Rytinis pasivaikščiojimas

Suskamba žadintuvas, lyg per sapną pakeliu telefoną, žiūriu – trečia valanda ryto, dar galima penkias minutes pasnausti. Mintyse kirba mintis: o gal geriau išsimiegoti, vis dėlto gulti nuėjau tik pirmą valandą nakties. Tačiau širdis nerimsta, galvoje sukasi mintis – gal šiandien tas rytas, kai paganysiu kokį ožiuką. Gi pavasaris, gegužės vidurys, pilnos pamiškės gyvybės, ir dar brėkštantis rytas. Kas gali būti geriau?

Išsirioglinu iš lovos, pasidarau kavos, užpildau medžioklės lapą, pasiimu ginklą ir pirmyn. Jau pusė keturių ryto, dar tamsu, bet jau greitai pradės švisti. Į automobilį, ir už penkių minučių aš jau vietoje.

Duris tik švelniai švelniai užveriu, kad net mažiausio garso nebūtų, kad tik nepabaidyčiau laimikio. Iškišu nosį pro miško kampą – nieko. Žingsniuoju palauke, po truputį brėkšta, ir kur buvęs, kur nebuvęs, ožys kad ims gąsdinti, net krūpteliu, matyt, šį kartą jis mane pamatė pirmas. Pažvelgus pro žiūronus nepavyksta tinkamai įvertinti, jaunas ar senas, palieku ramybėje, o jis mane dar palydi keliais keiksmažodžiais. Pagalvoju, kad medžioklė jau baigta, tad kulniuoju link automobilio. Jau visai išaušo, nors naktis ir bemiegė, bet nuotaika puiki.

Kiek vėliau pasirodo, kad tai dar ne pabaiga. Už kokio puskilometrio pasėta žirnių, todėl nusprendžiu pakeliui patikrinti, gal kokį ilgašnipį rasiu, tačiau jų ten nebuvo. Pagalvoju pasidairyti dar ožiuko, tad palieku automobilį ir keliauju sau, beveik užsisvajojęs dairausi ožio. Paėjęs matau – stirna ganosi, dar keli žingsniai ir už kalvos, miško pakraštyje, pastebiu du juodus kupstus. Pasitikrinu pro žiūronus, mano įtarimai pasitvirtina – du antramečiai šerniokai už kokių 300 metrų. Negaliu patikėti, kad man taip paprastai tiesiog pasisekė. Dar kartą pasitikslinu, ar ne kiaulės, ar nėra paršiukų – ne, du paršai. Galvosūkis, kaip prieiti, nes pamiške užeiti toli, o kol taip nueičiau, jų ir pėdos bus ataušusios.

Vėjas palankus, reikia eiti tiesiai pieva, žolė jau iki kelių, tad atsigulu ir imu šliaužti. Dabar smagu prisiminti, bet tada buvau visas šlapias nuo rasos, begalės uodų sukosi aplink, tuo metu jų nejaučiau, pasekmes pajutau tik vakare, kai kepuraitės dirželį teko atsilaisvinti, kad tilptų ant galvos.

Kas 50 metrų pakeliu galvą, pasitikrinu, ar šerniokai nepasibaidė. Jie taip įsijautę verčia velėną, kad net nejaučia, jog link jų kažkas juda. Na va, jau gal 70 metrų atstumu nuo šernų, bet pradedančiojo klaida – šovinio lizde tai nėra. Net sulaikęs kvėpavimą atlaužiu spyną, spyruoklės trekšt. Keturios ausys į mane, ieško dar nors vieno garselio, jau spėju pagalvoti, kad tiek ir to mano šliaužimo. Bet, laimė, ne – labai jau drąsūs bekonai pasitaikė, paspoksoję gal pusę minutės į mano pusę, galvas nulenkė toliau ieškoti skanumynų. Tuomet aš jau nebelaukiu, dar kartą patikrinu, kad kuiliokas. Šautuvas prie peties, bet po tokio ilgo šliaužimo labai jau kryželis neklauso, sukasi aplink šerną, ir viskas, tad apie užtikrintą šūvį negali būti nė kalbos. Parymojęs pusę minutės atgaunu kvapą, ir galima bandyti. ŠŪVIS. Laimikis krenta vietoje.

Tiesa, po šios medžioklės jaučiau visus kūno raumenis, tikra mankšta buvo.

Šaltinis žurnalas “Medžioklė”
Autorius: MARIUS JAKAS
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!