Daug kartų rašiau apie elnią Burlėjų, išaugintą Austrijoje, mažame aptvarėlyje, po to „sumedžiotą“ Bulgarijoje, kurio ragai buvo pripažinti nauju pasaulio rekordu, vėliau triukšmingai anuliuotu. Paskutinis mano straipsnelis (Burlėjus nemirtingasis, „Medžiotojas ir medžioklė“, Nr. 5, 2010) buvo jau apie įtartiną stirniną, tikriausiai išaugintą pagal panašias technologijas. Tikėjausi, kad Burlėjaus istorija – jau pamirštas skandalas. Pasirodo, klydau.
Burlėjų demaskavo žurnalas „Wild und Hund“ (nuo Nr. 17, 2006) net keliuose straipsniuose; po kiekvieno straipsnio medžioklės plotų valdytojas duodavo redakciją į teismą reikalaudamas atlyginti nemažus materialinius nuostolius ir moralinę žalą. Tik dabar Sofijos miesto teismas baigė nagrinėti bylas, galutinai atmesdamas visus ieškinius. Redakcijai padėjo pirmiausia Austrijos policija, išsamiai išsiaiškinusi šį atvejį, suradusi Burlėjaus „gimtąjį“ aptvarą (neregistruotą), išsiaiškinusi visas nusikalstamo verslo smulkmenas. Pasirodo, austrų ūkininkai, parsisiuntę ypatingai didelius ragus išsiauginusių Naujosios Zelandijos aptvaruose auginamų tauriųjų elnių patinų spermą, dirbtinai apsėklina tauriųjų elnių pateles ir, augindami gautus jauniklius mažuose aptvarėliuose, intensyviai šerdami, išaugina rekordinius ragus. Jau pirmieji tokių elniukų ragai turi būti su karūnomis.
Po šio skandalo Austrijoje žymiai sustiprinta aptvarų kontrolė, ypatingai sugriežtinta žvėrių pervežimo tvarka.
Burlėjaus nepamiršo ir Tarptautinė medžioklės ir gyvūnijos išsaugojimo Taryba (CIC), savo posėdyje praėjusių metų lapkričio mėnesį Madride griežtai pasisakiusi prieš genetines manipuliacijas, dirbtinį apsėklinimą, artimų žvėrių rūšių kryžminimą ir kitų intensyvios gyvulininkystės metodų naudojimą veisiant laukinius gyvūnus nelaisvėje.
Tokie metodai kelia didelį pavojų biologinei įvairovei, todėl CIC kviečia visų šalių vyriausybes, gamtosaugos organizacijas, medžiotojų ir žemės savininkų organizacijas bendromis jėgomis saugoti natūralias gyvūnų rūšis („Wild und Hund“ , Nr. 2, 2012).
CIC aiškiai pasakė, kad aptvaruose ar fermose „nupenėtų“, tuo labiau hibridinių žvėrių skerdimas, nesvarbu ar pačiame aptvare, ar atviruose medžioklės plotuose, panaudojant medžioklinį šautuvą, su tikra medžiokle neturi nieko bendro.
Tikriausiai daugelis žurnalo skaitytojų jau numojo ranka – ką tai gali turėti bendro su medžiokle Lietuvoje. Gali, ir dar kaip gali. Gyvename Europoje, be .geležinių“ uždangų, tad ir visos europinės problemos mums nesvetimos.
Daugelyje aptvarų auginami taurieji elniai atvežti iš Anglijos, gerokai mažesni už vietinius, lietuviškus. Tiesa, savo išvaizda jie praktiškai nesiskiria nuo mūsiškių, išsiaugina gana gražius ragus. Kas nors gali susigundyti lengvai ir pigiai „praturtinti be saiko nualintus savo medžioklės plotus, genetiškai užteršti mūsų tauriųjų elnių populiacijas.
Nuoširdžiai apgailestauju, kad niekas iš daugelio aptvarų savininkų nesiima auginti vietinių tauriųjų elnių. Nesusimąstome, kad vienoje mažoje Lietuvos tauriųjų elnių populiacijoje (tik vienoje) sutinkami pačios geriausios europinių tauriųjų elnių populiacijos atstovai – elniai, atėję iš garsiojo Romintų miško. Kaip tik juos reikėtų auginti aptvaruose, jais papildyti elnių bandas atviruose medžioklės plotuose.
įdomu, iš kur ant neseniai išleistos doc. A. Navasaičio knygelės „Miško žvėrys“ viršelio atsirado tauriojo elnio, turinčio pastebimus Karpatų elnio bruožus, nuotrauka. Šie elniai stambūs, gražūs, tačiau nevietiniai, nuo mūsiškių aiškiai skiriasi. Taigi pasigaminti savų burlėjų jau galime ir Lietuvoje. Dar paprasčiau – atsivežti iš užsienio.
Mane pralinksmino medžiotojo, Austrijoje sumedžiojusio medaliu įvertintą taurųjį elnią, pasakojimas, kaip entuziastingai džiaugėsi jo sėkme medžioklės organizatoriai ir vadovai. Atrodo, kad jie džiaugėsi ne jo, o savo sėkme. Ir aš džiūgaučiau būdamas jų vietoje: „prakišti“ aptvarinį elnią kaip tikrą, susišluoti nemažus neuždirbtus pinigus – tiesiog nuostabu… Pagal savo patyrimą auginant aptvaruose tauriuosius, dėmėtuosius elnius ir danielius manau, kad mažų mažiausiai dar gegužės mėnesį tas elnias gyveno ankštame aptvarėlyje, o į laisvę pateko vėliau. Gera ragų spalva rodo, kad paskutinius gyvenimo mėnesius jis leido jei ir ne laisvėje, tai bent erdvesniame plote. Šio burlėjuko ragai medžioklės trofėjų parodoje įvertinti aukso medaliu…
Kaip matome, atidumo reikia ir medžiojant, ypatingai jei medžiojame už pinigus, kritiško požiūrio reikia ir vertinant medžioklės trofėjus, ir pasirenkant žvėris auginti aptvaruose.
