Plėšrūnų sumedžiojimas Lietuvoje 2007-2017 m.

Deivido Staponkaus nuotrauka




Pastaruoju metu visuomenėje kyla daug diskusijų apie plėšrūnų kontrolę Lietuvoje. Miškininkai, medžiotojai, Aplinkos ministerijos ir saugomų teritorijų darbuotojai, ūkininkai bei gamtos mylėtojai vis dažniau leidžiasi į nesibaigiančias diskusijas dėl plėšrūnų aktyvumo Lietuvoje.

Plėšrūnai tai organizmai mintantys kitais gyvūnais ar jų dalimis, kuriuos patys sugauna ir nužudo. Maitindamiesi kitais gyvūnais mažina jų gausumą, išnaikina silpniausius individus bei vykdo natūralią atranką.

 

Žmogaus ir plėšrūnų santykis visuomet buvo svarbus, nes plėšrūnai konkuruoja su žmogumi dėl medžiojamųjų gyvūnų, daro žalą žmogaus auginamiems naminiams gyvuliams ir paukščiams. Labai dažnai plėšrūnų medžioklė nėra ribojama, juos galima medžioti ištisus metus. Vertinant tiek pasauliniu, tiek Lietuvos mastu, nemažai plėšrūnų rūšių dėl išvardintų priežasčių tapo nykstančiomis.

Kartu su išnykusiomis, invazinėmis ir vietinėmis rūšimis, plėšrieji žinduoliai Lietuvoje išskiriami į 6 šeimas ir 19 rūšių. Šiuo metu Lietuvoje gyvena 4 vietinės plėšriųjų žinduolių šeimos ir 11 plėšriųjų žinduolių rūšių. Iš jų 5 rūšys yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, tai yra: paprastoji lūšis (Lynx lynx), ūdra (Lutra lutra), šermuonėlis (Mustela erminea), rudasis lokys (Ursus arctos) bei europinė audinė (Mustela lutreola). Svetimšalės ir invazinės plėšriųjų žinduolių rūšys yra trys: mangutas (Nyctereutes procyonoides), kanadinė audinė (Mustela vison), paprastasis meškėnas (Procyon lotor). Invazinės rūšys kelia grėsmę vietinei faunai, todėl, siekiant sumažinti jų populiaciją, yra medžiojamos ištisus metus. Neseniai Lietuvoje užfiksuoti ir paprastojo šakalo pasirodymai (iki 2017 m. sumedžiotas 1 šakalas).

Plėšrieji žinduoliai mūsų šalyje yra medžiojami. Vieninteliams vilkams Lietuvoje yra nustatomas medžioklės limitas, likusiems plėšrūnams limitai netaikomi. Vilkus ir paprastuosius šakalus Lietuvoje medžioti leidžiama nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau). Miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus leidžiama medžioti nuo liepos 1 d. iki balandžio 1 d., barsukus – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 1d., lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines medžioti leidžiama ištisus metus.

LR Aplinkos ministerijos duomenimis daugiausia plėšrūnų (barsukų, vilkų, lapių, mangutų, miškinių ir akmeninių kiaunių, kanadinių audinių, paprastųjų meškėnų ir paprastųjų šakalų), analizuojant 2007 – 2017 m. medžioklės sezonus, sumedžiota 2010 m. – 15 % visų per analizuojamą laikotarpį sumedžiotų plėšrūnų. Didžioji dalis jų sumedžiota Šiaulių regione – 7 557 individai. 2017 m. plėšrūnų sumedžiojimas buvo mažiausias – 16252 individai (7% visų per analizuojamą laikotarpį sumedžiotų plėšrūnų). Vidutiniškai per vieną medžioklės sezoną sumedžiojami 21246 plėšrūnų individai.

1 pav.  Sumedžiotų plėšrūnu skaičius (vnt.) Lietuvoje per 2007-2017 metų medžioklės sezonus

Vertinant skirtingų rūšių sumedžiojimą, galima išskirti dvi skirtingas tendencijas. Lapių ir mangutų daugiausia sumedžiota 2009-2011 m. ir nuo to laiko jų sumedžiojimas mažėja. Didžiausias sumedžiotas lapių skaičius (net 5216 individų) užfiksuotas Šiaulių regione 2009 m. Šiame regione kiekvieną medžioklės sezoną sumedžiojama daugiau nei 2000 lapių. Kasmet lapės sudaro 60-70 proc. visų sumedžiotų plėšrūnų Lietuvoje. Kiaunių ir kanadinių audinių daugiausia sumedžiota 2013-2014 m. ir nuo to laiko jų sumedžiojimas taip pat mažėja. Vidutiniškai 4 proc. visų sumedžiotų plėšrūnų yra kiaunės (miškinės ir akmeninės). Tuo tarpu vilkų ir barsukų sumedžiojimas analizuojamu laikotarpiu augo. Vilkų limitas nuo 20 individų 2007 m. buvo padidintas iki 60 individų 2017 m. Barsukų sumedžiojimas per dešimtmetį išaugo beveik 25 kartus – nuo 16 individų 2007 m. iki 395 individų 2017 m. Pastaruosius du medžioklės sezonus barsukai sudarė apie 2,5 proc. viso plėšrūnų medžioklės krepšelio Lietuvoje.

2 pav.  Sumedžiotų plėšrūnų pasiskirstymas procentais pagal rūšis per 2007-2017 metų medžioklės sezonus

Didžiausią procentinę dalį, net 66 %  nuo visų sumedžiotų plėšrūnų per 2007 – 2017 metų laikotarpį sudaro lapės. Per dešimtmetį Lietuvoje jų sumedžiota 142 957 individai. Mangutų sumedžiota beveik trečdaliu mažiau – 59 059 individai, tai yra 28 % visų sumedžiotų plėšrūnų . Likusią dalį sudaro kiaunės – 4 % (9 519 ind.) , barsukai – 1 % (1 966 ind.), audinės taip pat 1 % (1 319 ind.), na o vilkai (382 ind.) ir meškėnas (tik 1 individas buvo sumedžiotas Šiaulių regione 2016 m.) po mažiau nei 1 %  nuo bendro sumedžiotų plėšrūnų skaičiaus.

3 pav.  Plėšrūnų sumedžiojimas skirtinguose regionuose procentais per 2007-2017 metų medžioklės sezonus

Daugiausia plėšrūnų per analizuojamą laikotarpį sumedžiota Šiaulių regione (23 % visų sumedžiotų plėšrūnų), o mažiausiai – Alytaus regione (8% visų sumedžiotų plėšrūnų). Šiaulių regionas yra antras pagal dydį Lietuvoje, o medžiotojų skaičius šiame regione vienas didžiausių, todėl didžiausią sumedžiojimą lemia ne tik plėšrūnų populiacijų gausa, bet ir medžioklės intensyvumas. Per sezoną Šiaulių regione sumedžiojami vidutiniškai 6 plėšrūnai/km2.

4 pav.  Medžioklės laimikis – sumedžiota lapė

Atlikus anketinę apklausą ir apklausus 121  Lietuvos medžiotoją 71% iš jų pareiškė, kad plėšrūnų kontrolė Lietuvoje yra nepakankama (5 pav.).

5 pav.  Anketinės apklausos rezultatai

Dauguma medžiotojų (56 %) sutinka, kad plėšrūnai yra būtina ekosistemos dalis, o pagrindinės priežastys, skatinančios plėšrūnų medžioklę yra didelė jų gausa (21% apklaustųjų) ir platinamų užkrečiamų ligų pavojus (taip pat 21 %) bei žala, daroma laukiniams gyvūnams (16 % apklaustųjų) (6 pav.).

6 pav.  Plėšrūnų medžiojimo priežastys, remiantis apklausos rezultatais

Taigi, apibendrinant plėšrūnų medžioklę Lietuvoje, galima teigti, kad visoje šalies teritorijoje plėšrūnų kontrolė pastarąjį dešimtmetį vykdoma intensyviai, tačiau, medžiotojų nuomone, ji nėra pakankama. Medžiotojai supranta plėšrūnų svarbą ekosistemoje,  o jų medžioklę vertinai kaip būdą, palaikyti pusiausvyrą tarp skirtingų ekosistemos elementų.


Aleksandro Stulginskio universitetas
Tekstas: Aušra Eidukonienė, Monika Sirgėdienė ir Matas Sirgėdas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *