Palenkės safaris, arba medžioklė Lenkijoje

Svajoti apie egzotiškus kraštus – puiku, bet nereikia skubėti medžioklės karjeros pradžioje, kai dar iš tiesų nieko nežinai ir esi nepatyręs, keliauti tiesiai į savaitės žygį kalnuose ar į briedžių medžioklę Kanadoje. Yra artimesnių kraštų ir realesnių galimybių pamedžioti užsienyje, pažinti vietines tradicijas, užmegzti naujų pažinčių.

Vienas mano svajonių gyvūnų – danielius. Kai gavau kvietimą dalyvauti medžioklėje su varovais Lenkijoje, negalvodama sutikau, nes ten šie gražūs elniai yra medžiojami. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Rudkos apylinkėje, kur mums teko apsilankyti, danielių nėra, bet tai nesumenkino džiaugsmo dėl gauto medalio ir visų kitų nuotykių. Vis dėlto prieš medžioklę reikėjo padirbėti – dalyvauti konferencijoje.

 

Pernai gruodžio 7 dienos naktį ore tvyrojo drėgmė ir smogas – su žurnalo redaktore Linda išvykome iš Rygos centro. Buvo vienas tų kartų, kai tyliai sau murmi, kad dar ne visi grįžę namo, o tu jau kažkur ruošiesi trečią ryto. Tačiau medžioklės instinktas kviečia, ir tada niekas nesunku. Susikrovėme į automobilį daiktus, ginklus, šunų dėžę, išeiginius batus ir dovanas. Kol krovėme mantą, galvojau, kad vasarą tokiu laiku jau paukščiai gieda, o gruodžio pradžioje – gūdi naktis. Vilko valanda – taip vadinasi laikas tarp trijų ir penkių ryto. Tad mes, kaip pilkieji kolegos, nevalgiusios ir negėrusios leidomės į kelią.

Rygą ir Cechanuvą, esantį šiek tiek į vakarus nuo Balstogės, skiria apie 570 kilometrų. Tai aštuonios valandos kelio, jeigu nedarai per daug pitstopų. Išvažiavome, Ryga dar pustuštė. Tolyn nuo sostinės, į pietus. Byrėjo sniegelis ir atrodė, kad priešais laukia „smagi“ diena. Taip ir buvo.

Pūga prasidėjo Lietuvoje. Artėdamos prie Lenkijos, Lietuvoje įsipylėme degalų, kurie čia atrodė pigesni nei Rygoje. Kelkraščiuose ir ant vidurinės juostosjau pradėjo šlapti, pamažu kaupėsi šąlančio nešvaraus sniego kupetos. Lenkti jau net per dvi juostas darėsi vis sudėtingiau ir pavojingiau. Vairuoti reikėjo tolygiai, lenkti – du ar net tris kartus ilgiau nei paprastai. Vienas neatidus judesys ir visureigis, arba, kaip sako lenkai – samochodas, ant slidaus kelio ima šokti. Lenkijoje situacija jau visai liūdna. Kirtusios sieną nenuvažiavome nė dešimties kilometrų, kai mūsų mintys ir nuojautos materializavosi – priešais stabdantis vilkikas… Ne, viskas ramu, išskyrus tai, kad stovėjome 40 minučių. Waze (navigacijos programėlė) rodė, kad spūstis driekiasi kelis kilometrus, neaišku, koks iš tiesų jos ilgis. Iš pradžių optimizmas ir gera nuotaika šnibždėjo, kad viskas tuoj išsispręs ir kolona pradės judėti. Nuobodžiaudama Linda parsisiuntė nemokamą lenkų kalbos mokymosi programėlę. Diktorius supažindino su mokymo sistema – ji unikali ir leidžia išmokti kalbą labai greitai. Po poros savaičių neva laisvai kalbėsime šnekamąja kalba. Na, na! „Czy pani rozumie po angielsku? Nie, nie rozumiem. Czy pan jest Amerykaninem? Czy pan rozumie po polsku? Trochę rozumiem.“ Šį dialogą prisimenu puikiai, bet netrukus begalinis skiemenų kartojimas, be to, visada su kirčiu ant priešpaskutinio skiemens, mums atsibodo, o nerimas vis augo. Pravažiavo policijos automobilis su švyturėliais, tad pagaliau nusprendėme išvažiuoti į priešingą juostą ir ieškoti aplinkkelio. Vieną blogybę pakeitė kita. Aplinkkelis į Augustavą – nei valytas, nei barstytas. Ir tai klasikinis Lenkijos keliukas – siauras, nuožulniais kraštais, išmuštomis didelėmis duobėmis. Be to, tokiame kelyje reguliariai sutinki vilkikų ir traktorių, lėtai riedančių priekyje. Porą kartų automobilis ant slidaus kelio taip pasisukiojo, kad man užgniaužė kvapą ir išleidau moterišką „A!“ „Ša! Tu man širdies smūgį įvarysi!“ – sušuko Linda, kuri iš tiesų yra labai gera vairuotoja. Beje, mane gąsdino ne jos vairavimo įgūdžiai, o priešais važiuojantys pavojingi elementai ir mūsų automobilio masė. „Jeigu ta karvė pradės slysti…“ – juokėsi Linda iš savo stabilaus 4×4. Bet viskas baigėsi gerai.

Laikas bėgo greičiau, nei planavome, ir jau pradėjome tyliai puoselėti viltis, kad pavėluosime į lenkų kolegų suplanuotą vietinio žemės ūkio muziejaus ir dvaro komplekso vizitą, bet atvykus į viešbutį paaiškėjo, kad Lenkijoje laikas viena valanda ankstesnis, tad nepavėlavome. Susinešėme daiktus į viešbučio Nowodvory kambarėlį. Tarp kitko, tai buvo labai jaukus, nebrangus ir dailus senovinio stiliaus viešbutis su mediniais baldais, ryškiai balta patalyne ir televizija lenkų kalba. Vis dėlto planas palįsti po dušu neišdegė – viešbutyje dėl remonto dingo vanduo ir dar reikės kelias valandas palaukti. Susiruošėme ir kartu su Lenkijos bei Lietuvos medžiotojomis iškeliavome į ekskursiją Cechanovo žemės ūkio muziejuje, kuris, laimė, tik už 500 metrų. Prastą orą ir vertimo trūkumą atsvėrė mūsų gido, sakykime, patraukli išorė damų akimis. Viena lietuvė jį pamačiusi sušuko: „O, Jezu, jaki piękny pan!“ („O, Jėzau, koks gražus ponas!“).

Tarptautinė moterų
medžiotojų konferencija Lenkijoje Pirmos dienos popietė Nowodvory konferencijų salėje… Kvepia kava, ant lėkštučių puikuojasi pyragaičiai, sumuštinukai ir įvairūs užkandžiai – kaip ir dera damoms. Vis dėlto tai tik nedidelė pauzė prieš rimtąją dalį.

Pradžią paskelbė medžiokliniai miško rago signalai, o Podlaski klub Dian vadovė Alicja Milewska ir Lenkijos medžiotojų asociacijos vietinio skyriaus atstovas Szymonas Depta atidarė konferenciją ir pasveikino jos dalyvius.

Lenkijos atstovai papasakojo apie įvairias naujienas, įskaitant afrikinio kiaulių maro situaciją, kiek galima suprasti iš nuotraukų, nes kalbėta lenkiškai. Vėliau medžiotojos iš Lietuvos lekt. dr. Rasa Vaitkevičiūtė ir Ugnė Kustaitė iš Aleksandro Stulginskio universiteto pasakojo apie briedžius, rūšies ypatumus, selekciją ir šio gyvūno medžioklės taisykles Lietuvoje. Paskui buvo mūsų, latvių, paskaita apie asmeninę patirtį su stirninų selekcija, iliustruota metų metais kaupta foto medžiaga.

Kadangi dauguma svečių nukako ilgą kelią, visi šiek tiek pavargę, vakarinis banketas netruko labai ilgai. Geriausia dalis – dovanos. Labiausiai nudžiugino naujas skrybėlės ženkliukas ir visų kolegų šiluma – išėjo nuoširdi it šeimos vakaronė. Tarp kitko, dovanos kalėdiniuose maišeliuose. Iš tiesų smagu!

Į medžioklę!
Kitą rytą nuo septynių iki pusės aštuonių pusryčiai, ir ruošėmės į medžioklę. Kolektyvo Rogacz vyrai suvažiavo parodyti kelią į medžioklės klubo plotus. Medžiotojų namelyje – kava, pasikalbėjimas, užsirašymas medžioklės lape. Viskas praktiškai kaip pas mus. Įdomu, kad dokumentų parodyti neprašė, nes medžioklės organizatoriams jau iš anksto atsiuntėme savo popierių kopijas.

Pasiklausėme miško rago signalų, išklausėme instruktažą, išvardyti medžiojamieji gyvūnai. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, yra dvi medžiotojų kategorijos – medžiotojas vulgaris ir medžiotojas selekcininkas. Latvijoje tokių kategorijų nėra. Kad įgytum antrąją, aukštesnę kategoriją, reikia mokytis papildomai. Privalumai labai aiškūs – selekcininkas gali medžioti kanopinius su ragais, patinus. Paprastam medžiotojui leidžiama medžioti lapes, šernus ir kiaunes. Aišku, čia kyla klausimas, prie ko priskirti Latvijos medžiotojas, nes jų sistemoje nėra selekcininkų kategorijos. Labai paprastai – jeigu turi karabiną, gali medžioti patiną, jeigu neturi, gali medžioti šernus ir lapes. Lenkijoje plėšrūnus leidžiama medžioti šratais, visus kitus gyvūnus – tik kulkomis. Tauriojo elnio ir danieliaus patinai medžiojami tik graižtviniais ginklais. Visko pagrindas – tausojantis požiūris į medžiojamąją fauną ir senos populiacijų tvarkymo tradicijos. Graižtvinio ginklo stabdomoji galia didesnė, tad labiau įmanoma, kad sužeidimas bus mirtinas ar bent neleis gyvūnui toliau judėti, tad bus mažiau su krauju pabėgusių ir nerastų gyvūnų. Lenkų manymu, tai turi įtakos ir smulkiųjų plėšrūnų skaičiui – mažiau kritusių, mažiau lengvo maisto.

Medžiotojų klubas Rogacz mums skyrė vieną tauriojo elnio patiną, pateles ir jauniklius, šernus, lapes ir kiaunes. Stirnų vadovas prašė nemedžioti, kad negadintume šunų – mat lenkai mano, kad šuns varyta sumedžiota stirna, kurią jis paskui, aišku, suranda, perša šuniui mintį, kad tai pageidaujamas laimikis. O stirna yra lengvas grobis beveik visiems šunims. Jie pradeda jas aktyviau gainioti ir praranda susidomėjimą kitais gyvūnais. Jeigu šuo bent kartą savarankiškai pagauna stirną, pašalinti tokią užgaidą labai sunku. Panašiai mano ir daugelis mūsų medžiotojų.

Lenkai turi įdomią loterijos sistemą, kaip ir kai kur Lietuvoje. Kiekvienas ištraukia kortelę su savo numeriu ir pasižiūri, kokią vietą konkrečiame kvartale gavo. Vertikalioji koordinačių ašis rodo, kiek medžiotojų dalyvauja, šį kartą šešiolika. Horizontalioji ašis rodo kvartalo eilės numerį. Taip kiekvienas medžiotojas randa savo vietą kvartale. Kiekvienoje kortelėje skaičiai skiriasi, tad kiekviename kvartale turėsi kitą eilės numerį.

Pagaliau nuskambėjo komanda ir visi susėdo į automobilius. Viena medžiotoja paklausė, ar keliai bus geri ir bus galima išvažiuoti savo automobiliu. Taip, keliai „normalūs“, tad ir išvažiavo visos savo automobiliais. Kadangi Rogacz plotai labai dideli, teko važiuoti per kaimus ir vietinius keliukus, kurie nebuvo prasti, tik skylėti. Miško keliai ir proskynos – labai geri. Niekur nematyti paliktų miško technikos pėdsakų, važiuoti vienas malonumas.

Pirmasis varymas. 0:1 latvių naudai
Sustojome ant siauro miško kelio, beveik proskynos. Šešiolika moterų medžiotojų iš trijų šalių – Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, plius keli vietinio klubo medžiotojai- varovai. Iš viso jie turi 24 000 hektarų ir 50 vyrų, bet į medžioklę, kaip ir pas mus, atvyksta tik dalis. Šį kartą apskritai atvažiavo tik patys drąsiausi. Kaip visur, medžiotojus kažkodėl apima mirtinas nerimas, jeigu svečiuojasi medžiotojos, o paskui jie patiria tokį pat stiprų… kultūrinį šoką. Pasirodo, damos yra disciplinuotos, ištvermingos ir nepradeda lygioje vietoje isterikuoti, jeigu lyja ar pasitaiko kokia klaida. Aišku, neapsieita be keistenybių. Pavyzdžiui, netradicinis vienos lenkės požiūris į saugą. Lenkijoje medžiotojai neprivalo dėvėti liemenių – svarniuose elementas, tad štai ta medžiotoja kaip saugos garantą naudoja… rankinę.

Juokai juokais, rengėmės į pirmąjį kvartalą. Buvome suskirstyti į dvi grupes ir sutarta, kad medžiotojos bus sustatytos pradedant nuo paskutinės eilėje. Visi jau sparčiu žingsniu žygiavo į mišką, ir čia staiga kažkas (Linda) aiškia latvių kalba tarė: „Šuo kakoja!“ Tiems, kas nežino: tai labai svarbus latvių prietaras, kurį reikia gerbti! Jeigu medžioklinis šuo kakoja medžioklės plotuose, reikia pakelti kepurę, šį aktą pagerbiant. Tada lauks sėkmė! Aš dar visa tai pasakau į kamerą, vėl užsidedu skrybėlę ir einu paskui medžioklės vadovą. Garsiai apie tokias pranašystes nevalia nei kalbėti, nei galvoti…

Pirmajam mūsų varymui skirtoje vietoje miškas buvo toks, kad galima šaudyti karabinu. Mano – antras numeris, Lindos – pirmas, todėl ėjome iki paties kvartalo galo. Žingsniuodamos už medžioklės vadovo ir kaskart palikdamos už nugaros po medžiotoją, palinkime jai „Darz bór!“ Tai tradicinis šūkis, tariamas ir pakeliant taurę, ir šventi svarniuose renginiuose, ir medžioklėje, linkint medžiotojui sėkmės.

Pirmajame kvartale man pasitaikė puiki vieta, iš kurios aiškiai matyti, o prieš ją – kokių 6 metrų pločio proskyna. Aišku, šauti galima tik iš arti, nes iš ten ateina varovai. Dar nespėjome sustoti, kai išgirdome šunų lojimą ir varovų balsus. Tyliai stovėjau, rankose – fotoaparatas. Mano patikimas 54-asis ižas užtaisytas, bet jis ant peties. Nieko negalėjau daryti, nes karabino su europasu dar neturiu. Jau ruošiausi padėti kamerą, kai pamačiau šernų kaimenę, išbėgančią iš krūmų maždaug už 50 metrų, tiesiai priešais mane. Stovėjau nejudėdama ir galvojau, kad jeigu jau vis tiek turiu kamerą, reikia nufilmuoti, antraip nespėsiu nė kameros padėti, kai šernai apsisuks ir pabėgs. Deja, kadras neišėjo, o šernai atsitokėjo, kad kažkas čia negerai ir įtartinai kvepia, tad puolė pirmyn. „O Dieve!“ – beveik balsu sušukau. Būryje penki juodi, raibi metinukai – stebuklas, ar ne? Jie buvo tokie pat pūkuoti ir šeriuoti kaip paprasti šernai, bet margi! Na, tiesiog negalėjau į juos nukreipti ginklo. Turėjau atsargiai padėti kamerą, nuimti nuo peties šautuvą ir nusitaikyti tarp medžių. Paleidau šūvį. Mačiau, kad vienas didelis šernas atsilieka ir blaškosi pamiške kriuksėdamas. Netrukus pasigirdo dar vienas šūvis – iššovė kolegė iš Lietuvos, bet jai kampas nebuvo palankus, todėl nepataikė. Iškart prilėkė šunys. Tai atskira istorija, bet ji – kiek vėliau. Šunys aplojo šerną, šoko aplink jį ir neleido niekur pabėgti. Pastebėjau tarp medžių kažką oranžinės spalvos – ateina varovai. Vienam ant peties lygiavamzdis, bet kadangi šunys prie gyvūno, ateina kitas ir įgudusiais judesiais sugriebęs šerną už ausies paguldo ir paleidžia į kitus kukurūzų laukus. Kai varovas prisilietė prie šerno, šunys prarado bet kokį susidomėjimą – tiesiog nuėjo šalin. Vienas pasižymėjo teritoriją, kitas pritūpė, o trečias atsigulė samanose ant pilvo ir ištiesė kojas – vėsinosi. Priėjusi prie laimikio gavau nuoširdžius varovų sveikinimus, aišku, lenkiškai, ir išėjome iš kvartalo.

Apie šunis
Medžiotojų namelyje, ruošdamasi medžioklei, pastebėjau vieno pikapo krovinio skyriuje iš lentų sukaltą dėžę. Per plyšį tarp lentų į mane žiūrėjo juodos akys virš juodo nosies mygtuko. Laika, pagalvojau. Kai medžiotojai išleido visus keturis padėjėjus, nustebusios nuščiuvome. Išpūtusios akis susižvalgėme ir pradėjome pusbalsiu aptarinėti tuos gyvūnus. Iš šalies tikrai atrodė taip, tarsi baliuje senmergės aptarinėtų kokią jauną merginą, ką tik išėjusią į plačiąją visuomenę. Įsivaizduokite biglio, foksterjero ir Stafordšyro terjero mišinį… Vienas šuo – juodas. Beveik laika, jeigu būtų didesnis ir pūkuotesnis, taisyklingesnių ausų. Buvome gana šokiruotos, bet kiekvienoje šalyje savos taisyklės. Iškart prisimenu, kad Lietuvoje priimtos įstatymų pataisos, leidžiančios mišrūnus ir bet kokius kitus šunis naudoti medžioklėje, jeigu jie gali išlaikyti atitinkamo profilio darbo bandymus. Turbūt Lenkijoje tas pats. Pasirodo, šie šunys dirba tobulai! Viską išgena, eina balsu, sulaiko gyvūną ir jį palieka vos atėjus šeimininkui. Be to, jie gana paklusnūs ir ramiai tarpusavyje sutaria. Nieko blogo apie jų profesinį tinkamumą nepasakysi.

Antrasis ir trečiasis kvartalas
Po pirmojo varymo neskubėdami persikėlėme į poilsiavietę miške, kur medžiotojai labai operatyviai užkūrė laužą. Akmenų apsuptoje laužavietėje degė šakaliai, maloniai šildydami rankas ir sielą. Arbata iš didelio indo ir guliašas lepino skonio receptorius ir užpildė kūną malonia šiluma, nors kartu ir miegas apėmė. Po sriubos buvome pasirengusios eiti toliau. Laukėme, tada palaukėme dar… Pauzė itin užtruko. Pagaliau susiėmiau, atsikračiau kuklumo ir priėjau prie šeimininkės paklausti, koks planas.

Pasirodo, medžiotojai išvažiavo apžiūrėti takų, kad rastų kvartalą, kur šernų kaimenė galėjo būti užėjusi pasnausti. Dar po kurio laiko medžiotojai grįžo, ir pasirodo, kad šernai visai netoliese. Į antrąjį kvartalą nuėjome pėsčiomis. Medžiotojai mūsų pusėje dar nebuvo pasiekę linijos pabaigos, kai nuskambėjo šuns lojimas. Širdis pradėjo plakti greičiau, ir atrodė, kad ausys tuoj atsistos ant galvos – kaip vilko, kad geriau girdėtų, kaip šunys juda miške. Artyn, artyn… Ne, vis dėlto apsisuko ir nuėjo į tolimą galą. Mačiau, kad kaimynė vėl pasidėjo ginklą ant peties ir galvos nepasukusi žiūrėjo į tą pusę. Vadinasi, klausosi. Aišku. Dar kurį laiką girdėjosi, kaip šunys eina per mišką, bet mūsų kvartale visiškai tylu. Varovai lyg ir praėjo, bet aš negirdėjau. Tik kvartalo pabaigoje pamačiau, kad vienas išlenda iš vidurio. Keistas būdas. Buvo kokie trys šūviai, o paskui paaiškėjo, kad vienas ponas sumedžiojo šiųmetį šerniuką. 1:1, lygiosios. Merginoms pasirodė lapė. Kvartale buvo ir šernų kaimenė, kuri kažkaip išsisklaidė ir neišėjo, o šunys gainiojo stirnas.

Po trumpo pasitarimo pradėjome trečiąjį varymą – visai netoli medžiotojų namelio. Kvartale tik stirnos ir keturi briedžiai. Du jauni patinai ir du su didelėmis mentėmis. Ką lenkams reiškia didelės mentės, iš tiesų sunku pasakyti, bet rankomis varovai skėsčiojo taip plačiai, tarsi būtų pamatę Kanados briedį. Briedžių medžioti negalima, bet lenkų medžiotojai labai norėtų. Jie klausia apie mūsų patirtį, nes patys pernelyg daug neturi.

Taip pasibaigė medžioklės diena. Grįžome į namelį, susidėjome ginklus ir buvome pasirengusios pabaigai. Abu sumedžioti šerniukai gražiai paguldyti ant eglišakių kilimo kieme. Garbės vietoje jau stovėjo miško rago maestro. Aišku, kad atėjo laikas pagerbti. Tai labai graži ir gera tradicija – pagerbti sumedžiotus gyvūnus. Medžiotojai sustojo į eilę, nusiėmė kepures ir laikė prispaustas prie krūtinės. Damos gali daryti kaip nori: jeigu abejoja šukuosenos kokybe, kepurę gali pasilaikyti ant galvos, tačiau nusiimti kepurę reiškia parodyti pagarbą gyvūnams ir kitiems medžiotojams. „Dzik na rozkładzie!“ – garsiai sušuko medžioklės vadovas ir iškilminga veido išraiška klausėsi miško rago signalo, kuris sukurtas ir pučiamas būtent šernų garbei. Šernai sumedžioti! Tarp kitko, dzik lenkiškai reiškia šerną, o sarna – stirną. Galva visiškai susipainiojo, bet kai sužinai, kad dziki lenkiškai reiškia „laukinis“, viskas susistato į savo vietas.

Suskambėjo trimito signalas. Vadovas padėkojo visiems už medžioklę ir pakvietė mane į priekį. Jis paskelbė, kad tapau Królowa polowanja – medžioklės karaliene, bet tokio medalio jie neturi, todėl būsiu Krol polowanja – medžioklės karalius. Kitas laimingasis irgi gavo tokį patį medalį, o Rasa, kuri šovė du kartus ir abu nepataikė (į šernus ir į lapę), gavo medalį su užrašu Krol pudlarzu. Vertimo nė nereikia – pudelis ir Lenkijoje pudelis! Na, ką padarysi, pasitaiko nesėkmingų dienų.

Po medžioklės trumpai ir jaukiai pasisėdėjome medžiotojų namelyje. Buvome pagerbtos orkaitėje kepta šerniukiena. Virėjas papasakojo, kad šerniuką marinavo dvi dienas, paskui rūkė ir tada dar keturias valandas kepė orkaitėje, 120 laipsnių temperatūroje. Buvo labai skanus! Sušukome „Darz bor!“, padėkojome už medžioklę bei gardų patiekalą ir grįžome į viešbutį, kur kukliau – liko tik lietuvės, latvės ir pora lenkų atstovų – pavakarieniavome su keliais tostais „Darz bor!“ ir planavome iš ryto važiuoti namo. Kelias atgal – ramus, asfaltas sausas, ir namo grįžome anksčiau, nei tikėjomės. Ačiū, Lenkija, ir iki kitų susitikimų!

Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Parengė: Linda Dambrovska
Kopijuoti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *