Vasarą pagrindinė šernų medžioklė tampa medžioklė sėlinant arba tykant. Tačiau šernai maitintis eina tiktai sutemus. Vasarą dienos labai ilgos, o naktys trumpos. Šernai ėda visą naktį ir aš stengiuosi medžioti naktį. Anksčiau tokia medžioklė mūsų šalyje buvo draudžiama, bet dabar medžiotojai gali šaudyti šernus kiek nori. Tiesa, daugelis šernų medžioklę naktį laiko kone savižudybe. Iš tikrųjų, šernas – labai agresyvus gyvūnas, o naktį pavojus medžiotojui padidėja kelis kartus. Tačiau tai turi ir savo žavesio.
Pirmą kartą į tokią medžioklę susiruošiau prieš kokius penkerius metus. Vienintelis prietaisas buvo specialus ant šautuvo tvirtinamas medžioklinis žibintas. Vieta, kurioje tykojau šernų, buvo miško laukymė šalia rapsų lauko. Šernai čia ateidavo kone kasnakt, tai liudijo visai neseniai ištrypti rapsai ir daugybė išraustų plotelių. Kad ši vieta yra perspektyvi, buvo galima spręsti ir iš plataus tako, kurį šernai ištrypė eidami iš miško į lauką ir grįždami atgal. Už 50 metrų nuo šio tako buvo sukrauta aukšta rąstų rietuvė, ant jos viršaus ir nusprendžiau įsitaisyti. Saulė krypo link laidos, blykstelėjo ir užgeso paskutinis spindulys, o šernai taip ir nepasirodė. Pamaniau, kad teks laukti ryto ir ieškoti šernų laukuose. Pasitiesęs striukę patogiai atsiguliau. Po valandos suėmė miegas ir, matyt, užsnūdau. Nubudau pajutęs, kad aplink kažkas vyksta. Pasirodo, šernai vis dėlto atėjo, tačiau visiškoje tamsoje. Pačių žvėrių įžiūrėti buvo neįmanoma, tačiau pasijutau kraupokai, aplink tamsi masė judėjo, traškėjo, čepsėjo ir ūkčiojo. Kartais į nosį trenkdavo smarvė ir atrodydavo, kad šernai užsiropštė net ant rietuvės. Įveikęs drebulį ir patogiai atsisėdęs pagaliau įsijungiau žibintą. Tą akimirką viskas aplink apmirė. Šernų buvo gal koks trisdešimt, o iki arčiausiai esančio dvimečio šernėko – ne daugiau kaip 7 metrai. Kaip šoviau, nepamenu, matyt, tai padariau „nejungdamas“ smegenų. Dėl atatrankos pirštas nuslydo nuo žibinto jungiklio ir šviesa užgeso. Iš karto viskas ėmė traškėti, šernai puolė kas sau. Tamsoje, kai nematai, kas kur bėga, apima nenusakomas jausmas. Aplink rietuvę tarsi sukosi garsų verpetas, nuo kurio plaukai stojosi piestu. Skubiai vėl įjungiau žibintą. Aišku, šernų neliko nė padujų, bet mano trofėjus gulėjo lauke. Nuo to laiko man labiausiai patinka būtent naktinė šernų medžioklė, nes nė per vieną kitą negausi tiek adrenalino, kaip susidūręs su dideliu ir pavojingu žvėrimi visiškoje tamsoje.
Medžiotojui, susiruošusiam naktį medžioti šernų, reikia specialiai pasirengti. Pirmiausia ypatingą dėmesį reikia skirti drabužiams. Nors vasara, naktimis būna gana vėsu ir laukiant šernų tenka ilgai gulėti nejudant, tad galima sušalti. Drabužiai turi nekelti jokių garsų. Šernai mato labai prastai, tačiau puikiai girdi, ir menkiausias triukšmas gali sužlugdyti visą medžioklę. Man dažnai teko stebėti, kaip šernai, prieš eidami į lauką, ilgai stovi pamiškėje įsiklausydami į nakties tamsą. Taip pat šernai turi nepaprastai gerą uoslę, daug geresnę negu šunų, todėl naktį neturi būti jokių pašalinių kvapų, ypač tai pasakytina apie repelentus – priemones, atbaidančias įkyrius uodus. Taigi jei norite sumedžioti trofėjų, teks pakentėti.
Dabar apie prietaisus. Jei ketinate medžioti tykodami ir šviečia mėnulis, užteks ir paprasto, gero žibinto, patvirtinto po šautuvo vamzdžiu. Jam aš keliu tiktai du reikalavimus: kad būtų patikimai tvirtinamas prie šautuvo ir šviestų neišsklaidydamas šviesos spindulio bent 30–40 m atstumu. Pagal šį parametrą testavau daugybę modelių, bet geresnio kaip žibintas ПО-1Б („Šernas“) taip neradau. Tinkamai sureguliuotas šis žibintas skleidžia ploną neišsklaidytos stiprios šviesos spindulį, siekiantį beveik 100 m. Vienintelis jo trūkumas – maitinimas dviem plokščiais elementais, kurių pakanka neilgam. Tačiau šiek tiek perdirbęs dabar įdedu 12 V motociklo akumuliatorių. Vienos įkrovos pakanka dviem visavertės medžioklės naktims.
Naktinei medžioklei sėlinant reikės ne tik prie šautuvo vamzdžio tvirtinamo žibinto, bet ir naktinio matymo žiūronų. Be jų aptikti žvėrį galima tik atsitiktinai. Apie naktinio matymo taikiklius nekalbėsiu, nes jų nenaudoju.
Sėlinti prie šernų galima tik tada, kai visi jie užsiėmę, t. y. ėda. Jeigu šernai ką nors pajuto ir ėmė klausytis, būtina iš karto sustoti ir palaukti, kol jie nurims.
Ir pabaigai šiek tiek apie šaudymą pasišviečiant žibintu, čia esama savų ypatumų. Papasakosiu vieną labai pamokomą istoriją. Mano draugas, „užkietėjęs“ medžiotojas, nusprendė išbandyti naktinę šernų medžioklę. Keli kartai buvo nesėkmingi, nors į šernus jis šaudė, ir iš visai nedidelio atstumo, bet dėl nesuprantamų priežasčių žvėrys pasprukdavo net nesužeisti. Jis niršo ant šautuvo, šovinių ir dar bala žino ant ko. Kitą kartą mes medžiojome kartu. Šernai prie tykojimo vietos pasirodė gana greitai. Draugas pakilo, apšvietė arčiausiai esantį šerną ir iš karto šovė, bet šernas nurūko ir dingo tamsoje. Nepataikė… Viskas vyko mano akyse, aš stovėjau šalia. Paklausiau, ar jis taikėsi. Jis atsakė „Žinoma“. Teko paaiškinti, kad tai, kas nutiko, yra labiausiai paplitusi klaida, kurią daro medžiotojas, vos pradėjęs medžioti naktį. Įjungęs šviesą jis mato žvėrį ir visiškai pamiršta apie šviečiančią taikiklio juostelę ir kryptuką, o orientuojasi į šviesos spindulį ir šauna į jį. Iš tikrųjų tuo momentu šautuvo vamzdžiai būna aukščiau arba žemiau negu taikinys – priklausomai nuo to, kur patvirtintas žibintas. Todėl netaiklus šūvis net esant mažam atstumui garantuotas. Štai tokia ji, naktinė šernų medžioklė.
Tekstas: Sergej Jevmenov, nuotraukos: Viktor Jarošuk
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
