Nuo vaikystės pamėgau medžioklę

Prof. Mykolas Jankauskas (1905-1993), dirbęs miškotvarkininku, miškų urėdu, Miškų fakulteto dekanu, mokslo darbuotoju LŽŪA, Miškų ūkio mokslinio tyrimo institute, nuo vaikystės iki gilios senatvės buvo aktyvus medžiotojas, 1978 m. jam buvo suteiktas LMŽD garbės medžiotojo vardas. Jis – pirmojo lietuviško medžiotojo vadovo sudarytojas. Dalis jo rašytinių prisiminimų liko nepublikuoti ir yra saugomi asmeniniame Romos ir Rimvydo Jankauskų archyve. Pateikiame skaitytojams profesoriaus prisiminimų įdomesnius fragmentus apie medžiokles įvairiais jo gyvenimo laikotarpiais.

Medžioklė – maloniausia mano gyvenime laisvalaikio praleidimo forma. Su ja susipažinau dar vaikystėje, eidamas su tėčiu ar pusbroliu į gimtinės laukus medžioti kiškių, kurapkų, putpelių ir pelkutėse plaukiojančių ančių. Didžiausias malonumas buvo panešioti nušautą kiškį, o ypač parnešti į namus neužtaisytą šautuvą. Jis namuose buvo laikomas tėvo skrynioje po užraktu ir niekas be tėvo į ją negalėjo patekti.

 

Varovas pirmosiose medžioklėse
Neišdildomą įspūdį paliko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalyvavimas varovu didelėje dvarininko Karpio suorganizuotoje medžioklėje. Mokytojas Velička per pamokas paskelbė, kad bus reikalingi medžioklėje varovai, kuriais galės būti didesnieji aukštesniųjų klasių mokiniai. Tokių buvusiose trijose klasėse prisirinko daugiau kaip dvi dešimtys. Kad taptume varovais, reikėjo patiems pasigaminti tarškynes. Tai buvo lentelė su pritaisytu plaktukėliu, kuris, sukinėdamasis ant vinies, daužė į abu šonus lentelę, keldamas gana didelį triukšmą. Varovais pasirinko tik tuos mokinius, kurie turėjo kuo apsiauti. Varovais kviesti ir eiguliai, iš aplinkinių kaimų pusberniai ir bernai. Varovus medžioklės organizatoriai išdėstė taip, kad tarp 1-2 suaugusiųjų būtų po porą moksleivių. Varėme iš dūšios, ne tik keldami triukšmą su tarškučiais, bet ir šaukdami, švilpdami įvairiais garsais. Priešingame kvartalo gale, stovėdami ant kvartalinės linijos, į išbėgančius žvėris šaudė medžiotojai. Nors kiekviename varyme buvo daug šūvių, gerokai mažiau matėsi kritusių žvėrelių.

Apie pietus vietos girininko žmona su eigulienė atvežė katilą, įvyniotą į šiltas „kaldras“, kuriame kvepėjo ištroškinti kopūstai su riebesniais bei liesesniais mėsos ir dešros gabaliukais. Šį viralą vadino bigusu. Per pietus medžiotojus atskyrė nuo varovų, tačiau ir mums buvo įpilta po didelį samtį biguso ir padalinta po baltų miltų bandelę. Tokio skanėsto namuose gaudavau tik per didžiąsias metines šventes.

Po pietų medžioklė tęsėsi iki sutemų. Nušauti trofėjai, tarp kurių dominavo kiškiai, buvo sukabinti į specialias roges. Prie trofėjų kojų buvo pririštos kortelės, kuriose įrašytos šaulių pavardės.

Po medžioklės išrikiuotiems varovams buvo išdalintas atlygis: mokiniams duota po 50 kapeikų, kitiems – po rublį. Visi buvome pakviesti varovais ateiti ir kitą dieną. Deja, tarp moksleivių kilo revoliucinės nuotaikos dėl nelygaus atlyginimo už vienodą darbą. Juk žvėris visą dieną varėme vienodai. Susitarėme kitą dieną nedalyvauti medžioklėje.

Kadangi grįžau namo šlapiais drabužiais ir permirkusiu apavu, tėvai pareiškė, kad ir be revoliucinių nusistatymų į varovus neleis. Kitų tėvai nebuvo tokie griežti ir dalis revoliucionierių, nesilaikydami sutarties, atvyko. Jie laimėjo, nes antrąją dieną visiems varovams mokėjo vienodai. Be to, pasklido piktos kalbos, kad ir už pirmąją varymo dieną medžiotojai buvo surinkę mokiniams po pusrublį papildomai, tik šiuos pinigus girininkijos žvalgas įsidėjo į savo kišenę…

Eiguliams už sumedžiotus žvėris dar buvo sumokėtos „uodeginės“, taip jie buvo skatinami stropiau saugoti žvėrelius savo eiguvose nuo brakonierių.

Po medžioklės Laukagalio girininkijos pasodoje buvo suruoštas balius. Į pabaigtuves atvažiavo medžiotojų žmonos ir viena kita pagyvenusi, bet neištekėjusi panelė. Visi medžiotojai šnekėjo tik rusiškai arba lenkiškai, todėl aš beveik nieko nesupratau…

Gimnazijos laikų nutikimas
Besimokant gimnazijoje vieną žiemos dieną, šviežiai iškritus sniegui, su kaimynu išvažiavome rogėmis į mišką malkauti. Eglynėlyje pastebėjome šviežius kiaunės pėdsakus, kirtusius keliuką ir pradingusius. Apsidairę pastebėjome nuo eglės šakų nupurtytą sniegą ir kiek aukščiau prie šakos prigludusią kiaunę, su tamsiai žvilgančiomis akimis ir smailiu, į mus nukreiptu snukučiu. Su savimi neturėjome šautuvo. Užtat kaimynas pasirodė esąs geras kiaunės įpročių žinovas. Jis greitai nusivilko ir išvertė savo kailinius, nusiėmė kepurę ir viską pakabino ant kuolo. Man liepė ramiai važiuoti pasikrauti malkų, o pats nudūmė į namus šautuvo. Grįžęs su šautuvu, kiaunę rado toje pat vietoje tupinčią ir saugojančią kailinius ar filosofiškai laukiančią savo gyvenimo pabaigos…

Medžioklės tarpukaryje
Pagrindiniai mano trofėjai buvo kiškiai ir kurapkos, trumpą sezoną dominuodavo antys, rečiau buvo lapės ir tetervinai, o karališkam laimikiui galima priskirti stirninus. Stirnų patelių tada nemedžiojome. Kai kuriose vietose atsirasdavo neišpasakytai daug kiškių. Jų ypač pagausėdavo esant šiltiems ir sausiems pavasario bei vasaros orams. Kaip tik tokie buvo 1930 metai.

Žiemų su speigais ir giliu sniegu metu, kiškiai traukdavo prie sodybų, ieškodavo landų tvorose, kad pasiganytų soduose. Mylimiausias paauglių užsiėmimas tada buvo tose landose statyti kilpas. Šis medžioklės būdas veikė gana užtikrintai ir leido paaugliams sureikšminti. Kiškio mėsą sukirsdavo šeimyna, o gaudytojui už kailiuką žydas Leiba duodavo centų ar saldainių.

Paaugliai žiemą užsiimdavo ir kurapkų gaudymu: surišdavo iš arklių uodegų išrautų ašutų kilpas, jas kažkaip pritvirtindavo prie lentų, statinių kokių dugnų ar lankų ir, padėję ant sniego, gausiai paberdavo išvalytų grūdų pabirų. Alkanos kurapkėlės, besikapstydamos pabirose, pakliūdavo už galvų ar už kojyčių į kilpas. Kaimiečiai kurapkėles suvalgydavo kaip skanėstą, o sumanesni jas suleisdavo į narvus ir veždavo į miestą parduoti. Tokios prekybos tada niekas nedraudė.

Kartą rudeninių medžioklių metu su draugu, pasiėmę vieną kuprinę ir skaliką Sakalą, išėjome pamedžioti į galulaukių ganyklas, kur buvo krūmynų ir pelkučių. Ten rudeniop mėgdavo susiburti kiškiai, tetervinai, o pakraščiuose pasitaikydavo ir kurapkų būrelių. Vos priėjus pelkutės pakraštį, šuo pakėlė keletą tetervinų, kurie ten užkandžiavo spanguolėmis ir bruknėmis. Paleidus šūvį, vienas juodukas, su melsvai žvilgančiomis plunksnomis ir raudonomis skiauterėmis, nukrito kaip akmuo ant minkštų samanų. Įsidėję laimikį į kuprinę, keliavome toliau. Paraistyje šuo pakėlė kiškį ir padaręs gerą puslankį pradėjo varyti link mūsų. Ilgaausis krito nuo taiklaus šūvio. Kad nesumaigytume gražuolio tetervino plunksnų, nutarėme kiškį įdėti į kuprinės dugną, o ant jo įtaisyti teterviną. Išėmę iš kuprinės teterviną, padėjome jį ant kelmo ir ėmėmės kiškio. Staiga tetervinas pasispardė ir smarkiai plasnodamas sparnais nuo kelmo pakilo į orą. Mes prasižioję nulydėjome akimis įžūlų drąsuolį.

Po Antrojo pasaulinio karo
Praėjus po karo geram dešimtmečiui, labai sparčiai ėmė keistis mūsų medžiojami gyvūnai, medžioklės būdai ir patys medžiotojai. Lietuvos miškuose atsirado briedžių, pagausėjo šernų, išplito elnių kaimenės, bet nenumaldomai retėjo smulkioji fauna – kiškiai, kurapkos ir tetervinai. Medžiotojas vienaip ar kitaip turėjo prisitaikyti prie pokyčių. Nors dar teko nemažai pamedžioti ir stambiosios faunos, širdyje neišblėso meilė tiems laikams, kai medžioklėse poškėjo daug tiesių ir kreivų šūvių ir jų pagrindinis laimikis buvo kiškis. Smulkiosios faunos medžioklė man atrodo labiau sportiška.

Praėjus 75 metams nuo tų laikų, kai pradėjau medžioti varovu ir kasmet nekantriai laukdavau naujo medžioklės sezono pradžios, tenka susitaikyti, kad garbus amžius mažina galimybę medžioti. Visgi vidinis noras sudalyvauti dar bent vienoje medžioklėje prieš gyvenimo saulėlydį išlieka. Medžioklių draugai, žinodami šį mano norą, kviečia kartu pamedžioti, žadėdami paėmimą iš namų ir pavėžinimą miške tarp varymų. Labai gražu iš jų pusės. Betgi suvokiu, kad fizinės jėgos jau tiek sumažėjusios, jog savo dalyvavimu tik sukelčiau medžioklės organizatoriams daugokai nepatogumų ir ne visi jaunikliai suprastų šio senolio užgaidas. Tai priverčia meiliu žvilgsniu paglostyti lygiavamzdį ir tyliai ištarti: „Sudie mano ginklai ir medžiokle!“

„Mūsų girios“

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

3 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *