Pirmasis mano stirninas

Deivido Staponkaus nuotr.




Birželis. Šį pavasarį, nors ir trūkstant šilumos, vešliai sužėlė žolynai pamiškių pievose, suvešėjo žolės ir lapuočių medžių bei krūmų atžalos miško kirtavietėse – yra kur ganytis stirnoms. Jų kaimenė pastaraisiais metais gerokai pagausėjusi. Taigi nemažai po miško biržes, želdinių plotus, laukų krūmynus laigo ir stirninų – ožių, kurių medžioklė jau vyksta nuo gegužės vidurio.
Daugelio medžiotojų klubų medžioklės plotuose jau nukauta ne po vieną laibakojį gražuolį. Kiti medžiotojų kolektyvai ožių medžioklę atidėjo vėlesniam laikui – liepai, kai prasidės stirnų ruja. Jeigu prieš rują būtų iš medžiojami selekcini ai ožiai, geriau būtų stirnų medžioklę pradėti sezono pradžioje. Tačiau tikroji elninių žvėrių selekcinė medžioklė pas mus nevyksta, tad gerai, kai bent dalis medžiotojų kolektyvų stirninų medžioklę atidėjo vėlesniam laikui: daugiau ožių dalyvaus vestuviniuose turnyruose – mažesnė galimybė dalyvauti pratęsiant giminę bus paliegusiems individams. Susiklosčius įvairioms aplinkybėms, vis rečiau betenka su šautuvu iš sprukti į medžioklės plotus. Belieka prisiminimai…

Kaip šiandien tai būtų įvykę, prisimenu prieš 55 metus tėviškės durpyne sumedžiotą pirmąjį savo stirniną. Kaimyniniame ūkyje agronomu dirbantis draugas, jau prityręs medžiotojas, tais pirmaisiais selekcinės stirninų medžioklės metais gavo licenciją ožiui sumedžioti. Vieną liepos pradžios pavakarę nutarėme laimę išbandyti Simanėliškių durpyno sąžalynuose. Jau iš pat ryto iš juodalksniukų karčių sukaltą aukštą bokštelį pastačiau tiesiog krūmuose prie mažučiukės, aukšta žole apaugusios aikštelės.

 

Plonos žalių juodalksnių kartelės buvo netvirtos ir bokštelis lingavo nuo mažiausio krustelėjimo. Tačiau tas manęs nė kiek nebaugino, nes po medžius mėgau karstytis nuo pat vaikystės. Stengdamasis, kiek įmanoma, mažiau judėti bokštelyje, net uodus, prisisiurbusius mano kraujo, tik retkarčiais ranka nuo veido nubraukdamas, laukiau sutemų.

Besileidžiančiai saulei dar nepasiekus krūmų viršūnių per gerą sprindį, visiškai arti bokštelio, už išsikerojusio karklų krūmo, „apsikolioję“ skardžiu lojimu, susipešė du ožiai. Supoškėjo subarškėjo jų ragai – suspurdėjo jauno medžiotojo širdis, net oro pritrūko plaučiuose. Kiek prisiklausyta tų tiesiog apie trobą naktimis besišlaistančių ožių bliovimo, bet su niekuo nepalyginamas ir nenusakomas jausmas apima, kai tavo rankose šautuvas, kai…

Ką ten bepaaiškinsi: medžiotojai puikiai žino tą jausmą, o ne medžiotojams, tuo labiau nusistačiusiems prieš medžioklę, vis vien nieko nepavyktų įrodyti. O iš už krūmo kyščiojo tai vieno, tai kito besikaunančių stirninų pasturgaliai. Norint seniai buvo galima nušauti, kad ir abu. Tačiau liepos pradžia – stirnų rujos metas, o medžioklė selekcinė: nušauti reikia blogesnįjį, kad jis stirnų vestuvėse nedalyvautų, kad taip stirnų populiacija pagerėtų. Tiek dar tada tenusimaniau apie žvėrių selekciją, bet pačią esmę užčiuopiau. Tad kai po ilgoko pasistumdymo vienas raguotis pasinešė bėgti per aikštelės žolynus, o antrasis prasižiojęs, purtydamas storais gražiai perluotais ragais papuoštą galvą, puolė jį vytis, iššoviau į sprunkantįjį – jei bėga, jei pralaimėjo dvikovą, vadinasi, silpnesnis, mažiau tinkamas giminei pratęsti. Kadangi šoviau iš labai arti, ožys krito vietoje net nesispardydamas. Tuo tarpu antrasis – nugalėtojas spruko į krūmynus net žemė dundėjo po jo kojomis ir, tik gerokai nutolęs, dar ilgai mane „barė“ savo bliovimu.

Su draugu buvome sutarę, kad, nušovę ožį, duodame medžioklės baigimo signalą, pūsdami į šautuvo vamzdį, nes licencija buvo tik viena ir negalima nušauti dviejų žvėrių. Stirniną nušauti tai nušoviau, bet kad tu, žmogau, išgautum nors kokį garselį pūsdamas į vamzdį: virpa iš susijaudinimo rankos, šautuvo vamzdis, spaudžiamas prie lūpų, stuksena į dantis, o garso – nė šnipšt. Tik po kelių minučių, kiek atsigavęs nuo jaudulio, įstengiau sutrimituoti. Išsiritęs iš siūbuojančio bokštelio, ožį užsimečiau ant pečių, kad išneščiau į krūmynų pakraštį. Tačiau kažkoks nepaprastai lengvas pasirodė man besąs raguotasis – niekada iki tol nebuvo tekę kilnoti stirnų. Todėl pagalvojau, jog nupyškinau kokį nesubrendėlį ožiuką ir išsigandau, kad negaučiau pylos nuo draugo. Vis dėlto, besibraunant per tankius pelkės karklynus, ožys greitai sunkėjo.

Susitikau su draugu ir iki namų žvėrį nešėme abu, įsitvėrę už kojų, ir tai rankas įskaudo. Žodžiu, ožys buvo normalus, riebus, blizgančiu gelsvai rausvu kailiu, tik jo ragai gana menki, nors ir trišakiai, bet menkai perluoti, ploni – tikrai selekcinio žvėries. Tuos ragus turiu išsaugojęs iki šiol. Pasižiūriu į juos, kabančius garbingoje vietoje tarp daugybės kitų, ir pirmojo stirnino medžioklė iškyla vaizduotėje taip ryškiai, tartum tai būtų įvykę tik vakar, o ne daugiau kaip prieš pusę amžiaus. O lentelę tiems ragams pritvirtinti parsivežiau net iš Oriolo.

Tais metais rudenį teko trejiems metams išeiti tarnauti į kariuomenę. Tarnauti armijoje buvo labai neįdomu, tad nuolatos prisimindavau visus savo dar neilgos medžioklės žygius. O pirmojo ožio ragams lentelę lenktiniu peiliuku išdrožiau iš drebulinės malkos pliauskos. Išdrožiau tekančią saulę su ąžuolo lapais šonuose. Lentelę padariau dar tarnaudamas pamaskvyje, po to nusivežiau ją į Oriolą, o pasibaigus tarnybai – namo. Nors greitai sužinojau, kad tokios lentelės netinka medžioklės trofėjams pritvirtinti, nenuimu nuo jos savo pirmojo stirnino „špagų“ – tegul taip ir lieka prisiminimui iš tokios tolimos jaunystės metų.

Tikrai tada nemaniau, kad beveik po keturiasdešimties metų, kai jau buvau sumedžiojęs daugybę ožių, teks laikyti medžiotojo selekcininko egzaminus, nes Aplinkos ministerijoje 2000 m. buvo priimta nuostata, kad elninių žvėrių patinus medžioti gali tik selekcininko kategoriją turintys medžiotojai. Nedidelė laukinių žvėrių selekcijos „profesorių“ grupelė gana vykusiai sugalvojo, kaip iš viską iškenčiančių medžiotojų pasipildyti šlamančiaisiais savo kišenes… Gaila, bet nevieningi ir patys medžiotojai. Prisimenu, kaip, prasidėjus selekcininkų „kepimo“ vajui, kai kurie šauliai skubiai susiveikė medžiotojo selekcininko kategoriją ir pareiškė klubų vadovybėms, kad stirnų, elnių, briedžių patinus gali medžioti tik jie, paprašė, kad visos šių žvėrių sumedžiojimo licencijos būtų atiduotos jiems. Taip ir lenktyniavome, o „profesoriai“ širdyse juokėsi…

Jaunesni ir turtingesni medžiotojai vienaip ar kitaip tapo selekcininkais. Tačiau vyresnio amžiaus medžiotojai, negalintys švaistytis šimtinėmis, nes nepigiai kainuoja privalomi medžiotojo selekcininko kursai, taip ir liko už borto, ypač pagyvenę kaimo medžiotojai. Jie ožius savo mišiniuose augina ne sau, o selekcininkams.

Medžiotojo selekcininko mokslai galėtų būti vykdomi kartu su medžiotojo parengimo kursais, privalomais išklausyti prieš laikant medžiotojo egzaminą. Tačiau žvėrių selekcijos „profesoriams“ tai nenaudinga. Jau buvo pasklidęs gandas, kad, koreguojant Medžioklės taisykles, bus atsisakyta medžiotojo selekcininko privilegijų. Tačiau „profesorių“ įtaka Aplinkos ministerijos pareigūnams, matyt, labai didelė.

Beje, daug kartų taisytose medžioklės taisyklėse buvo atsisakyta licencijų stirnoms medžioti, o po to vėl sugrįžta prie suskilusios geldos… Dabar vėl žadama šias licencijas naikinti. Biurokratinio aparato darbuotojai mėgsta popierius – kuo jų daugiau varto, tuo atrodo, kad didesnis darbas nudirbamas. Nesikeis ir elninių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo tvarka, kai žvėrių sumedžiojimo skaičius nustatomas elementarių populiacijų teritorijose, kurios, deja, nėra tinkamai išskirtos, atliekant stebėjimus, žvėrių migracijų apimčių ir maršrutų tyrimus. Karavanas tebekeliauja…


Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“
Autoriai: Vytautas Ribikauskas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Susijusios žymos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *