Nemandagus svečias – sniegas

Net juokas suima, kai prisimenu, kaip laukėme sniego ir šaltuko žiemai prasidedant ir kaip nekantriai, praėjus vos keliems mėnesiams, laukėme jo pasitraukimo pavasariui įpusėjus. Abu kartus viskas priklausė nuo klimato sąlygų. Tiesa, gruodžio mėnesio orų dievai mums tąkart, ne iškart, bet nusišypsojo, o pavasariniai, deja, nuvylė. O kalba eina apie mūsų seną pažįstamą Sergejų Astachovą ir jo kuriamas laidas kanalui „Ochota i Rybalka“. Bet dabar apie viską nuo pradžių.

Dar rudeninės elnių medžioklės filmavimų metu, vakarieniaujant ir besišnekučiuojant su laidų apie medžioklę kūrėju Sergejumi Astachovu, kalba pakrypo apie smulkiosios faunos medžioklę. Sergejus pradėjo pasakoti apie kažkokią mistinę kiškių medžioklę, apie kurią tik žino, kad tokia yra, bet pats nėra nei dalyvavęs nei matęs. Klausia jis manęs:

– Mantai, ar žinai tokią medžioklę, kai medžiotojai sustoja ratu ir eidami į centrą, palaipsniui siaurina lanką? „Katilu“ tokia medžioklė vadinasi, – sako jis.

Aš pradėjau juoktis. Na, kaipgi aš galiu nežinoti??? Užriečiau nosį ir pradėjau pasakoti, ne tiek pasakoti, kiek tikrų tikriausiai girtis, kad pataikė kaip pirštu į akį. Žinau vietą, kur organizuojamos tikrosios medžioklės „katilu“, ir kad tokių vietų yra tik keletas Lietuvoje ir pasaulyje. Šiek tiek pagrąžindamas, papasakojau apie „Tauro“ klubą, kuris vienintelis Lietuvoje organizuoja medžiokles „katilu“. Ir visai nepagražindamas pridėjau, kad patekti į tokią medžioklę yra nepaprastas, nepamirštamas ir išskirtinis įvykis. Visi Lietuvos medžiotojai užgniaužę kvapą laukia, kada prasidės šios legendinės medžioklės ir kas nors iš pažįstamų pakvies link Marijampolės kraštų.

Taigi ilgai nedelsdamas paskambinau buvusiam minėto klubo pirmininkui, dabartiniam valdybos nariui Gedvydui Peteliui, senam geram savo bičiuliui, su kuriuo teko garbė ne vienerius metus padirbėti pardavinėjant ginklus. Skamba Įspūdingai, bet, skubu nuraminti, kalba eina apie darbą vienoje Kauno parduotuvių medžiotojams. Gedvydas Petelis – turbūt retas Lietuvos medžiotojas nežino šio vieno iš nepriklausomos Lietuvos medžioklės korifėjų. Medžiotojas, ginklų meistras, medžiotojų mokytojas, dėstytojas, kinologas, daugelio straipsnių ir publikacijų autorius, fotografas, bavarų pėdsekių kalytės šeimininkas, įvairiu organizacijų, klubų ir asociacijų pirmininkas, valdybos narys ir t.t. Taip arba kažkaip panašiai apibūdinau Sergejui savo bičiuli Gedvyda. Po to nesustodamas pradėjau pasakoti apie jo brolį Kęstuti, kol galiausiai buvau grubiai nutrauktas ir Sergejus ištarė žodžius intonacija „atsisakymo nepriimu“:

– Vsio, Mantas, Chočių. Nado zdelat etot film – obezatelno.

Na, „nado tak nado“. Iš Gedvydo ilgai atsakymo laukti neteko, jis, pasitaręs su klubo kolegomis, priėmė sprendimą, kad gali mus priimti. Taip, sudėliojus daugtaškius dėl būsimų filmavimų žiemą, Sergejų išlydėjome atgal į Maskvą ir viskas nurimo iki lapkričio mėnesio. Tiesa, dar prieš išsiskiriant, Sergejui pasakiau, kad svarbiausia sąlyga kiškių medžioklėje „katilu“ – pašalusi žemė. Kitaip medžioklės nevykdomos, nes šitiek kilometrų nuklampoti per ištižusius arimus praktiškai neįmanoma.

Neilgai trukus atėjo ir lapkritis. Lapkričio pradžia – sniego nėra, panikos kol kas irgi. Su Sergejumi atsargiai susirašinėjam, raminam vienas kitą, kad nėra ko jaudintis, kad tuoj tuoj – ir tas sniegas iškris, ir ta žemelė pašals. Suplanuota viskas lapkričio 17-18 dienai. Turbūt kas ruošėsi nors kartą sutikinėti svečius iš už jūrų marių, sudėliojo jiems maršrutus, suplanavo valandomis dienotvarkę, supras, ką tai reiškia, kai viską reikia nukelti po savaitės. Man, deja, dėl tos nelemtos, niekaip neateinančios žiemos, viską perkelti teko net du kartus. Kaip niekada tiko patarlė apie trečią nemeluojantį kartą.

Prabėgus 18 dienai be sniego, be svečių, viską atidėjom gruodžio pirmajam savaitgaliui. Viskas vėl buvo suplanuota minučių tikslumu. Daug žmonių pasitelkta, daug vargo ir širdies įdėta. Dar kartelį norėčiau atsiprašyti Vido Silvestravičiaus, Algio Šimulio ir viso Raudgirio klubo, kurie specialiai perkėlė medžioklę iš šeštadienio į sekmadienį, kad mes po kiškių medžioklės galėtume visiškai užpildyti viešnagės laiką ir nufilmuotume tradicinę lietuvišką medžioklę su varovais. Deja, ir antras bandymas buvo nesėkmingas. Jau viską suderinome, sudėliojome, liko tik pyragus iš krosnies ištraukti, ir vėl – naujiena iš giedro dangaus. Sergejus susirgo, temperatūra 40 °C. Savo emocijų nepradėsiu apibūdinti, nes kaip suprantu, niekas necenzūrinių žodžių nepublikuotų. Tiesa, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Nes tą savaitgalį žiema taip ir neatėjo, o kiškių medžioklė taip ir neįvyko.

Taip, vis iki negalėjimo didindamas įtampą, atėjo ir trečias savaitgalis. Ir pagaliau! Tarsi atsilygindama už visus nesusipratimus ir nesklandumus, motina gamta šį kartą atsiuntė fantastišką orą tiek filmavimui, tiek medžioklei, tiek sielos džiaugsmui. Nufilmavome įspūdingą kiškių medžioklę „katilu“, kuri vėliau susilaukė didelio įvertinimo ir pagyrų iš kanalo „Ochota i rybalka“ vadovų.

Susitikti su Sergejumi turėjome penktadienio rytą. Nors jau žinodamas, kad filmavimo komanda pagaliau Lietuvoje, bet vis dar nepatikėdamas, kad taip gali būti, laukiu senų draugų iš Rusijos prie medžioklės prekių parduotuvės Kaune. Buvom sutarę laisvą dieną prieš medžiokles nufilmuoti laidą apie lygiavamzdžio šautuvo pirkimą, išsirinkimą, patikrinimą šaudykloje. Ačiū Albertui Stanislovaičiui ir Kauno šaudyklos administracijai už pagalbą filmuojant šį siužetą.

Atlikę savo darbus Kaune, patraukėme į pamėgtąją dzūkišką sodybą Mikyčių kaime. Pagal planą turėjome vakare atsisėsti į bokštelius ir pabandyti nufilmuoti šerno medžioklę, bet, kaip dažniausiai būna filmuojant, planuotas laikas, skirtas nufilmuoti laidą apie lygiavamzdžio šautuvo įsigyjimą Kaune, beveik padvigubėjo, ir į medžioklę jau nespėjome. Taigi beliko tik gal jau ne garuojančios, bet vis dar šiltos dzūkiškos vaišės, linksma nuotaika ir puikus senų draugų pavakarojimas. Ilgai užsisėdėti neturėjome teisės -ryt iš pat ryto laukė pagrindinis metų tikslas -kiškių medžioklės „katilu“ filmavimas.

Tą gražų gruodžio 8 rytą atsikėlėme, papusryčiavome, nufilmavome visus išėjimus iš namų, įsėdimus į mašiną, ir pajudėjome Marijampolės kryptimi. Prieš 8 val. jau buvome prie „Tauro“ medžiotojų klubo susirinkimo vietos. Jaukus medžiotojų namelis, erdvi aikštelė rikiuotei, stiebas vėliavai – viskas labai tvarkinga ir kultūringa. Nufilmavome atvažiavimus, registraciją, įžanginius interviu ir stojome visi į rikiuotę. Susirinko nei daug nei mažai -penkiasdešimt medžiotojų, pats tas medžioklei „katilu“. Visi išklausėme instrukcijas, praėjusios medžioklės karalius Vincas Snipkus, unikalus medžiotojas su vežimėliu, sukėlęs didžiulį svečių iš Rusijos susidomėjimą ir žavesį, iškilmingai iškėlė klubo vėliavą. Jie, pažinties su šiuo medžiotoju paskatinti, sakė, kad būtinai vėl iškels ekrane neįgalių žmonių teisių medžioti klausimą Rusijoje.

Po rikiuotės 50 medžiotojų buvo padalinti į dvi grupes po 25 žmones. Vienai iš jų vadovavo kartu ir visos medžioklės vadovas Gedvydas Petelis, kitai – Petras Šapalas. Mes papuolėme į Gedvydo grupę. Visa medžioklė vyko Liudvinavo apylinkėse. Jau pirmajame „katile“ mums pavyko užfiksuoti sėkmingus kadrus su daug šūvių, laimikių ir emocijų. Iš viso darėme keturis „katilus1. Vienas „katilas – tai maždaug 400-600 ha plotas. Pirmyn atgal medžiotojui tenka sukarti 4-5 km atstumą viename „katile“. Gerai, kad mums pasisekė, ir gruntas buvo idealus tokiai medžioklei, pašalę ir truputėlį pasnigę. Oras buvo nepakartojamas, vaizdai ir spalvos filmavimui -geriau nesugalvosi, medžioklės organizacija įspūdinga. Filmavimo komanda su Sergejumi priešaky buvo sužavėta ir be galo patenkinta patirtais įspūdžiais ir gautais kadrais. Ypač įsiminė vienas epizodas. Operatorius Jegoras filmavo mano ėjimą „katile“, vis liepdamas tai sustoti, tai eiti, tai greičiau, tai lėčiau, tai iš arti, tai iš toli. O be griežtų operatoriaus nurodymų dar turi neiškristi iš bendros judančio katilo linijos, bei stebėti aplinką, kad nepražiopsotum kiškio. Taip besifilmuodamas aš staiga stabtelėjau, operatorius iš karto kamerą nukreipė į tolį, ieškodamas mano pastebėto taikinio.

– O, žiūrėk, žiūrėk! – sušnabždėjau Jegorui rusiškai ir parodžiau pirštu į tą pusę, kur už gero puskilometrio ganėsi pulkelis stirnų. Objektyvas iškart buvo nukreiptas į tolumoje šmėžuojantį gamtos grožį. Stirnos artėjant medžiotojams pastebimai, pradėjo jaudintis.

Jos, kelias akimirkas mėtęsi tai j vieną pusę, tai į kitą pagaliau pasirinko atsitraukimo kryptį ir visos kartu kirto medžiotojų liniją. Operatorius dar lydėjo jas, nukreipęs objektyvą į tą pusę, kur paskutinį kartą matė prieš išnykstant aukštoje žolėje. Staiga viena stirna, greičiausiai šuns pabaidyta, metėsi atgal į „katilo“ vidurį, padarė lanką ir, lyg jai būtų sumokėta už pasirodymą ant podiumo, visą kelią bėgo tiesiai į operatorių. Pamatėme tiesiog kerintį vaizdą, kai gražuolė, saulės spinduliuose spindinti stirnos patelė, nesustodama pralėkė keli metrai nuo kameros, kuri profesionaliai besisukdama ją nulydėjo tolstančią link horizonto.

Nepastebimai pralėkė puiki medžioklė. Saulei šypsantis, medžiotojai susideda ginklus ir traukia atgal. 5,77 šūvio vienam laimikiui -tokiu taiklumu šaudę vyrai, pasibaigus medžioklei ir visiems grįžus į susibūrimo vietą, gražiai išrikiavo 19 kiškių ir 3 lapes pagerbimui. „Tauro“ būrelio vyrai turi labai gražią tradiciją, visada kruopščiai suskaičiuoja ir užrašo, kiek kiekvienas medžiotojas kartų šovė ir kiek sumedžiojo laimikių. Taip daugelį metų yra vedama ši įdomi statistika. O mūsiškės medžioklės grafoje vadovas galėjo įrašyti bendrą šūvių skaičių – 127 ir anksčiau minėtus 22 laimikius. Skambant ragų garsams, nuleidome medžioklės vėliavą. Dar valandėlę medžiotojų namelyje pasidalinome įspūdžiais, pasišnekučiavome, pasifotografavome ir labai patenkinti, pilni įspūdžių patraukėme namo.

O dabar paaiškinsiu ką turėjau omenyje, kalbėdamas apie sniegą, jo atėjimą ir pasitraukimą pirmame šio straipsnio sakinyje. Kai grįžome po kiškių medžioklės namo, Sergejus nusprendė, kad jau jis porą kartų filmavo pas mus, o dabar laikas vykti mums pas jį į svečius. Jis be atsisakymų pakvietė į pavasarinę paukščių medžioklę, kurios pagrindinė „vinis“ turėjo būti pirmą kartą kurtinį medžiojančio (tai turėjau būti aš) medžiotojo medžioklės filmavimas. Rytais turėjome ieškoti kurtinio, o vakare – medžioti slankas. Ir lygiai taip, kaip belaukiant svečių iš Rusijos žiemą, viskas buvo suplanuota išvykai pas Sergejų į svečius pavasarį. Vizos nupirktos, lauktuvės sukrautos, pajudėti link Rusijos turėjome po 12 valandų, kai gavome žinią, jog viskas atšaukiama, nes dėl gamtinių sąlygų, t. y. būtent vėluojančio pavasario ir daugybės sniego miške yra nukeliama pavasarinės medžioklės pradžia. Nukeliama savaitei. O po savaitės mūsų bičiulis Sergejus grupe turės jau būti kitame pasaulio krašte ir filmuoti bet ką, tik ne mane, medžiojantį kurtinį. Tad, nors ir kaip gaila, bet ši medžioklė nukeliama mažiausiai dar metams. Ir viskas dėl to sniego, kuris, kaip tas nemandagus svečias, nežino, nei kada jam ateiti, nei kada išeiti…

P. S. Sergejus prašė perduoti, kad jei kas nors norėtų pamatyti vaizdus iš filmuotų medžioklių Lietuvoje, stebėkite „Ochota i rybalka“ kanalu rodomą laidą „Sezon ochoty“. Jau greitai turėtų pasirodyti laidos apie žiemos metu filmuotas medžiokles, o vėliau ir kelios laidos apie rudeninę elnių medžioklę.

Autorius: Mantas KILKUS
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą “Medžiotojas ir medžioklė”