2 766

Paskutinieji „perestroikos“ ir pirmieji napriklausomos Lietuvos sprendiniai dėl medžioklės

Lietuvos SSR vadovybė pradžioje nustebinta Maskvoje gimusiu „perestroikios“ bruzdėjimu, galiausiai išsigando iš apačių pradėjusios plaukti kritikos ir bekylančio lietuviško Sąjudžio ir ėmė daryti kai kurių nuolaidą ūkinėje politikoje: leido kurti kooperatyvus, plėtoti smulkiuosius verslus, o reaguodama į aštrią kritiką dėl nomenklatūrinių medžioklių, ėmėsi taisyti reikalus ir šioje srityje.

Nors tokios priemonės negalėjo sustabdyti kylančio revoliucinio cunamio, 1989 m. gegužės 17 d. Lietuvos TSR Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.109 „Dėl didelių trūkumų tvarkant medžioklės ūkį“, kuriame pripažino kai kurias klaidas šioje srityje ir todėl medžioklės valstybinio valdymo funkcijos iš Gamtos apsaugos komiteto (GAK) perdavė Miškų ūkio ministerijai.

Ministerijoje buvo įsteigta Medžioklės valdyba (5 darbuotojai). Tiesa, kai kurios valstybinio valdymo funkcijos buvo paliktos ir GAK-ui. Keturi valstybiniai medžioklės ūkiai, išsimėtę geriausiuose respublikos medžioklės plotuose irgi buvo perduoti Miškų ministerijai, kuri juose ėmė planuoti komercines medžiokles.

Taip prasidėjo medžioklės reikalų pertvarka lydima tarpžinybinio karo, kuriame buvo trys pagrindiniai veikėjai: GAK-as, LMŽD ir Miškų ministerija, ir kuriame maždaug per dešimtmetį sėkmių ir nesėkmių patyrė visos pusės.

Miškininkai valstybinio medžioklės valdymo funkcijas išlaikė labai trumpai – tik per patį revoliucinio griovimo įkarštį – iki 1993 m., kuomet, nusivylę revoliucinių griovimų rezultatais rinkėjai sugrąžino prie valdžios „labiau patyrusius“. Tada Vyriausybės nutarimu pagrindiniai valstybinio medžioklės reguliavimo klausimai vėl buvo sugrąžinti į aplinkosaugos struktūras, o Miškų ministerijos funkcijos esmingai apkarpytos.

Negana to 1996 m. pabaigoje Miškų ministerija, kaip savarankiška institucija, panaikinta ir jos likučiai perduoti Žemės ūkio ministerijai, įkuriant Žemės ir miškų ūkio ministeriją. Tačiau ši struktūra neišsilaikė nė poros metų ir 1998 m. visi tiek miškų ūkio, tiek medžioklės klausimai ir jų kontrolė perduoti Aplinkos ministerijai.

Taip istorinė spiralė grįžo į prieš kelis šimtus metų LDK ir Abiejų tautų respublikoje buvusią padėtį, kai miškų ir medžioklės reikalus valstybėje tvarkė tas pats vienas žmogus. Tik šį kartą jis vadinosi ne Didysis LDK medžioklis, o Aplinkos ministras. Esminis skirtumas tik tas, kad tada šioms pareigoms skirdavo išmanantį ar bent pasižymėjusį tuose reikaluose žmogų, o dabar ieškota tuos reikalus kuo mažiau išmanančių…

Teigiamos permainos

Pirmas reikšmingas teisės aktas nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1991 balandžio mėn. 30 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 166 „Dėl medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje“. Kartu buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės ūkio tvarkymo nuostatai, nustatyti licenzijų medžiojamiesiems žvėrims įkainiai, baudų dydžiai už neteisėtai sumedžiotus žvėris, laukinių kanopinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo tvarka. Tai buvo pirmas bandymas įvesti medžioklės srityje kapitalistinius santykius. Greta teigiamų permainų, nemažą dalį jame sudarė buvusios tvarkos likučiai ir fantazijos, kad iš medžioklės valstybė užsidirbs maišą pinigų. Bet pradžioje apie teigiamus dalykus.

Pirmiausia reikia pažymėti ryžtingą nomenklatūrinių plotų ir kartu šio tipo privilegijų, dangstytų po valstybinių medžioklės ūkių, botaninių – zoologinių draustinių ar dar kokių saugomų teritorijų vėliavomis, likvidavimą.

Praradę plotus savaime iširo ir nomenklatūriniai būreliai. Kiek vėliau – 1992 m prarado medžioklės plotus ir sovietiniai kariškiai. Šių plotų perėmimo ir apskritai tvarkymo dokumentų nepavyko rasti. Galime tik konstatuoti faktą, kad juos perėmė tuometinė Miškų ministerija. Kiek vėliau – 1993 m liepos 14 d LRV nutarimu Nr.760 buvo Miškų ministerijai nustatytas normatyvas: komercinėms medžioklėms skirti iki 7 proc., reprezentacinėms diplomatinio korpuso ir respublikos vadovybės medžioklėms – iki 1 proc. valstybinių miškų, o likusius pagal vyriausybės patvirtintus įkainius išnuomoti medžiotojų organizacijoms.

Antras ir gal svarbiausias teigiamas dalykas – reikalavimas buvusiems medžiotojų būreliams įgyti savarankiško juridinio asmens statusą, nes tik toks asmuo galėjo išsinuomoti medžioklės plotus ir juose veikti sutartiniais pagrindais. Tuo pačiu buvę centralizuotai tvarkomi būreliai galėjo įgyti daug daugiau teisių ir atsakyti tiek už teigiamą, tiek už neigiamą veiklą. Kartu jie galėjo išsirinkti ir atleisti savo vadovybę, nusistatyti narių skaičių, nario ir kt. mokesčių dydį, detalizuoti savo plotuose medžioklės tvarką, rinktis biotechnines priemones, stoti ar nestoti į asociatyvinius santykius su kitais juridiniais asmenimis ir kt.

Savarankiškumo suteikimas būrelius darė pilnateisiais medžioklės plotų naudotojais (suprantama, – bendrų įstatymų nustatytose ribose), sudarė prielaidas išmokti demokratinės savivaldos. Ši pertvarka nepatiko buvusioms centrinėms ir rajoninėms draugijos valdymo struktūroms, nes atėmė jų komandines galias. Todėl šių grandžių persitvarkymas buvo ilgesnis ir skausmingesnis. Per tą persitvarkymą ir jį lydėjusį „prichvatizavimą“ kažkur išgaravo didžioji draugijos turto dalis.

Tuo tarpu buvę medžiotojų būreliai gan greitai persiorientavo į savarankiškus klubus, išsaugojo savo kuklų turtą ir savo reikalus sprendė gan sėkmingai. Tiesa, bent pirminiame etape pasitaikė būrelių skaidymosi į tarpusavyje besipešančias grupes, ir kartais plotų pasidalinimo bei skyrybų procesai pasibaigdavo tik teismuose.

Ėmė kurtis ir visai nauji medžiotojų klubai ir naujos organizacijos. Aktyviai pradėjo reikštis medžiojantys privačių žemių ir miškų savininkai teisėtai reikalaujantys daugiau teisių medžioklės srityje. Tačiau dauguma medžiotojų pasiliko savo tradicinėje, dar 1920 m Tado Ivanausko įkurtoje draugijoje ir garbingai tęsia jos tradicijas. O rajoninio ir respublikinių lygių draugijos struktūros irgi pakito, išmoko atstovauti medžiotojų interesams respublikoje ir tarptautinėje bendruomenėje, organizuoti medžioklinių šunų ir medžioklės trofėjų parodas, šventes, varžybas, medžioklės trofėjų apžiūras, kelti medžiotojų kvalifikaciją, ruošti naujus medžiotojus ir užsiimti kita reikalinga bei prasminga veikla.

Medžioklės trofėjų parodos atidaryme Raudondvaryje, 2018 m.

Trečias svarbus pasikeitimas medžiotojų gyvenime siejosi ne su medžioklės politika, o su tuo pagrindiniu dalyku ką davė mūsų šaliai nepriklausomybės atkūrimas. Pakėlus „geležines uždangas“ mūsų medžiotojams atsirado galimybės keistis ir dalyvauti globaliuose procesuose. Pamažu keitėsi ne tik medžiotojų apranga, aksesuarai. ginkluotė, ritualai, turtingesniems medžiotojams atsirado galimybės išvykt pamedžioti į Afriką, Aziją, kitas mūsų planetos vietas, apsilankyti geriausiuose pasaulio medžioklės muziejuose. Iš mums atviromis tapusių šalių galėjome perimti geriausius pasiekimus ir mokytis iš kitų klaidų.

Medžiotojo Antano Truskausko Utenos krašto medžioklės ir gamtos muziejui padovanotos kolekcijos fragmentas

Dabar grįžkime prie bandymų medžioklės srityje sukryžmint socializmą su kapitalizmu ir kitokias fantazijas.

Fantazijos ir realybė apie laukinį kapitalizmą medžioklėje

Laikinaisiais nuostatais medžiotojams buvo įvesta metinė 50 rub. rinkliava už medžioklės teisę, nustatyti licenzijų įkainiai kanopiniams žvėrims bei kailiniams žvėreliams (elnio patinui 120 rub., briedžiui 100 rub., suaugusiam šernui 40 ir t.t. iki 20 rub.).

Nustatyta, kad valstybei medžiotojai turės privalomai pristatyti 90 proc. sumedžiotų briedžių, 80 proc. stirnų, 70 proc. elnių ir 50 proc. šernų.

Sumedžiojant valstybei pristatomus žvėris, medžiotojai turės nors ir puse kainos, bet už savo pinigus nupirkti licenzijas. Be to, dar reikėjo mokėti už medžioklės plotų nuomą., nekalbant apie išlaidas ginklams, amunicijai ir tiesioginiam medžioklių organizavimui. Vidutiniam medžiotojui per sezoną sumedžiojančiam kokius penkis žvėris vien rinkliavom tuometinės mėnesinės algos niekaip negalėjo užtekti, o sumedžiotos žvėrienos privalomas pridavimas valstybei už tą malonę dar primokant, netilpo į sveiko proto rėmus ir galėjo pasitarnauti vien neteisėtos medžioklės skatinimui. Gerai, kad nors greitai šių dalykų buvo atsisakyta.

Panašiai pafantazuota ir su medžioklės plotais. Pagal laisvojo pasaulio patirtį turėjo atsirasti medžioklės ploto vienetai. Nuspręsta, kad juos miškuose turi suformuot Miškų ministerija ir net buvo nurodoma, kad vienetų ribos turi sutapti su girininkijų ribomis. Tai buvo miškininkų galios rodymas. O kad ir medžiotojai nebūtų nuskriausti nustatyta, kad vienetus pirmumo teisę išsinuomoti turi tie medžiotojai, kurie anksčiau ten medžiojo.

Tuo tarpu natūroje beveik niekur buvę  būrelių plotai nesutapo su girininkijų ribomis, o ir girininkijų ribos dažnokai keitėsi. Laukuose vienetus turėjo formuot Žemės ūkio ministerija kartu su savivaldybėmis, bet nieko nepasakyta, kaip sujungt į vieningus vienetus laukus su miškais. Bet svarbiausia – medžiotojams išnuomoti vienetus savanoriškumo principu iš žemių savininkų ir valdytojų tuometinėmis sąlygomis buvo beveik neįmanoma, nes prasidėjus valstiečių ūkių kūrimui ir žemės reformai, žemių ir miškų savininkų ėmė staiga daugėti, jie gyveno neretai nežinia kur.

Prasidėjus kolūkių griūčiai, su juridiniu asmeniu pasirašyta sutartis dešimtmečiui, galėjo nutrūkti po pusmečio, nes to asmens jau nelikdavo, o dalis buvusių savininkų turėjo tuntus paveldėtojų. Suprantama, kad normaliai funkcionuoti tokia tvarka pereinamajame laikotarpyje, kol vyko žemės reforma ir kiti judėjimo link privataus ūkio procesai, negalėjo. Šių ir kitų panašių neapgalvotų dalykų reikėjo atsisakyti ir juos keisti.

Taigi, kapitalizmo statyba nebuvo toks lengvas ir aiškus dalykas. Pasiguost galima nebent tuo, kad nesėkmių sočiai buvo ne tik medžioklės dirvonuose, bet ir daugelyje kitų, netgi gerokai rimtesnių nei medžioklė sričių.

Įstatymdavystės bastionuose ir biurokratijos tvirtovėse prasidėjo diskusijos, derybos tarp medžiotojų organizacijų atstovų ir valdiško „rašto žinovų“, suklestėjo laikinųjų aktų taisymas, naujų pastovių priėmimas ir jų tolimesnis taisymas. Galiausia nors pavėluotai, bet buvo priimti kertiniai medžioklės reglamentavimo dokumentai: Laukinės gyvūnijos įstatymas (1998 m) ir Medžioklės įstatymas (2002 m). Jeigu skaičiuosime su XVI a. išleistais LDK statutais, kuriuose medžioklės reikalai buvo sprendžiami tiems laikams itin aukštame lygyje, atsirado ketvirtasis lietuviškas Medžioklės įstatymas. Tiesa, jis buvo apskustas Konstituciniam teismui, kuris pripažino kai kuriuos jo trūkumus ir įpareigojo Seimą juos ištaisyti. Bet tai nekeičia reikalo esmės – medžioklė ir su ja susiję fizinių bei juridinių asmenų santykiai  tapo geriau ar blogiau sureguliuoti, o kartu atviri tobulinimui.

Apie komercines ir reprezentacines medžiokles reikėtų atskiro straipsnio. Miškininkams didelio biznio iš jų nepavyko padaryti, o visokio ažiotažo, įskaitant ir politinį, aplink jas nors vežimu vežk. Todėl šie plotai buvo po truputį naikinami ir išnuomojami medžiotojų klubams. Pagal žiniasklaidos duomenis paskutinius jų menkus likučius ruošiasi likviduoti dabartinis Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.

Tačiau gal mes per daug įsitraukėme į teisės aktų nagrinėjimą. Visi iš praktinės patirties žinome, kad toli gražu ne viską lemia teisės aktai, juose deklaruojami gražūs lozungai, griežti reikalavimai ir rūstūs pagąsdinimai pažeidėjams. Geriausi rezultatai gaunami tada, kai žmogus pats supranta vienokios ar kitokios veikos prasmingumą bei būtinumą. Šiuo atžvilgiu nemaža pavyzdžių galime pateikti iš pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio medžiotojų gyvenimo.

Paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje Lietuvos miškuose faktiškai gyveno nemažiau 10 tūkst. briedžių, o apskaitose rodyta 7,5 – 8 tūkst., oficialiai per metus sumedžiojama 2,2 – 2,3 tūkst. Priimant domėn neteisėtas medžiokles, faktiškai kasmet buvo sumedžiojama apie 2,5 tūkst. briedžių.

Kai kuriuose miškuose jų tankumas buvo per didelis ir daryta didelė žala ypač pušų jaunuolynams. Tad jų skaičių kai kur reikėjo sumažinti. Tačiau praktikoje reguliuojamas sumažinimas pavirto į karą prieš briedžius, kuris pagal oficialius statistinius duomenis buvo išreikštas tokiais skaičiais:

  • 1900/91 m sezone apskaityti 7500 briedžių, medžioklė nelimituota, oficialiai sumedžioti 2662 vnt.
  • 1991/92 m sezone apskaityti 7328 briedžiai, leista sumedžioti 3000, oficialiai sumedžiota 2310 vnt.
  • 1992/93 m sezone apskaityti 5183 briedžiai, leista sumedžioti 2800, oficialiai sumedžioti 1547 vnt.
  • 1993/94 m sezone apskaityti 3309 briedžiai, leista sumedžioti 2800, oficialiai sumedžioti 605 vnt.
  • 1994/95 m sezone apskaityti 3261 briedžiai, leista sumedžioti 300, oficialiai sumedžioti 169 vnt.
  • 1995/96 m sezone apskaityti 2844 briedžiai, leista sumedžioti 200, oficialiai sumedžioti 58 vnt.

Oficialūs sumedžiojimo duomenys ypač pirmaisiais metais be abejo buvo gerokai mažesni nei faktinis sumedžiojimas. Mat dėl „laukinio“ kapitalizmo statybos sukelto nestabilumo, mafijos atsiradimo, inspekcinės tarnybos susilpnėjimo, ne tik į miškus plūstelėjo nauji ir gerai apsiginklavę brakonieriai, bet ir kai kurie medžiotojai numojo ranka į teisinių aktų reikalavimas. Juolab, kad juose, kaip jau minėjome, pasitaikydavo visokių niekų ar svajonių lygio teiginių. Pirmajame nepriklausomos Lietuvos medžioklės sezone 1990/1991 m. briedžių sumedžiojimas buvo iš vis nelimituotas. Taigi, prasidėjo toks visuotino „pasibriedžiavimo“ laikotarpis… Jis davė greitus rezultatus: po 5 metų visoje šalyje tik šiaip taip pavyko sumedžioti 58 briedžius. Kai kuriuose rajonuose nesumedžiota nei vieno briedžio, nes jų beveik nebeliko.

Nors oficialioje statistikoje kitų stambiųjų žvėrių mažėjimas šiame laikotarpyje taip ryškiai, kaip briedžių neatsispindi, bet faktiškai visi medžiotojai, kuriems buvo išlikęs savo krašto šeimininko jausmas, pajuto realų žvėrių mažėjimą.

Ypač tada buvo išrankioti trofėjiniai elnių patinai, taip pat nukentėjo ir šernų bei stirnų populiacijos.

Tada Lietuvoje, atsirado tokių „galvažudžių“, kad nušovę raguotą elnią, pasiimdavo tik su galva nupjautus ragus, o žvėrieną palikdavo supūti. Pašautų žvėrių tokie „medžiotojai“ neieškodavo. 1992 m įvedus apskaitą miškuose rasta nuo sužeidimų tiek padvėsusių žvėrių gaišenų: briedžių 108, elnių 101, stirnų 194, šernų 187.

Atsirado šešėlinių grupių, kurios nelegaliai teikė žvėrieną maitinimo įstaigoms. Buvo akivaizdu, kad tęsiantis tokiai situacijai laukinės medžiojamos faunos praradimai bus nesugrąžinami arba tas sugrąžinimas reikalaus daug laiko ir didelių lėšų.

Stagnacijai grėsmių nėra

Tada tiek valdžios struktūros, tiek gamtos apsaugos tarnybos, tiek žemdirbiai ir miškininkai, tiek medžiotojų visuomeninės organizacijos suprato, kad buvusiam balaganui reikia padaryti galą. (Jei ne visi suprato, tai bent visose struktūrose buvo daug tokių, kurie suprato).

Nors ir nelengvai, bet iki XXI a. pradžios tai pasisekė. Tam pasitarnavo ir teisinio reguliavimo pagerinimas, ir apsaugos sistemos stiprinimas, ir atsakomybės už brakonieriavimą bei kitus pažeidimus esminis padidinimas. Bene daugiausia įtakos turėjo medžiotojų klubuose pagerėjusi vidaus tvarka ir savo funkcijų ne vien, kaip naudotojų, bet ir kaip globotojų supratimas.

Tą labai aiškiai įrodo šernų populiacijos gan greitas pagausėjimas, pasiektas vien griežtu paršavedžių kiaulių saugojimu, esant reikalui papildomu šėrimu ir sugebėjimu išlaikyti didelį šernų kiekį savo plotuose.

Suprantama, dėl savo veislumo ir sąlyginio sėslumo šernai yra labai paranki rūšis gausumo padidinimui tiek santykinai nedideliuose plotuose, tiek plačiose teritorijose. Gal įsijautę kai kur net per daug jų pagausinome, nes labai skaudžiai antrame šio amžiaus dešimtmetyje šernams smogė pati gamta, pasiusdama afrikinį kiaulių marą. Po jo vėl teks imtis šernų atkūrimo darbų.

Migruojančių didesniuose plotuose ir mažiau produktyvių gyvūnų populiacijų pagausinimas užtruko ilgiau. Ilgiausiai truko briedžių gausumo atkūrimas, bet dabar jų vėl turime tiek, kad reikia žiūrėti į daromą miškams žalos dydį ir balansuoti tarp daromos žalos ir galimo gausumo.

Pergyvenę medžiojamos gyvūnijos mažėjimo laikus, daugelis klubų išmoko tvarkytis ir su kitomis bėdomis, rūpinasi gyvūnų apsauga ir racionaliai naudoja gamtinius išteklius, daugiau dėmesio skiria rekreaciniams bei kultūriniams medžioklės aspektams.

Miškininkai irgi suprato, kad ne vien šautuvu reguliuojamas žvėrių skaičius ir želdinių apsaugai išplėtė kitokių priemonių naudojimą.

Kelininkai suprato, kad magistralinių kelių ir miškų sąlyčio juostose reikia apsauginių tvorų. Taip randami kompromisai žmogaus ir gyvūnijos santykių reguliavime.

Tačiau turime pabrėžti, kad iš tų santykių reguliavimo visiškai išmesti tradicines priemones – šautuvą ir medžiotoją, kaip siūlo sentimentalūs gyvūnų mylėtojai, nėra ir nebus realių galimybių.

Gyvenimas niekada nieko nepalieka be problemų, kurias paprasčiausiai gali sukelti ne tik koks per klaidą medžiotoju tapęs karštakošis nelaimėlis, neskiriantis šerno nuo stumbro, bet ir besikeičianti gamtinė ir socialinė aplinka, santykiai tarp žmonių, politinės užgaidos ir kt.

Lietuvoje jau gan daug „už borto likusių medžiotojų“, kurie neturi galimybių įstoti į esamus klubus, o tuo pačiu turėti medžioklės plotus. Tai gali ateityje kelti vis didesnę priešpriešą medžiotojų bendruomenės viduje.

Nepatenkinti esama medžioklės plotų nuomos ir naudojimo tvarka nemaža dalis medžiojančių stambiųjų žemės savininkų. Kaip ir sovietmečiu toliau nyksta smulkioji medžiojamoji fauna, o Aplinkos ministerija neadekvačiai tebesirūpina plėšrūnų globa.

Kai gausumas nereguliuojamas, laukinių gyvūnų elgesys gali radikaliai pasikeisti, Kuršių nerija, 2014 m.

Atsivėrus pasauliui kartu su teigiamais dalykais įsiveržė radikalus ir itin aktyvus antimedžiotojiškas judėjimas, kuris ne tik kritikuoja medžiotojus už realius negatyvius dalykus, kas yra priimtina ir netgi sveikintina, bet labai dažnai skleidžia sąmoningą dezinformaciją. Neretai žiniasklaidoje bandoma šiandieninį medžiotojų klubą pateikti kaip sovietinės nomenklatūros reliktą, o medžiotojus – kaip nenormalius kraugerius ar tiesiog iškrypėlius. Panašių iššūkių medžiotojams anksčiau nebuvo. Betgi gal reikia padėti tašką, nes mes rašome apie istoriją, o pastarieji dalykai yra šių laikų kasdienybė.

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 4.8 / 5. Balsavo: 20

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

3 komentarai

  • Autorius itin tiksliai viską apie tą laikmetį išdėstė. Medžioju nuo 1973 metų ir 17 metų buvau klubo vadovu, tad viską pergyvenau ir nė vienu gerbiamo Algirdo žodžiu neabejoju. Taip, tada buvo nesuprantamų nutarimų, bet ar jų mažai dabar…
    Daugybė medžiotojų kolektyvų norėtų patys nuo brakonierių saugoti medžioklės plotus, bet jų rankos surištos. Sulaikysi brakonierių – savivaldžiavimas ir, kol vyks tyrimas, netenki teisės medžioti. Gi tas brakonierius pasistengs, kad tyrimas vyktų kuo ilgiau ir dar gali likti kaltas. Visa tai gadina medžioklę.
    Kita, mano manymu, bėda, kai stengiamasi sudaryti išskirtines sąlygas kokiai tai rūšiai žvėrių. Turiu galvoje vilkus, o paskutiniu metu ir lūšis, kurių visai dar nevalia medžioti.

    • Ne visose šalyse šie gyvūnai raudonojoje knygoje, nereikia toli eiti pavyzdžiui Baltarusijoje.

      17
      1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *