Skip to content Skip to sidebar Skip to footer

Moteris medžiotoja – stimulas vyrams pasitempti

Turinys:

Saulius Filipavičius, Troškūnų Švčenčiausios Trejybės parapijos klebonas, Lietuvos Kolpingo draugijos valdybos pirmininkas, radijo stoties „Nykščiai” surengto „Metų anykštėno 2012″ rinkimų nugalėtojas, prieš dešimtmetį išrinktas europietiškiausiu anykštėnu, laisvalaikį skiria medžioklei ir bitininkystei. Diplomatiškas, išsilavinęs, korektiškas, tolerantiškas, didelės erudicijos, draugiškas, teisingas, gerbiamas žmogus, puikus oratorius, mokantis daug kalbų, dvasingas, doras, visuomeniškas… Apie Jus galima rašyti daug, bet šiandien iš Jūsų lūpų norėtume išgirsti nekasdienių pamastymų apie medžioklę, medžiotojo sąlytį su gamta. Beje, 2011 m. portalo www.grynas.lt korespondentė V. Pupeikytė buvo išspausdinusi interviu tiek su Jumis, tiek su manimi. Tada pareiškiau, kad medžiotoja moteris man priimtinesnė nei medžiotojas kunigas, tačiau mintyse turėjau ne Jus (Jūsų nepažinojau), o kitą kleboną, su kuriuo atsitiktinai teko medžioti, o štai šiandien, žurnalo leidėjų paprašytas, pats imu iš Jūsų interviu. Ilgus metus dirbdamas valstybinėje tarnyboje supratau, kad visi mes, nesvarbu, kokias pareigas eitume, kokią pasaulėžiūrą propaguotume, pirmiausia turime prigimtinę ir svarbiausią teisę būti ŽMOGUMI su visais iš to išplaukiančiais pasirinkimais, poelgiais ir paklydimais. Ir dar – prieš pradėdamas interviu, noriu pasveikinti Jus su Vasario 16-ąja – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, nes būtent šią šventinę dieną ir kalbamės.

Taigi, koks Jūsų požiūris į moterį medžiotoją?

– Labai teigiamas. Moteris medžiotoja vyriškame kolektyve – tai stimulas vyrams pasitempti, nori nenori pasijusti džentelmenais, išsprūsta mažiau netinkamų žodžių, kažkoks santykis ir bendravimas toje medžiotojų draugijoje tampa šiltesnis ir nuoširdesnis. Moters buvimą medžioklėje vertinu labai pozityviai. Manau, ir moterys gauna daug naudos būdamos medžioklėje bent keliais aspektais: sąlyčio su gamta, jos turbūt kitaip jaučia aplinką (sakau „turbūt“, nes mes, vyrai, tikrai nežinome, kaip jos jaučia), gal emociškiau išgyvena, gal tos emocijos gilesnės, turtingesnės. Pačiam ne kartą teko medžioti kolektyvuose, kuriuose būdavo moterys. Jos aktyviai dalyvauja ir Šv. Huberto šventėse, kurios rengiamos Troškūnuose.

Dievo tarnas – iš pašaukimo. O kaip tapote medžiotoju?

– Medžiotoju tapau 1991 metais. Jau buvo praėję metai laiko nuo tarnystės pradžios Troškūnuose. Medžiotoju tapau tokių žmonių dėka, kurie patys buvo aistringi medžiotojai ir patyrę labai gražių ir įdomių akimirkų gamtoje ir medžioklėje, akimirkų, kurias visada prisimena noriai, kurios atgaivina jaunystės prisiminimus, jausmus ir polėkius. Vienas iš tokių yra labai mielas žmogus Antanas Abraškevičius, buvęs Viešintų kolūkio, vėliau bendrovės pirmininkas, dabar nuosavo ūkio savininkas, visą gyvenimą skyręs medžioklei. Būtent jis ir atvedė mane į medžioklę, paskatino tapti medžiotoju. Dar nebūdamas medžiotoju, pirmuosius medžioklės įspūdžius patyriau būtent su ponu Antanu. Medžiotoju tapau paskatintas žmonių, kuriems medžioklė – labai savas, labai mielas ir gražus užsiėmimas, laisvalaikis, bendravimo su žmonėmis būdas ir sąlytis su gamta. Tada prasidėjo mano, kaip medžiotojo, kelias.

Šiemet bus 23-eji metai, kai esate Troškūnų Švenčiausios Trejybės bažnyčios klebonas. Esate medžioklės tradicijų propaguotojas. Kiek metų Troškūnų Švenčiausios Trejybės bažnyčioje aukojate mišias, rengiate medžiotojų priėmimus, medžiokles ir dvasingas vakarones Šv. Huberto dienos proga?

– Medžiotojų šventės atėjo kaip noras gaivinti, atkurti ar iš naujo sukurti tradicijas, kurių mums, medžiotojams, labai stinga. Teko keletą kartų medžioti pas bičiulius Vokietijoje ir stebėti, kaip gražiai jie organizuoja medžiokles, kaip pagerbia žvėris, kaip pučia medžioklės ragus, kaip organizuoja religines apeigas per Šv. Huberto šventę, kokie visi drausmingi ir puošnūs. Teko dalyvauti medžioklėje, kurioje susirinko daugiau nei 200 medžiotojų – įvairių socialinių sluoksnių žmonių. Vyko didžiulė šventė, bendri pietūs ir vakarienė, kalbos prie stalo, dainos ir linksmybės… Visus juos vienijo pomėgis medžioklei ir tradicijoms. Tada ir gimė mintis, kad kažką panašaus reikia padaryti Lietuvoje. Mes taip pat esame ištroškę tų dalykų, kurie mus suvienytų ir sujungtų, nes praeityje turėjome daug pykčio, susipriešinimo ir susiskaldymo. Suvienijome Anykščių urėdo, medžiotojo Sigito Kinderio, medžioklės žinovo Rimanto Pečkaus, mano mintis ir nuo visiems mums vienu metu subrendusios minties, kad reikia kažką daryti, gimė tos Šv. Huberto šventės, kurios organizuojamos jau septynerius metus iš eilės.

Saulius-Filipavičius-su-meska

Medžiojate nuo 1991 m. Kokias medžiokles labiau vertinate: kolektyvines medžiokles su varovais, kai galima betarpiškai pabendrauti su bendraminčiais, ar tykojant, kai vienas galite likti su savo mintimis, tyloje ir ramybėje stebėti gamtos gyvenimo tėkmę?

– Visas medžiokles vertinu, jos visos turi savo gražiųjų pusių. Tik dėl tiesioginių pareigų retai tenka dalyvauti medžioklėse su varovais, nes jos paprastai vyksta šeštadieniais ir sekmadieniais, kai aš bažnyčioje ir parapijoje turiu patarnauti žmonėms ir turiu padaryti tai, ką privalau padaryti. Bet kai tenka dalyvauti medžioklėse su varovais, visada džiaugiuosi būdamas gamtoje ir būdamas labai mielų žmonių tarpe. Medžioklė nuima žmonėms aureoles, karūnas, jie tiesiog lieka tokie, kokie yra, vienas šalia kito, visiems yra ta pati galimybė, nei vienas nežino kada ir kur pasirodys žvėris, kam teks galimybė sumedžioti ar nesumedžioti, jie dalinasi darbais, maistu, išgyvenimais ir įspūdžiais.

Saulius-Filipavičius-su-meska2

Palaukiminė medžioklė yra visai kitokia. Lieki vienas su savo mintimis ir gamta, yra laiko pamąstymams, įvertinimui, kai atėjusį žvėrį gali ramiai apžiūrėti ir nuspręsti, ar jis medžiotinas, ar ne. Buvo daug atvejų, kai, sėdėdamas bokštelyje, tiesiog džiaugiesi atėjusiu žvėrimi ir nė į rankas nepaimi šautuvo. Iš tiesų labai mėgstu ankstyvo ryto medžiokles, kai į bokštelį sėdi dar su tamsa, jame sulauki aušros, ir, klausydamasis paukščių čiulbesio, dalyvauji gamtos atgijime.

Kaip dažnai randate laiko šiam užsiėmimui? Ar dažnai išvykstate į mišką su pašarais ar kitais medžiokliui priimtinais darbais, kai reikia pasirūpinti miško gyventojais?

– Na, būna įvairiai. Kartais ir savaitę neiškiši iš namų nosies, o kartais ir kiekvieną ar kas antrą vakarą išvyksti į mišką. Viskas priklauso nuo poreikio, nuo galimybių, nuo to, kaip susiorganizuoji su kitais bičiuliais medžiotojais.

Esate medžiotojų klubo, būrelio narys ar laisvas medžiotojas?

– Priklausau „Viešintų“ klubui.

Ar Jums žinoma, kiek dar be Jūsų Lietuvoje yra medžiotojų Dievo tarnų? Ar tokiam pasirinkimui aukščiausieji bažnyčios vadovai neprieštarauja?

– Tikrai nežinau konkretaus skaičiaus, bet žinau, kad yra nemažai ir vis daugėja jų. Daugėja ir jaunų kunigų, kurie tampa medžiotojais. Manau, medžioklė kunigui yra pliusas, kaip ir bitininkystė, žvejyba ar bet koks kitas užsiėmimas ar hobis, kurį praktikuoja tam tikra visuomenės dalis. Per tai kunigas gali prieiti prie žmogaus, pavyzdžiui, užėjęs pas parapijiečius ar pas medžiotoją į namus, pradedi kalbą nuo medžioklės. Ta tema tampa tam tikra jungtimi, kuri atveria duris į kitas temas: apie dvasingumą, apie tikėjimą, apie žmogaus santykį su Dievu… Taip pat būna ir bendraujant su bitininkais, nes man žinomas jausmas, kurį žmonės patiria mėgaudamiesi savo hobiu. Manau, mano pomėgiai – tai raktas į kitų žmonių širdis, raktas, kuris atrakina uždarumą žmoguje. Tada tu gali bendrauti apie gilesnius tikėjimo dalykus. Na, pavyzdžiui, beveik visuomet per medžiokles su varovais kalbos nukrypsta į tikėjimo dalykus. Visi kartu medžiojame, visi sėdime prie vieno stalo, juokaujame, dalijamės įspūdžiais, bet, žiūrėk, kažkas asmeniškai prieina pabendrauti ar pasidalyti mintimis, kažkas teiraujasi patarimo. Būnant medžioklėje, kunigui tai yra puiki galimybė pabendrauti su žmonėmis jiems ir kunigui svarbiais gyvenimo, egzistenciniais, žmogaus būties, žmogaus ir Dievo santykio klausimais. O vyresnieji bažnyčios vyskupai ir kiti vadovai tą dalyką tiesiog toleruoja.

Ar 1991 m. Jūs, tapęs medžiotoju, buvote vienas pirmųjų kunigų, pasirinkusių šį kelią?

– 1991 m. buvau vienas pirmųjų kunigų, tapusių medžiotoju, bet nebuvau pirmasis. Buvo toks ir dabar dar yra Jonas Kardelis, tuomet Kazitiškio klebonas, rimtas ir patyręs medžiotojas. Buvo kunigų medžiotojų ir Smetonos laikais, daug ir ne vienas. Kadangi bažnyčia ir jos tarnai sovietiniais metais patyrė didelę priespaudą ir susidūrė su daug iššūkių, kunigas kažkaip savaime tuometės sistemos buvo nustumtas į užribį. Jis negalėdavo dalyvauti medžioklėse, kurios tuo metu buvo tam tikro privilegijuoto sluoksnio (partijos sekretorių, prokurorų, vykdomųjų komitetų, kolūkių pirmininkų ir kitų valdininkų – aut. past.) užsiėmimas. Kunigas tarsi iškrisdavo iš to viso socialinio konteksto, nors ir tada buvo pavienių kunigų medžiotojų.

Koks, Jūsų nuomone, yra ryšys ir sąlytis tarp gamtos ir medžiotojo?

– Čia galima būtų svarstyti be galo, be krašto. Tiesiog kartais būna tokių akimirkų, kai pamiršti, kad atėjai medžioti.
Būdamas gamtoje, tampi jos dalimi, su-silieji su savo mintimis, su rudens ar žiemos peizažu, su vasaros branda. Viduje būna taip gera ir ramu, kad tampi tik jos stebėtoju, o medžioklė lieka kažkur šalia. Visa gamtos įvairovė tiesiog smelkiasi į tave. Galvoji apie savo gyvenimą, apie sutiktus žmones, apie artimus ir brangius žmones… Mes esame gamtos dalis, niekur nuo to nedingsi ir nieko čia nepakeisi. Mes tokie esame sukurti Dievo. Ir jei jauti gamtos kvėpavimą, gamtos ėjimą į tave, pats atsiveri, pats eini į tą gamtą su pačiais geriausiais ketinimais ir norais. Tai yra ta Dievo kūryba, kurią tuo momentu išgyveni. Ji tiek praturtina tave, kad to gražaus ir gero jausmo, kaip tam tikro atramos ir stiprybės šaltinio, užtenka ilgam laikui, ypač kai reikia spręsti kasdienes gyvenimo ir būties problemas, kurių visi daugiau ar mažiau turime. Medžioklė ir šautuvas yra tik papildoma paskata dažniau pabūti gamtoje. Be jokios abejonės, medžiotojas, eidamas į medžioklę, trokšta kažką sumedžioti, bet puikiai suprantame, kad ne kiekvieną kartą kažką sumedžiojame arba, tiksliau sakant, retai kada kažką
sumedžiojame. Niekada medžioklėje nepasikartoja jau kartą išgyventa situacija, nors mes to ir labai norėtume.

Ką galėtumėte pasakyti piktiems medžioklės priešininkams, kuriems dažnai atrodo, kad svarbu burnoti neargumentuojant, nesusimąstant apie teigiamus dalykus?

– Yra tam tikra žmonių grupė, kurių mąstymo nepakeisi. Jie tiesiog yra pikti ant savęs ir ant viso pasaulio. Manau, jų viduje nėra harmonijos nei su gamta, nei su gyvūnija, nei su pačiu savimi. Kad ir ką jiems sakytum ar darytum – visada bus blogai. Stengiuosi neskaityti jokių komentarų, nes esu pasibaisėjęs nuo dalies komentatorių vidinės kultūros nebuvimo. Pas žmogų, kuris norėtų pakeisti pasaulį ta prasme, kad nebūtų medžiotojų, gyvūnų šaudymo, dažniausiai būna toks gilus naikinimo ir žudymo instinktas, kad galėtų žmogų sušaudyti, sudeginti (čia kunigas remiasi asmenine patirtimi, skaitytais komentarais – aut. past.) ar dar kažką padaryti, kad pasiektų tikslą. Tada kyla klausimas: ar tie žmonės yra tiesiog ligoniai, su kuriais iš viso negali būti jokios kalbos ir jiems reikia kvalifikuotos medikų pagalbos, ar nežinau, kaip su jais kalbėti, kad suprastų, jog pasaulis nėra vien tik toks, kokį aš jį matau? Ir žmonės nėra tokie, kaip aš noriu, kad jie būtų. Pasaulis yra įvairus ir žmonių yra visokių: yra tokių, kurie mane džiugina, yra tokių, kurie mane skaudina, bet visiems užtenka vietos po saule. Kažkas džiaugiasi manimi, kažkam nepatinku, todėl pirmiausia savyje reikia ugdyti vidinę kultūrą ir pagarbą kitaip gyvenantiems, kitaip mąstantiems. O jei mes tik „virsime“ savo pyktyje ir tą pyktį išliesime, pasaulis nuo to netaps gražesnis. Belieka į tokius nereaguoti ir pakartoti seną posakį „šunys loja, o karavanas eina“.

Mano žiniomis vasario 23 d. UAB „Zala Arms“ Troškūnuose organizuoja fazanų medžioklę. Kuo ypatinga bus ši medžioklė? Ar neplanuojate, kad ji taptų tradicinė, kaip ir šv. Huberto diena?

Saulius Filipavičius– Labai norėčiau, kad ji taptų tradicinė, ir mes apie tai kalbėjome su Valdu Žala. Valdas – žmogus, kuris gyvena medžiokle, dega gražiu noru puoselėti, kurti gražias medžioklės tradicijas, padaryti medžioklę kultūringa medžiokle. Paskutinėje Šv. Huberto šventėje buvo gražus Valdo draugų medžiotojų būrelis iš Rusijos ir Baltarusijos, kurie, dalydamiesi renginio įspūdžiais, sakė, kad dar niekada nematė tokios kultūringos medžioklės. Tai sakė žmonės, kurie keliavo po pasaulį, daug kur medžiojo, daug kur dalyvavo, o atvažiavę į Troškūnus buvo nustebinti medžioklės kultūros prasme, nes tiesioginės medžioklės prasme mes nedaug ką jiems galime pasiūlyti. Vakarienės metu muzikantų – Petro Vyšniausko ir sūnaus Dominyko, kitų jų kolegų – dėka buvo sukurta tokia unikali ir nepakartojama atmosfera, kad mačiau, kaip stovėjo vyrai ir moterys ir tiesiog spirgėjo nuo tos gražios nuotaikos, kurią juose sukūrė muzika. Ir tai yra viskas iš tų sudedamųjų dalių – tarsi mozaika, tarsi mielas paveikslas. Džiaugiuosi Valdo iniciatyvomis ir, kiek galėsiu, tiek jas palaikysiu.

– Dėkoju Jums už nuoširdų pokalbį.

[divide style=”2″]

Autorius: Rimas Leleckas
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Įvertinkite straipsnį

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

6 Komentarai

Komentuoti

This Pop-up Is Included in the Theme
Best Choice for Creatives
Purchase Now