Naujametės medžioklės nuotykis

Valdo Augustino nuotrauka.




2014 m. sausio 4-ąją medžiojome Kauno urėdijos Vytėnų girininkijos Varluvos miške. Oras buvo pavasariškas, šiek tiek krapnojo, buvo apie 4-6 °C šilumos. Medžioju nuo 1949 m., esu prisiklausęs gana daug įvairių medžiotojiškų nuotykių ir pasakojimų, tačiau tos medžioklės įvykis mane nepaprastai sukrėtė. Aš jau priklausau klubo veteranų „partijai“, kaip mes vadinam – „partizanams“. Turim savo vadą, kuris mums nurodo, kur stoti, kad netrukdytume jauniems, entuziastingiems medžiotojams. Pirmame varyme mes stojome gale kvartalo, grįžtančių pro varovus žvėrelių sutikimui. Prasidėjus varymui, po keleto minučių išgirdom skambius, entuziastingus varovų balsus: „Šernai!“ papildant juos ir „tarptautiniais priedais“. Nesibaigus šiam jaudinančiam triukšmui, varovai dar garsiau šaukia, kad rado milžinišką šernų guolį, iš kurio bėga šernas su dryžuotais šerniukais. „Dryžiai!“ – skamba visą varymą. Įpusėjus varymui, pasigirsta pora šūvių. Po varymo renkamės prie mašinų. Netrukus sužinome, kad nušauta „dryžių“ motina ir sugauti keli šerniukai. Vadovo nurodymu visi grįžtame prie medžiotojų namelio. Paaiškėja, kad bėgo du šernai, pirmą, didįjį, medžiotojas praleido, o mažesnį nušovė. Šerniukus pamatė tik nušovęs jų motiną. Medžiotojų ir varovų duomenimis, buvo penki ar septyni šerniukai. Judresni vyrai pagavo keturis šerniukus.
Medžioklėje dalyvavusio Veterinarijos akademijos auklėtinio, patyrusio medžiotojo Vytauto Drulės nuomone, šerniukai buvo 1-2 savaičių amžiaus. Pagal klubo medžiotojų sutarimą medžio¬tojui, nušovusiam šernę, skirta 200 Lt bauda. Po trumpo pasita¬rimo medžioklę tęsėme. Paskutinis varymas buvo šalia rytinio kvartalo. Vėl išbėgo nemažai šernų, nuskambėjo keletas šūvių ir krito dar didesnė šerne už rytinę, bėgusi viena, palaikyta kuiliu.
Mūsų, senesnių medžiotojų, nuomone, antroji nušauta šerne greičiausiai buvo pirmosios šernės motina. Norom nenorom peršasi mintis, kad visgi, norint išlaikyti stabilų šernų kiekį, reikėtų vengti stambesniųjų šernų išankstinio medžiojimo. Primename medžiotojams vieną šernų bendruomenės gyvenimo bruožą, kad prasidėjus rujai, visą žiemos sezono laikotarpį, šernės gyvena grupėmis ir jei atbėga keli stambūs šernai, tai tikėtina, kad čia bėga tik šernės.
Klaidingas posakis „vienišas kaip vilkas“. Tikriau būtų – „vienišas kaip šernas“, nes suaugę kuiliai retai būna kartu su pulku. Jie tik rujos metu ateina prie pulkų ir ieško rujojančių šėmių arba per šalčius gali būti netoli šėryklų su kitais besimaitinančiais šėmais.

Autorius: Algirdas NAVASAITIS
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!