Neįtikėtina lapės medžioklė

Deivido Staponkaus nuotr.




Galvojau bus eilinis vasaros rytas medžioklėje, na gal stirną pamatysiu, gal šerną užsivėlinusį grįžti į tankumyną, bet tikriausiai medžioklė tuo ir įdomi, kad dažnai atsitinka tai ko visai nesitiki.
Rytinė medžioklė man patinka tuo, kad joje daugiau veiksmo greitai patikrini vieną pamiškę, patikrini javų lauką, patikrini pievą, kurioje tikiesi pamatyti žvėrį.

Panašiai buvo ir tą rytą, nuvažiavau prie javų, pažiūrinėjau pamiškes, pabaidžiau ožį, lapės medžioklę sutrukdžiau, turėjo sprukti atgal į mišką, ir nieko neįprasto.

 

Gal jau buvo puse 6 ryto, o gal šiek tiek ankščiau, kai pasukau į paskutinę pamiškę – laukymę pasidairyti. Oras geras, rūkas jau baigia išsisklaidyti, išskyrus pamiškėse, dar vėjas neišvaikęs rūko, ir matomumas ribotas.
Automobilį palikęs pakelėje žingsniuoju sau lauku į įkalnę, visada prieš pat įkalnę prilėtinu žingsnį ir tik palengva galvą iškišu per kalvą, ramiai apsidairyti. Pirmiausia pasižiūriu į kirtimą, tuščia, ožys, kurio tikėjausi jau tikriausiai snaudžia kur nors pakrūmėje. Suku žvilgsnį į kitą pusę ir ten žvilgsnis užkliūva už neaiškios pievos pakraštyje besirangančios gyvasties. Atstumas gal buvo apie 200 metrų ir per rūką sunku buvo įžiūrėti. Žiūronus prisidėjęs pamačiau, kad tai lapė.

Guli, rangosi, pakyla pasisuka ratu ir vėl griūva, sukasi, tarytum norėdama sau į užpakalį įkasti ir taip kelias minutes. Esu matęs, kad po nelabai sėkmingo šūvio taip lapė sau į uodegą kanda, bet šįkart, ankstyvas rytas, aplinkui nei gyvos dvasios. Pamaniau, kad ligota ir paskutinioji atėjo, ką daugiau gali bemąstyti, nors dažniausiai ligoti žvėrys viduryje pievos nestimpa, slepiasi tankmėje.

Kad žvėrelis nesikankintų reikia nutraukti jo kančias, atstumas buvo per didelis užtikrinam šūviui, todėl nutariau prieiti arčiau. Gal likus 100 metrų iki lapės, kažkas tartum sujudėjo pamiškėje, kaip minėjau rūkas dar buvo neišsisklaidęs, todėl sustojau pasiimti žiūronus.
Na ir ką, bevedant žiūronais pamiškės linija žiūriu ir negaliu patikėti, sėdi gražuolis, kitas medžiotojas, pilkas ir su stačiomis ausimis. Negalėjau patikėti, valiau kelis kartus žiūronų stiklus, bet vis tiek rodė tą patį.

Pilkis ganėtinai drąsus išliko, gal mes vienas kitu minutę grožėjomės ir galvojom kieno nervai neatlaikys. Po akimirkos vilkas lengva ristele užsibėgo palei vėją ir pajutęs, kad tai ne jo grobis, o žmogus – smuko į mišką, nors nepasakyčiau, kad labai išsigandęs, tokiu pat lengvu žingsniu į mišką. Na, o ir grobis liko man, besikamuojanti lapė, kurios kančias neužilgo nutraukiau. Laputė buvo visa tarytum iš kokios balos ištraukta, apžiaumota.

Grįžtant namo sudėliojau mintyse labiausiai tikėtiną scenarijų. Lapę pilkis buvo pasigavęs ir tikėjosi papusryčiauti, bet nelaimei išgirdo automobilį ir pasitraukė į pamiškę, palikęs savo laimikį, stebėti kas bus toliau. Net neabejoju, kad jis pirmas mane pamatė, kol aš sėlinau visą dėmesį sutelkęs į lapę, jam taip pat labai rūpėjo grobis ir nenorėjo taip paprastai palikti.

Kaip bebūtų, nors namo grįžau tik su „aplamdyta“ lape, bet įspūdžių pasisėmęs ilgam.


MISKE.LT
Autoriai: Marius
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

2 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *