Paskui šerno kraujo pėdsaką

Kam nėra tekę nesėkmingai pataikyti į šerną? Po šūvio kriuksis, turėjęs nukristi ir gulėti, dingsta be menkiausių kraujo pėdsakų. Medžiotojas pavaikšto, pavaikšto, numoja ranka ir pagalvoja – visai nemoku šaudyti! Dažniausiai tai ir yra didžiausia medžiotojo klaida. Pastebėta, kad apie 20 % atvejų, kai medžiotojas galvoja prašovęs pro šalį, iš tiesų šūvis būna taiklus, tik trūko įsitikinimo ir žinių, kaip gyvūną surasti.

Pirma, šernas yra labai ištvermingas gyvūnas – tuo įsitikino jau daug patyrusių medžiotojų. Dažnai diriant didelį, pagyvenusį šerną po jo oda randama ne tik sauja šratų, bet ir lygiavamzdžio kulkų. Žaizdos užgijusios, šernas išgyvenęs, o medžiotojai nusprendę, kad nemoka šaudyti. Antra, kulkai pataikius, ypač rudenį ir besniegėmis sąlygomis, žaizdos kraujo nerandama arba tai padaryti itin sunku, nes žaizda užsitraukia riebalais ir nekraujuoja. Todėl neretai kraujo nebuvimas yra geras ženklas, reiškiantis, kad šūvis pataikė į krūtinkaulį. Pataikius, pavyzdžiui, į koją, iš pradžių bus kraujuojama daugiau nei pataikius į krūtinkaulį, nebent šauta sunkia ekspansine kulka, kuri padaro didelę, gausiai kraujuojančią išėjimo žaizdą.

 

Trečia, ypač žiemą šernas vaikšto pašiurpęs, todėl atrodo daug didesnis. Tai gali šiek tiek supainioti medžiotoją, ir dėl šios priežasties dažnai šaunama per aukštai, nes vizualiai 10–15 cm ilgio šeriai paaukština nugaros liniją, todėl atrodo, kad stuburas yra aukščiau. Didžiausia klaida, kurią medžiotojai kartais nesąmoningai padaro, – šauna per aukštai, pataiko į vadinamuosius stuburo ragelius ir taip šerną tik sužeidžia. Nuo kulkos smūgio šernas nukrinta, bet atsigavęs vėl pakyla ir nubėga šalin. Sužeistas šernas gali nueiti labai toli, daug toliau nei medžiotojas įsivaizduoja.

Žiemą šernas vaikšto pašiurpęs, todėl atrodo daug didesnis. Tai gali šiek tiek supainioti medžiotoją, ir dėl šios priežasties dažnai šaunama per aukštai.

Šiemet teko susidurti su dviem įdomiais atvejais. Pirmuoju medžiotojas neįvertino savo šaudymo įgūdžių ir nepasitikėjo savo šunimi, o antruoju – tik iš patirties ir etiniais sumetimais medžiotojai nutarė šerną sekti ir jį surado.

Pirmuoju atveju vasaros pabaigoje medžiotojas iš bokštelio .308 Win kalibro ginklu šovė į prie ėdžių stovintį vienišą šerną. Po šūvio jis tiesiog nubėgo. Medžiotojas paleido paskui pėdsakus savo taksiuką, kuris, pabėgęs mišku, porą kartų sulojo ir tada grįžo pas šeimininką. Medžiotojas šūvio vietoje nematė nė vieno kraujo lašo ir nerado ryškesnių kraujo pėdsakų. Po poros dienų šerną rado grybautojai. Jis buvo nuvirtęs į griovį už kokių 120 metrų nuo ėdžių. Medžiotojas teigė, kad jau kitą dieną ėjo gyvūno ieškoti, bet nesėkmingai.

Kur-taikyti-i-serna

Antruoju atveju rugsėjo mėnesį, per pilnatį, medžiotojas palaukėje iš bokštelio irgi šovė į šerną vienišių. Šovė tris kartus, pataikė trečiuoju. Buvo gana gerai įžiūrimi kraujo pėdsakai, tačiau gyvūno nepavyko rasti net už 200 metrų. Į talką buvo pakviestas apmokytas kraujasekys šuo su GPS šunų sekimo sistema. Šuo sekė jau apie 20 valandų senumo pėdsakais. Šernas buvo rastas už 1 080 metrų, įkritęs į atžalyną. Jam pataikyta į apatinę pilvo dalį, taigi jis labai ryžtingai buvo nuėjęs daugiau kaip kilometrą neprigulęs! Pėdsakus buvo galima matyti tik tose vietose, kur gyvūnas lipo per kokį nors rąstą, prabraukdamas jį sužeistu pilvu. Iš pradžių kraujo buvo gana daug, bet paskui jis beveik dingo.

Pataikymas-i-pilva
Kraujas geriausiai parodo, kad į gyvūną pataikyta. Šiuo atveju pataikyta į apatinę pilvo dalį.

Pasak senos medžiotojų išminties, po šūvio reikia palaukti bent 15 minučių ir tik tada eiti ieškoti gyvūno, nes reikia leisti jam atgulti. Jeigu gyvūnas sužeistas, bet neatsigulęs, sutrikdytas ir veikiamas adrenalino jis gali pakilti ant kojų ir nueiti dar kokį kilometrą. Svarbu šūvio vietoje ne tik ieškoti kraujo, bet ir šerių, kaulų ar riebalų liekanų. Kraujas vis dėlto yra geriausias rodiklis, bet reikia prisiminti, kad jis gali pasirodyti daug vėliau.

sernas
Prieš parkrisdamas šernas su tokia žaizda nuėjo daugiau kaip kilometrą nuo šūvio vietos. Specialiai apmokytas kraujasekys jį rado po 20 valandų.

Dažnai vietą, kur pataikyta, galima nujausti pagal kraujo pėdsakų spalvą. Tai tinka ne tik šernams, bet ir kitiems gyvūnams. Jeigu pataikoma į plaučius, kraujas yra šviesus, gal net putotas. Pataikius į širdį, kraujas bus tamsiai raudonas, kartais net sumaišytas su šviesesnės spalvos krauju. Jeigu kraujo atspalvis rusvas ir jame galima rasti tamsių gabalėlių, tai neabejotinai reiškia, kad pataikyta į kepenis. Neatmestina galimybė, kad pataikius į kepenis užkabinti ir plaučiai. Tada galima rasti ir kiek šviesesnės spalvos kraujo priemaišų. Jeigu pataikyta į pilvą, gali būti, kad kraujo nebus visai.

Daug girdėta apie snaiperius, kurie šernui taiko už ausies. Siekiant, kad toks šūvis būtų taiklus, reikia ne tik mokėti tiksliai šauti, bet ir suprasti, kur tiksliai taikyti. Ne kartą teko paskui kraujo pėdsakus su šunimi ieškoti šerno, kuriam šauta už ausies, bet pasirodo, kad atskirtas gabalas nuo kaklo dalies, kur nėra nė vieno gyvybei svarbaus organo. Dar baisiau tada, kai šernui taip atskiriamas žandikaulis. Tada gyvūnas patiria ilgą ir kankinančią mirtį iš bado. Todėl geriausia šernui šauti į krūtinkaulį, kur yra gyvybiškai svarbūs organai, nes medžioklės etika reikalauja, kad gyvūnas būtų užmuštas greitai ir efektyviai, nesukeliant kančios.

Autorius: LINDA DOMBROVSKA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” NR.2

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.