Pergalė. Pabaiga

Tai buvo sunkūs metai. Atrodo, ir žiema nekankino dideliais šalčiais, ir sniego danga nebuvo tokia stora, kad trukdytų laisvai judėti ar rasti maisto, tačiau artėjant pavasariui jėgų liko vis mažiau. Ieškodamas pasiteisinimo dėl tokio nusilpimo, jis bandė viską suversti žiemos pradžioje, po vieno nesėkmingo susidūrimo su medžiotojais, atsiradusioms žaizdoms bei prarastam kraujui. Ir vis tiek nuojauta sakė, jog tikroji priežastis yra neišvengiamai atėjusi senatvė. Kaskart, kai apeidavo plotus maisto ar gentainių ieškodamas, jautė, jog vis sunkiau pavyksta peršokti nugriuvusius medžius bei patvinusius kanalus, tad vietoje įprastų, patikimų, metai iš metų tų pačių maršrutų turėjo rinktis mažiau jėgų reikalaujančius, bet daugiau pavojų slepiančius takus.

Žemę sukausčius įšalui atsitiko tai, kas, jo manymu, lėmė visas tolesnes šių metų nelaimes. Eilinį kartą knisdamas į ledo gabalą sušalusią žemę, staiga burnoj pajuto didžiulį, tarytum priešo ilčių sukeltą skausmą, kuris jį privertė šoktelėti į viršų ir suktis vietoje tarsi įkastą pasiutusios lapės. Skausmui atslūgus šernas pastebėjo ant žemės gulintį ilties gabalą, kuris lūžo užsikabinęs už šaknies, sukeldamas tą nemalonų jausmą. Ką tik patirtą fizinę kančią pakeitė įsiūtis. Suprasdamas, jog neteko ne tiek įrankio maistui surasti, kiek svariausio ginklo prieš konkurentus kovose dėl patelių, apimtas pykčio ir įniršio, kuilys, mindamas ir niokodamas krūmus bei nedidelius medelius, pradėjo pašėlusiai lakstyti aplinkui. Galiausiai netekęs jėgų sustojo viduryje nusiaubtos miško aikštelės, raudonom, lyg kraujo pripiltom akim žvelgdamas į nedidelį nulūžusio kaulo gabalėlį. Jis nujautė, kad su šiuo praradimu prasideda ir jo viešpatavimo pabaiga. Šernas puikiai atsiminė praėjusią žiemą, kuomet tik savo patirties bei aštrių, aukštai virš šnipo išlindusių ilčių dėka pavyko apginti miško šeimininko vardą bei išvaryti atklydusį jaunesnį, bet jau galingą laimės beieškantį kuilį. Gajūs išliko ir prisiminimai apie žaizdas, kurias paliko nugalėtas priešas, tad dabar netekęs vieno iš savo pagrindinių ginklų, jis aiškiai suvokė, kad šansai laimėti teisę pratęsti giminę yra žymiai mažesni.

Jis neklydo. Jeigu anksčiau, lankant kitapus miško gyvenančią šeimyną, tekdavo išvaikyti tik jaunus, tais metais gimusius šerniukus, kurie vien išgirdę po jo kojomis lūžtančių šakų garsą pasitraukdavo į tolimesnį eglyno kampą palikdami juos su šerne vienus, tai rujos sezonui įsibėgėjus eilinį sykį kartojant kasdieninį savo maršrutą, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tai įvyko netrukus po to, kai vos išgelbėjęs savo kailį nuo šunų ir medžiotojų, jis nusekė ramesnės vietos beieškančios bandos pėdomis. Pažadintas gamtos šauksmo ir įsivaizduodamas po kelių akimirkų turinčio įvykti susitikimo su šerne momentą, jis lengva ristele bėgo į jau pažįstamą vietą, kai staiga pamatytas netikėtas vaizdas privertė jį sustoti. Ne tik vaizdas, bet ir į nosį trenkęs nepažįstamas, kraują užvirti verčiantis kvapas sukėlė jam didžiulį susierzinimą. Svetimo kuilio pėdos, kirtusios bandos paliktą taką, driekėsi jiems iš paskos. Pajutęs grėsmę bei užmiršęs apie visas neseniai patirtas nesėkmes, žaizdas ir prarastas jėgas, nesirinkdamas kelio jis puolė į priekį genamas vienos vienintelės minties – nubausti įsibrovėlį ir įrodyti savo galybę.

Tas mūšis įsirėžė atmintin gilia žaizda visam likusiam gyvenimui. Vietoje jaunų, daugybę kartų išvaikytų kuiliukų kelią jam pastojo praėjusiais metais nugalėtas, bet žymiai sustambėjęs ir sustiprėjęs priešininkas, kuris nebijodamas lyg traukinio lekiančio juodo kalno ramiai stovėjo ant kalvelės, pasiruošęs išsikovoti teisę giminei pratęsti. Įvyko būtent tai, ko baiminosi ir dėl ko taip siautėjo kuilys, sulaužęs savo iltį. Po kelių atakų, kurių dažniausiai pakakdavo, kad priešininkas suprastų savo pastangų beviltiškumą ir pasitrauktų iš kelio, naujas varžovas vis dar buvo pasiruošęs kovai, ir vietoj to, kad užleistų kelią senajam šeimininkui, tik aršiau greitais galvos mostelėjimais stūmė savo teises apginti bandantį žvėrį toliau nuo bandos, kol galiausiai iltimis užkabinęs dar po šūvio nespėjusią užgyti žaizdą, privertė seną kuilį iš skausmo griūti ant žemės. Matydamas po savo kojomis jau nebegalintį pasipriešinti varžovą, nugalėtojas apsisuko ir pakelta galva, dar retsykiais suurgzdamas bei purtydamas nuo kovos pasišiaušusius šerius, nužygiavo iš paskos bandai, jau turinčiai naują šeimininką.

Pakilęs nuo žemės jis žvelgė į tarp medžių nykstančius siluetus aiškiai suvokdamas, jog tai buvo paskutinis jų pasimatymas. Nors ir žinojo, kad pergalės nebus amžinos, tačiau vylėsi, kad ta akimirka, kai teks pajusti pralaimėjimo skonį, ateis kuo vėliau. Dabar, kai tai įvyko, beliko tik susitaikyti su nenugalimais gamtos dėsniais. Viskas gyvenime sukasi ratu – pirmą kartą pralaimėjo kovą būdamas jaunu kuiliuku, antrą sykį teko tai patirti jau nugyvenus ilgą, turiningą, gerų ir blogų akimirkų kupiną gyvenimą. Beribio pykčio, logiškai turėjusio apimti visą jo esybę, kažkodėl nejuto, įniršio, neseniai patirto nuspėjant lūžusios ilties pase kmes, taip pat neliko, tad negalėdamas prieštarauti amžinoms taisyklėms jis apsisuko ir iš lėto, svajodamas vien tik apie ramybę ir poilsį, nusliūkino po egle įsirengto guolio link.

Po sugrįžimo į gimtąjį mišką mėnulis spėjo jau porą kartų apeiti savo ciklą. Žaizdos užsitraukė, po oda esančios grankulkės nustojo kankinti nuolatiniu erzinančiu skausmu, tad tik retsykiais iš atminties išplaukiantys paskutinės kovos prisiminimai vertė pašokus iš guolio giliai traukti orą, tikintis užuosti grįžusių gentainių kvapą. Bet miške seniai niekas nebesilankė. Eilinį vakarą, mėnuliui savo sidabrine spalva nudažius mišką, jis pajudėjo kas savaitę minamu taku, tikėdamasis surasti maisto ir vis dar vildamasis aptikti neturinčią užtarėjo patelę. Tuo pačiu taku jis reguliariai apeidinėdavo valdas, stengdamasis nenukrypti į šalį nuo praminto sniego, kad beprasmiškai neeikvotų jėgų. Šiandien jis, kaip įprasta, pirmiausia patraukė link kelerius metus iš eilės lankomos aikštelės, kur retsykiais aptikdavo maisto bei užuosdavo masinantį patelės kvapą. Neseniai iškritęs purus sniegas puikiai slopino ėjimo garsus, tad greitu žingsniu jis užtikrintai judėjo link tikslo, svajodamas pripildyti tuščią skandį maisto, retsykiais sustodamas ir įsiklausydamas į supančią tylą. Mėnulis gerai apšvietė visą taką, ant kurio vietomis buvo matyti peršokusių stirnų kanopų žymės, tad drąsiai judėdamas pirmyn šernas staiga sustojo. Likus keliems žingsniams iki pamiškės, už kurios atsiveria jo lankoma aikštelė, jis pamatė taką kertančias žmonių pėdas. Batu atspaudai buvo apipustyti prieš dieną iškritusiu sniegu, vėias, pučiantis tiesiai į šnipą, nenešė jokio įtartino kvapo, todėl žvėris, nepajutęs akivaizdaus pavojaus, pajudėjo tolyn, tik įau žymiai apdairiau ir atsargiau. Nors aptiktos pėdos ir nebuvo šviežios, bet viduje kilęs savisaugos jausmas privertė jį išsukti iš praminto tako. Braudamasis per vietomis iki pečių siekiančias sniego pusnis jis atkakliai, puslankiu apeidamas priekyje tarp medžių esančią aikštelę, judėjo tyrinėdamas aplinką.

Jis puikiai žinojo, kad vaikščiodamas tuo pačiu taku lengvai gali tapti nuspėjamu ir pasiekiamu grobiu tiek keturkojams, tiek ir dvikojams plėšrūnams, todėl dabar, pamatęs įtartinas pėdas, nedvejojo dėl papildomo atsargumo. Tačiau aplinkui niekas, išskyrus senus žmogaus batų atspaudus, nepranašavo pavojaus, tad priėjęs aikštelę iš kitos pusės nei įprastai, perbėgo seną miško-vežių paliktą kelią ir, tramdydamas norą kuo greičiau paragauti jau nosį savo kvapais kutenančių grūdų, sustojo pasislėpęs už paskutinio krūmo. Ilgai stovėjo klausydamasis apsnigto miško, kol galiausiai ausį pasiekė nenatūralus, gamtai nebūdingas gumos trynimosi į medį garsas. Sustingęs ir įtempęs ausis kuilys stovėjo, mėgindamas nustatyti garso šaltinį. Garsams pasikartojus ištirpo visos abejonės dėl to, kad šiandien čia jo laukia ne soti vakarienė, o žmogaus paruošta švino dozė. Tebebuvo gyvi prisiminimai, kaip toje pačioje vietoje staiga aikštelę užliejus šviesai per stebuklą pavyko išvengti šūvio, bet kartoti viso to nesinorėjo, tad nusisukęs nugara į jau beveik pasiektą maistą, šernas ką tik pramintu taku pajudėjo atgal. Prieš įlįsdamas į krūmus stabtelėjo ir kelis kartus garsiai suurzgęs išreiškė nepasitenkinimą, o tada ištirpo miško jūroje, dar nežinodamas, kad čia lankėsi paskutinį kartą.

Tuo metu visai netoliese jaunesnysis medžiotojas, prieš keletą dienų aptikęs ilgai ieškomo ir ne vieną sykį beveik pasiekto šerno taką, jau trečią naktį iš eilės sėdėjo medyje suręstoje lipynėje, tikėdamasis pamatyti, o gal ir sumedžioti miško galiūną. Purus sniegas slopino bet kokį iš miško sklindantį garsą, tad neišgirdęs priartėjusio žvėries keliais neatsargiais judesiais palaidojo galimybę turėti taip ilgai siektą trofėjų, kurio pamiškėje išgirstas šnopavimas įžiebė tikėjimo kibirkštį. Medžiotojas nenuspėjo, jog
tai paskutinis atsisveikinimas su šiuo, daug nepamirštamų visam gyvenimui atmintin įsirėžusių akimirkų padovanojusiu gyvūnu.

Tą vakarą jis atsibudo keistai sunerimęs, lyg nujausdamas, kad turi įvykti kažkas svarbaus. Atsikėlęs iš guolio ilgai vaikščiojo aplinkui, niekaip negalėdamas apsispręsti, kur šiandien patraukti ieškoti maisto. Atrodė, jog jauduliui priežasčių nėra, miške seniai nebuvo matyti žmonių pėdų, artėjantis pavasaris teikė viltį išgyventi dar vienus balto sąstingio metus, tačiau visą kūną apėmęs drebulys jau keletą dienų neleido atsipalaiduoti ir vertė blaškytis ieškant ramybės. Klaidžiojant ir stebint daugybę metų pažįstamą mišką viskas atrodė įprastai, baugino tik vienas faktas – įkyri nuojauta, kad netrukus įvyks kažkas, kas turės reikšmės visam gyvenimui Tą vakarą, taip ir nesuvaldęs vėl apėmusio jaudulio, šernas patraukė pramintu taku link tos vietos, kur visai neseniai, mėnuliui dar nepradėjus slėpti savo grožio ir pilnu disku šviečiant danguje, pajuto tykantį žmogų, privertusį pasitraukti ir tuščiu skrandžiu išbūti guolyje dar keletą dienų. Nakčiai dar nespėjus užimti savo valdų, kuilys miško pakraštyje jau stebėjo apsnigtą, maisto kvapais viliojančią aikštelę. Arši kova vyko viduje – vieni jausmai vertė nepaisant jokių baimių mestis pirmyn ir nedelsiant pripildyti jau baigiantį išdžiūti skrandį, kiti liepė bėgti kuo toliau nuo pavojingos vietos ir ieškoti ne tokio rizikingo pasisotinimo būdo. Visgi per tūkstantmečius išlavinti instinktai, paveikti keletą dienų neapleidžiančio drebulio, privertė pasitraukti, nors ir nepajutus šį kartą nieko įtartino. Atsargumas, kurio dėka daugybę kartų pavyko išvengti mirtino pavojaus ir kuris buvo prarandamas tik rujos metu, nugalėjo ir dabar. Dar akimirką patrypčiojęs pamiškėje jis apsisuko ir apėjęs masinančią ir tuo pačiu atgrasią vietą, atsargiai pajudėjo link seniai lankytos aikštelės, kur ankstesniais metais, šalčiui ir sniegui sudarius kliūtis natūralių pašarų paieškoms, taip pat pavykdavo rasti maisto.

Sustojęs ant beržais apaugusios kalvelės jis žiūrėjo į priekyje atsivėrusią iš trijų pusių miško apsuptą pievą. Staiga pamatė vaizdą, privertusį įžiebti viltį širdyje. Akimirką jam pasirodė, kad ant lygiu sniego sluoksniu užkloto lauko lyg juoduliukai vaikšto taip ilgai ieškoti ir laukti gentainiai. Bet, deja, tai buvo tik šešėliai, kurie atsiradę beržų viršūnes apšvietus mėnuliui, keistom gyvūnų formom atsispindėjo sniege ir papūtus vėjui pradėdavo judėti lyg besigananti banda. Medžiams siūbuojant buvo galima įžiūrėti, kaip šešėlių sukurtos būtybės pasklinda po visą pamiškę, lakstydamos tarp žmones primenančių pavienių medelių. Gamtos išdaigos sužadino prisiminimus apie nuo mažens tykantį pavojų, sunkią vienišiaus dalią bei įgytas ir vis dar juntamas žaizdas. Galvoje iškilęs per ilgus metus patirtas skausmas, lyg iš naujo pajaustas, persikėlė į raumenis ir vos neprivertė nukristi ant žemės. Ir tik nusipurtęs nuo visą kūną užvaldžiusių prisiminimų, šernas piktai suurzgė ir grįžo į realybę. Atsikratęs nemalonių pojūčių ir toliau stebėdamas „besiganančius gentainius“, jis jau buvo pasiruošęs pulti į priekį, kai atsiminęs, jog šį kartą tai tik šešėlių žaismas, suvaldė pasąmonės potraukį ir liko stovėti kur buvęs. Likimas, tarsi suprasdamas jo vienatvę, leido pasimatyti su kraujo broliais, kurių po lemtingos pralaimėtos kovos buvo neįmanoma rasti miške.

Skausmingi prisiminimai nors ir užgožė alkio jausmą, tačiau visiškai jo nenustelbė. Priekyje matoma paraudusiu sniegu užklota maisto krūva masino, o vėjo gūsiai, pasiekę uoslę, viliojo savo aromatais. Įsivaizduojami ramiai besiganantys gentainiai teikt’ pasitikėjimą, tad apsidairęs ir nieko įtartino nepastebėjęs, kuilys pjudėjo nuo kalnelio link virš lygaus sniego styrančios pašarų kalvos. Išėjęs iš miško j atvirą vietą ir žengęs keletą žingsnių per purų sniegą sustojo lyg atsirėmęs į nematomą sieną. Jis sustingo kažką nujausdamas, bet dar nenutuokdamas, jog nuojauta, daugybę kartų gelbėjusi gyvybę, ir šiandien bando įspėti, kuždėdama apie pavojų. Įpratęs pasikliauti pojūčiais Šernas jau buvo bepradedąs suktis atgal, kai staiga jo akį patraukė šviesos blyksnis prie miško, po kurio nuaidėjo šūvis. Vienuolika gramų švino tarsi didžiulis kūjis trenkė į šoną ir akimirkai atėmė bet kokią galimybę judėti. Tačiau sekundės dalį trukęs šokas praėjo taip pat staigiai, kaip ir atsirado, tad gyvūnas, nelaukdamas dar vieno miško ramybę jaukiančio trenksmo, dideliais šuoliais pasileido link priekyje esančių medžių. Nejausdamas skausmo ir dar aiškiai nesuvokęs, kas įvyko, jis nesirinkdamas kelio brovėsi per krūmus, genamas vienos minties – pasislėpti kuo toliau nuo tos užkerėtos vietos ir tykančių žmonių. Tačiau bėgti darėsi vis sunkiau, per šnerves ir nasrus plūstančios raudonos putos trukdė kvėpuoti, priekinė koja atsisakė paklusti, o į plaučius įsirėmęs šonkaulis sulig kiekvienu žingsniu mažino paduodamo smegenims deguonies kiekį. Jis bėgo iš paskutiniųjų, tikėdamasis, kad ir šį kartą pavyks užsigydyti žaizdas, kad dar galės pasimėgauti šiltais pavasario saulės spinduliais, bėgo tol, kol užsikabinęs už styrančių pagalių nuvirto, nebeturėdamas jėgų atsikelti. Gulėdamas šernas juto, kaip gyvybė tirpsta kūne taip pat greitai, kaip ir kraujo sušildytas sniegas po juo. Tačiau pakeisti nieko negalėjo. Smegenims dar veikiant, galvoje nesustodami sukosi gyvenimo prisiminimai, tačiau nei šūvių, nei alkio dienų, nei pralaimėtų kovų tarp jų nebuvo, tik gražios, širdžiai mielos akimirkos, paskutinį kartą leidžiančios iš naujo pajusti tai, kas buvo gera ir džiaugsminga. Galbūt paveiktas prisiminimų, o galbūt ir suvokdamas, jog mirtis yra kiekvieno sutvėrimo nepakeičiama pabaiga, pykčio jis nejuto. Be abejo, likęs nenugalėtas šiandien, jis dar išgyventų keletą metų, kol visai nusilpęs vis tiek neišvengtų pabaigos, todėl dabar, gulėdamas ir ruošdamasis kelionei į amžinuosius plotus, dėkojo likimui, suteikusiam šansą sulaukti mirties, vertos jo gyvenimo.

Staiga iš ausyse nuolat girdimo ūžesio išsiskyrė keli pašaliniai garsai. Kilstelėjęs galvą jis pamatė medžiotoją, besibraunantį tarp krūmų ir prieblandoje besistengiantį sekti pramintu taku. Pakėlęs akis nuo sniege paliktų pėdsakų žmogus pamatė gulintį kuilį. Pasiruošęs atremti puolimą, rankomis stipriau suspaudė šautuvą, tačiau jų žvilgsniams susitikus, suprato, jog to neprireiks. Naktį apsnigto miško viduryje žvelgiančių vienas į kitą gamtos vaikų akyse nebuvo nei pykčio, nei baimės, tik abipusė pagarba vienas kito amžiui ir patyrimui. Žmogui buvo garbė, kad po keliasdešimt metų klajojimo po miškus dievai suteikė šansą sumedžioti tokį galiūną, o žvėris buvo dėkingas, jog likimas atsiuntė jo vertą varžovą ir pabaiga atėjo taip, kaip pridera nusipelniusiam miško šeimininkui.

Norėdamas nutraukti kančias, medžiotojas pridėjo šautuvą prie peties. Paskutinį kartą šernas išgirdo šūvio garsą, kuris lyg varpų skambėjimas nuaidėjo ausyse. Baltas rūkas aptraukė akis, o nuleista galva ramiai atgulė ant šalto sniego. Tai buvo pabaiga.


Autorius: Gudas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė“

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė“

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *