Ne visuomet kalta Europa!

Nuotrauka iš žurnalo "Medžioklė"




Apie vilkus ir galimą jų medžioklę ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Europoje bei apskritai pasaulyje sklando įvairių mitų ir stereotipų. Vienoje pusėje yra fanatiški vilkų ir kitų stambiųjų plėšrūnų gynėjai, kitoje – medžiotojai, pasirengę vilkų populiaciją kontroliuoti, bet praktiškai nėra nė vieno, norinčio šiuos plėšrūnus išnaikinti.

PIRMASIS MITAS, kuriuo naudojasi fanatiški vilkų gynėjai, yra teiginys, kad vilkų ir kitų stambiųjų plėšrūnų populiacija Europoje staigiai mažėja, tad šie gyvūnai turėtų būti griežtai saugomi. Tai yra visiška kvailystė, nes, išskyrus kelis atskirus pavyzdžius, Europos vilkų populiacija yra stabili ir net auga. Per pastaruosius 10 ar 15 metų vilkų daugelyje šalių padaugėjo taip sparčiai, kad žmonės su savo įstatymais nespėja sekti ir prisitaikyti prie esamos situacijos. Rytinėje Vokietijoje nuo kelių dešimčių vilkų per pastaruosius 10 metų padaugėjo iki daugiau nei 400 individų. Vilkų populiacija netvarkoma, žmonės jiems nekelia jokio pavojaus, todėl jų galima nufilmuoti net šviesiuoju paros metu per kelis metrus nuo automobilių. Lietuvoje tai neįsivaizduojama, nebent vilkas būtų ligotas. Pasak patyrusio Latvijos stambiųjų plėšrūnų tyrinėtojo dr. biol. Janio Uozuolinio vilkas ir žmogus vienas kitam turėtų jausti pagarbą ir baimę. Tai yra sugyvenimo pagrindas. Šiuo metu Vokietijos medžiotojai kovoja, kad valstybėje būtų įvesta kokia nors vilkų populiacijos tvarkymo sistema, nes atrodo, kad situacija netrukus taps nevaldoma. Švedijoje nuo 2000-ųjų vilkų padaugėjo kelis kartus. Populiacijai buvo kilusi grėsmė, nes vilkai poruodavosi su artimais giminaičiais, bet dėl to jų nemažėjo. Švedijoje vilkai labai atidžiai tyrinėjami ir pagal DNR galima nustatyti, iš kur konkretus vilkas kilęs. Vis dėlto daugelį metų švedai kovoja, kad galėtų vilkų skaičių kontroliuoti, juo labiau todėl, kad dėl briedžių medžioklės tradicijų vilkai kelia grėsmę medžiokliniams šunims – kasmet vilkai sudrasko dešimtis šunų. Problema tapo tokia didelė, kad miestuose net rengiami žvakučių vakarai, minint vilkų papjautus šunis.

 

Taip pat vilkų stabiliai daugėja Čekijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Rumunijoje, kur 2016 metais valdžia uždraudė bet kokią stambiųjų plėšrūnų medžioklę, o šiemet užfiksuota daugiau atvejų, kai vilkai ir meškos užpuola žmones. Taip pat vilkų daugėja ir kitur Europoje.

Nuotrauka iš žurnalo „Medžioklė“

ANTRASIS MITAS yra apie Europos Sąjungą ir jos apribojimus. Visi galvojame, kad vilkų medžioklę Lietuvoje riboja būtent ši institucija ir dažnai didžiausiu kaltininku įvardijame ją, tačiau taip nėra. 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos Direktyvoje 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos Lietuvos vilkų populiacija yra įtraukta į V priedą: Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšys, kurių ėmimui iš gamtos ir naudojimui gali būti taikomos tvarkymo priemonės. V priedas leidžia valstybei narei taikyti įvairius kriterijus, palyginti laisvai medžioti šiuos gyvūnus. Švedai ir vokiečiai labai norėtų, kad jų vilkų populiacija būtų įtraukta į V priedą, nes tada būtų įmanoma ją tvarkyti. Ir IV priedas leidžia tvarkyti konkrečių gyvūnų populiacijas, bet tada reikia direktyvos išimties, o tai jau kiek sudėtingiau.

Latvijos, Estijos ir Lenkijos vilkų populiacija taip pat yra V priede. Tai geriausia įmanoma situacija, kalbant apie galimą medžioklę. Latvija ir Estija visiškai pasinaudoja šio priedo privalumais, Lenkijoje vilkai nemedžiojami, o Lietuvoje medžioklė vyksta labai ribotoje vietoje, bet to reikalauja ne Europos Sąjunga, o nustato vietos institucijos. Kad būtų galima medžioti, reikia rūšies apsaugos plano ir populiacijos stebėsenos, t. y. pagrįsto mokslo, rodančio, kad populiacija yra geros būklės. Kitų esminių apribojimų nėra. Tai, kad Lietuvoje jau trečius metus nustatytas tas pats limitas ir neįmanoma vilkų suskaičiuoti konkrečiu metodu, nustato ne ES, o mūsų pačių valdžia. Rengiant vilkų populiacijos tvarkymo planą buvo per maža medžiotojams atstovaujančių organizacijų įtaka, ir galbūt rengėjai visai nenorėjo, kad medžiotojai prisidėtų. Taip pat statistika apie vilkų padaromą žalą yra iškreipta, nes ūkininkai apie ją ne visada praneša.

TREČIASIS MITAS yra apie medžiotojus, kurie neva nori, kad visi vilkai būtų iššaudyti. Be abejo, taip nėra, o populiacijos kontrolė yra geriausias būdas, kad rūšys galėtų sugyventi. Jeigu nėra teisėto populiacijos kontrolės būdo, tai suinteresuotos pusės pačios imsis priemonių. Ką daryti ūkininkui, jeigu jo avys pjaunamos? Jis gali imtis vilkus nuodyti – tokia problema buvo nustatyta Portugalijoje, kur vilkai yra griežtai saugomi.

KETVIRTASIS MITAS – vilkai kelia grėsmę kitų gyvūnų populiacijoms. Taip būna tik tada, kai vilkų populiacija pasiekia savo teritorinės talpos maksimumą. Vilkų yra ten, kur yra gyvūnų, antraip jie neturėtų ką ėsti. Latvijoje pastebėta, kad kvartale, kur sumedžioti penki vilkai, vyksta ir elnių ruja, taip pat iš ten išbėga šernų, stirnų ir kiškių. Žodžiu, vilkai seka paskui gyvūnus. Jeigu vilkas nebeturi ką ėsti, jis žūva, ieško alternatyvų arba persikelia į kitą vietą. Norint medžioti negalima remtis argumentu, kad vilkas išskerdžia visą miško gyvūniją, nes vilkas turi didesnę teisę būti miške nei žmogus ir yra Lietuvos gyvūnijos atstovas. Pagrindinis medžioklės argumentas yra tas, kad ji padeda populiaciją išlaikyti stabilią ir skatina pakantumą vilkams. Šių protingų plėšrūnų populiacijos kontrolė yra labai jautrus, emocingas klausimas, tačiau reikia suprasti ir tai, kad šiuo atveju problema yra ne ES, o vietos institucijos.


Šaltinis žurnalas „Medžioklė“
Autorius LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *