašynus žemumoje. Matydamas tokią galimybė šernas greičiau apsisprendžia ir gali sprukti dar iki to laiko, kol pribėgs šunys. Kuo realesnė ta galimybė, tuo greičiau jis priima sprendimą ir veikiausiai nutaria sprukti. Per tą laiką jis gali nubėgti 1–2 km, tad medžioklė gali užtrukti 1–2 valandas. Strimgalviais lekiančio šerno šunys sustabdyti beveik negali. Ypač naktį, ir dar brūzgynuose. Tuo labiau, kad puolęs bėgti jis iš pradžių nereaguoja į šunų įkandimus. Jam svarbiausia – pasislėpti žemumoje. Kitas reikalas, kai pavargęs ir suvokęs, kad pasprukti nuo šunų nepavyks, šernas būna priverstas kartkarčiais stabtelėti ir gindamasis stengiasi vaikyti šunis vienoje vietoje. Bet jeigu šunys puola šerną iš žemumos, net dar vykstant paieškai, kad tik suspėtų užkirsti jam kelią žemyn, tada šernas, nieko nesugalvodamas, lieka toliau sukiotis vienoje vietoje. Nesupainiokite, tai ne dieną. Naktį netgi šerniuką išdrįs pulti ne kiekvienas šuo. Šunims svarbiausias dalykas – rasti šerną ir sustabdyti jį įkyriu savo buvimu. Ir tik po šūvio jie puola žvėrį, koks jis bebūtų. Žinoma, visko pasitaiko, tačiau per visas naktines šernų medžiokles man nežuvo nė vienas šuo!.. Apsupę šerną šunys iš karto keičia savo elgesio taktiką ir agresyvumą reiškia tik tuo atveju, jeigu šernas bando nuo jų pasprukti. Nepasiryžęs iš karto bėgti žemyn ir šiek tiek aprimęs, šernas stipriau jaučia ne tik šunų įkandimus, bet ir jų pačių buvimą. Ir šernas supranta, kad jam naudingiau stovėti arba suktis vietoje, o ne mėginti sprukti žemyn. Šunys tą irgi supranta, todėl neįžūlėja, o apsupę šerną aploja jį per atstumą. Kai šunų apsuptas šernas aprimsta, šunys gali laikyti jį vietoje kad ir iki ryto. Tada galima ramiai prieiti ir nušauti žvėrį.

ŠERNŲ MEDŽIOKLĖ NAKTĮ. PRAKTINIS KURSAS

Apie tokią medžioklę anksčiau nebuvau nei skaitęs, nei girdėjęs, tačiau vienas bičiulis įkalbėjo mane pamėginti ir pats pažadėjo viską organizuoti. Aš, aišku, sutikau. Paskirtą dieną nuvažiavę į sutartą vietą susėdome laukti tamsos ir jėgerio. Neskubėdami susiruošėme, su kasdieniais drabužiais (net be aulinių batų, nes nereikalingi) išvažiavome į lauką jau sutemus. Pati medžioklė vyko taip. Privažiavę lauką, variklis išjungtas iš anksto, išlipame iš automobilio ir labai tyliai su karabinais einame palei mišką iki kito krašto. Kartkarčiais sustojame ir apžiūrime lauką per naktinio matymo taikiklį. Šernas iš didelio atstumo matomas kaip juodas taškas ant žalio žolės kilimo, ėsdamas žvėris pamažu slenka per lauką. Žinoma, šernų lauke gali ir nebūti, bet mums kelis kartus pasisekė. Jei kuriame lauke jų nėra, važiuojame prie kito lauko, o jeigu yra, pradedame pamažu tykinti. Einame dviese: medžiotojas ir jėgeris, labai atsargiai, sustodami ir vis pasižiūrėdami į šerną per naktinio matymo prietaisą kas 15–20 žingsnių. Tokiu atveju, likus kokiems 100 metrų (bet tai priklauso nuo šerno elgesio ir vietovės) medžiotojas jau eina vienas ir tam tikru momentu, kai toliau eiti labai rizikinga, sustoja, nusitaiko ir šauna. Pats didžiausias adrenalino kiekis, žinoma, einant per lauką prie šerno tamsoje. Taigi tokia medžioklė.

Naktinė medžioklė – tai garantija, kad tikrai susidursite su žvėrimi, tai stipriau išgyvenamas medžioklės procesas ir lauko taupymas šiuolaikiniam medžiotojui.

Tą naktį apvažiavome kelis laukus ir tris kartus buvome priėję prie šernų; be to, žibintų šviesoje du kartus matėme šernus ir vieną kartą pabaidėme porą kiškių. Pirmą kartą prieidamas net nesuspėjau įžiūrėti šerno – jis paspruko iš lauko anksčiau. Paskui mums pasitaikė didžiulis šernas, kokių 150 kilogramų, bet kol aš pasiėmiau karabiną ir bandžiau nusitaikyti, jis užbaigė vakarienę ir pasuko į mišką. Galėjau, žinoma, šauti pavymui, bet tokie šūviai tiktai pridaro problemų.

O trečią kartą viskas vyko daug įdomiau. Priėjau kokius 60 m iki šerno, priklaupiau ant vieno kelio ir ėmiau taikytis. Dabar aš ramiai aprašau tą momentą, tačiau įsivaizduokite nors akimirksnį, kaip tuo metu daužėsi mano širdis!.. Prieiname dar kartą tikėdamiesi sėkmės, galbūt tai bus pirmasis mano šernas – tai padidina atsakomybę ir verčia jaudintis dar labiau. Nustatau taikiklio kryžių ties šerno mente, tačiau karabinas kiek per daug „plaukioja“ rankose. Atitraukiu jį nuo peties, iškvepiu, bandau nusiraminti, įkvepiu ir vėl priglundu prie taikiklio. Kryžius plaukioja, tačiau iškvėpdamas jau galiu sugauti momentą ir… šūvis! Prisimenu instrukciją: nenuleisti karabino ir būti pasirengus antram šūviui, tačiau liepsna iš vamzdžio visai apakina. Ir matau, kaip mano šernas nurisnoja į mišką. Draugas tikina, kad pataikiau – buvo girdėti būdingas pliaukštelėjimas. Sėdame į automobilį, važiuojame ieškoti, bet nei kraujo, nei šerno nėra. Ilgai ieškojome su žibintais, aš jau buvau benusimenąs, bet pagaliau už 50 metrų aptikome mano trofėjų, visus 180 kg, jis ramiai gulėjo eglyne. Taip baigėsi mano pirmoji naktinė šernų medžioklė.

Tekstas: Leonid Novikov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Susijusios žymos
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *