Meškų medžioklė Estijoje ir Kanadoje

Nuotrauka: Flickr.com

Vieną dieną sulaukiu netikėto skambučio: „Nori estiškos meškos?“ Aišku noriu. Po poros dienų turiu būti Estijoje, kažkur už Tartu. Taip staiga turėjau apsispręsti dėl meškos medžioklės Estijoje, o apie Kanadą buvau galvojęs ne vieną kartą… Kanada buvo anksčiau, tai buvo mano pirmosios meškos medžioklė.

Atskrendu į Taliną ankstų rytą, o apie vidudienį jau skrodžiame Estijos laukus ir miškus, judam link medžioklės plotų. Dairausi po Estijos gamtą, vidurdienį pievose pilna stirnų, ganosi po 3–6. Estai, kaip ir kiti šiauriečiai, nevykdo jokios selekcijos. Išėjo stirninas su trišakiais ragais – pykšt ir viskas. Jokių apatinių žandikaulių kolekcionavimų ir kitų mums įprastų procedūrų. Jie tūkstantyje hektarų šauna dvigubai daugiau stirnų nei mes, apie 10 % trofėjų yra medaliniai. O kiek būtų medalių, jei estai žvėris subrandintų? Kas ten žino kiek, bet aplankius mūsų kaimynus: lenkus, latvius, estus, baltarusius, išvada viena – mūsų stirnų populiacija prasčiausia, selekciją mums reikia vykdyti dar daug metų.

 

Kas ten per velniava…
Atvykstam į kažkokią vietą: vidury laukų stovi kolūkinis dviaukštis daugiabutis, kambariai visai padorūs. Persirengiam ir važiuojam prišaudyt šautuvo (6 min.), po to dar apie 40 min. į plotus. Sėdėt bokštelyje reikės nuo 18 val. iki 2 val. nakties – jei iki to laiko niekas neatėjo, tai ir neateis…
Mane atvežė eiguliukas. „Nebeeinu nei grybauti, nei uogauti, mano eiguvoje 4 meškos, lauksiu kol užmigs“, – sako jis. Šešios, sėdžiu bokštelyje. Užsitaisau šautuvą, išsitraukiu žiūroną–tolimatį.
Bokštelis platus, bet labai žemom lubom, beveik negali pakilt nuo suolo. Žiūronu apžiūriu aplinką. Priešais bokštelį 150 m ilgio ir apie 60 m pločio aikštelė. Už 80 m kiaulės skerdienos dalis ir anksčiau sudorotos skerdienos likučiai. Atvažiuodami pakėlėm būrį kranklių, praėjus valandai jie palengva renkasi atgal. Iš miško atsėlina mangutai. Pradžioje vienas, paskui antras, taip iki šešių. Snūduriuoju bokštelyje, karts nuo karto pramerkiu akį, suskaičiuoju mangutus. O ką veikti, reikės sėdėti iki 2 val. nakties…

Pasnūduriavęs vėl pakeliu galvą – o kur mangutai? O ten kas per velnias? Kažkoks kalnas… Taikau truputį už priekinės kojos – bum!!!…. Kalnas šuoliuoja link miško, antrą kartą iššaut nebespėju, tik įsidėmėjau porą berželių, pro kuriuos jis kirto miško ribą… Traškesys miške nutilo po kelių sekundžių, bet mirtinai sužeistos meškos kriokimo, kas liudytų, jog ji mirtinai pašauta, nepasigirdo… Pasižiūriu į laikrodį: 21 val. 15 min., jau beveik sutemę.

Kas toliau
Skambinu savo globėjui estui Hanesui: „Šoviau, kas toliau nežinau… Atvažiuokit…“
Kol laukiu estų, rašau žinutę sūnui: „Šoviau mešką, nulėkė ir nekriokia, velnias, o jeigu blogai pataikiau?“ Vaikis rūpinasi: „Tik neik vienas ieškoti!“ Ką mane kvailiu laikai, pagalvoju, bet gal gerai kad rūpinasi.

Už pusvalandžio atvažiuoja trise, išlipu iš bokštelio ir einu prie mašinos. Pasakoju, kaip kas buvo, jaučiu šeimininkų abejonę: „Gal tu išvis nepataikei?“

Einam į šūvio vietą, tamsu, nieko nesimato, eigulys ir kitas vietinis turi po kišeninį prožektoriuką. Kraujo nesimato, einam prie miško linijos – visi bijom eiti į mišką. Šautuvus turim dviese, užsitaisom, einam kaip keturi komunarai – surėmę pečius, du su šautuvais ir du su prožektoriukais. Įėjus į mišką kelis metrus rikiuotė pakrinka, dar po kelių metrų visi nejučiom pasuka atgal į aikštelę. Tai kartojasi kelis sykius, kol ant vieno krūmo aptinkam kraujo – jis labai aukštai (maždaug 1 m aukštyje).

„Tikriausiai kliudei meškos nugaros viršų, – sako mano vadai. –Ryt, kai prašvis, dar pažiūrėsim, bet tikriausiai reiks važiuoti kitur, čia jau vis tiek nieko nebebus.“

Staiga prisiminiau: „O šuniukai?“ Gera mintis, pritaria estai, kažkam skambina. Deja, šuniukai bus tik 6 ryto. Sėdam į mašiną, važiuojam miegot.

Meškinas atsirėmė į berželį
Staiga sukamės atgal. Atsirado kitas, turi meškinį šunį, bus už pusvalandžio. Laukiam jo prie šūvio vietos. Atvažiuoja keturiese, dideli dėdės su didžiuliais prožektoriais ir su mažu jagterjero ir cvergpinčerio mišrūnu, kuris kiauksi ir dreba – neaišku ar nuo šalčio, ar iš baimės.

Šunelį nuneša į šūvio vietą ir mesteli į miško pusę. Pasisukiojęs jis nulekia, o už poros šimtų metrų girdim nuolatinį kiauksėjimą. Visi linksmi ir plačiais žingsniais einam į mišką. Už kelių akimirkų girdžiu Haneso riksmą: „Sveikinu!!!“ Viso labo už 30 m nuo miško krašto atsirėmęs į berželį, galva pasisukęs į persekiotojus guli didžiulis meškinas… Šunelis vis dar kažką kažkur toli gąsdina.

Nuotraukos, žvėries traukimas iš miško į aikštelę, transporto užsakymas… Miegot parsirandam apie 3 val. ryto.

Jau namuose, aptardami trumpą ir sėkmingą medžioklę, pasidalinom mintim: žmogeliai su tokiu šuneliu eina ieškoti meškino, o jeigu gauruotasis dar būtų gyvas –tokių cirkų būtume apturėję…

Atrastas „laikas“ Į Kanadą
Apie medžioklę Kanadoje su bendrakeleiviu pasvajojau anksčiau, dar pavasarį skrisdamas iš medžioklės Namibijoje. Po kelių mėnesių užėjau paplepėti pas vieną žinomą medžioklinių kelionių organizatorių. Gal po valandos pokalbio, jau beišeinant pasiteirauju, kaip rudenį su „laikais“ Kanadoje?

Važinėjantys po įvairias šalis medžiotojai žino – medžioklių organizatoriai medžioklės sezoną sudalina savaitės, 10 dienų ar dviejų savaičių trukmės periodais ir medžiotojus priima griežtai tais „laikais“.

Sužinau – likęs vienas „laikas“ rugsėjo pradžioje. Skambinu bendrakeleiviui: „Ar važiuojam?“ „Taip!“.

Skrydis su persėdimais Vilnius–Amsterdamas–Otava–Edmontonas trunka 24 valandas. Edmontone vietos laiku,atsirandame 21 val. Organizmas nelabai susigaudo ką daryti: norėti miego, gero kepsnio ar kaušo alaus. Viešbutis netoli oro uosto, laukuose, eiti nėra kur. Turbūt trečdalis viešbučio svečių – medžiotojai. Šautuvų ir lankų dėklai visur – ant vežimėlių, atremti į sieną, sudėti krūvelėmis prie registracijos langelio, restorane ant grindų prie staliukų. Atitinkamai apsirengę žmonės, susigrupavę po 2–6 sėdi prie stalų, užkandžiauja, elgiasi labai santūriai.

Anksti ryte mažu aštuonviečiu lėktuvėliu skrendame 500 km į šiaurės vakarus. Lėktuvas pilnas, mūsų šautuvai guli praėjime šalia, tiesa, dėklai apsukti grandine, ji surakinta spyna, raktas pas pilotą.

Medžioklės plotai – 100 000 ha
Leidžiamės mažame miestelyje Peace River, kuris stūkso ant to paties pavadinimo upės kranto. Čia buvo pasirašyta paskutinė taikos sutartis tarp baltųjų kolonistų ir vietos indėnų. Dabar čia šiuolaikinis indėnų kaimas su parduotuvėmis, kavinėmis, autoservisais, amerikietiško stiliaus „kartoniniais“ namais, plačiomis gatvėmis, „Kentuki čikenais“, celiuliozės fabriku ir pusgirčiais indėnais. Vaizdelis nekoks.

Mus pasitiko Bernardas Lichtas, trumpai Berndas. Buvęs DDR-as (Rytų Vokietijos pilietis), prieš daug metų pabėgęs į Pietų Afriką, ten vedęs kanadietę, ir jau 25 metus gyvena Kanadoje. Medžioja nuo jaunystės, šituose plotuose profesionalia medžiokle verčiasi 18 metų. Su humoru viskas tvarkoje, pamatęs mano lagaminą, klausia: „Jūs čia emigravote ar atvykote medžioti?“

Susispraudžiam į jo amžininką sunkvežimiuką „Fordą“, važiuojam dar 250 km į šiaurę. Už 20 km nuo Peace River paskutinė parduotuvė. Čia galima nusipirkti alaus, viskio, riešutų, sausainių, rūkalų ar dar ko nors panašaus – įvertinkit savo poreikius dviems savaitėms. Toliau bus tik miškas ir miško keliukai, kuriuos pasidarė dujininkai ir naftininkai savo siurblinėms ir perpumpavimo stotims aptarnauti. Ryšio nėra.

Berndo medžioklės plotai – 100 000 ha. Tiksliau – tai teritorija, kur jis gali medžioti su užsienio medžiotojais ir imti už tai pinigus, turėti nuolatinę medžioklės stovyklą. Be to, jis gali užsieniečio vardu išpirkti licenciją.

Žmogus – už savaitės kelio
Artėjame prie stovyklos. Miškas kitoks negu pas mus, nėra aukštas. Jeigu spygliuočiai – tai spygliuočiai: siauros kaip žvakutės trumpašakės laibos eglaitės, pušų nematyti. Jei lapuočiai – šabakštynai su gausiu pomiškiu. Visur pilna privirtusių medžių, nors miškas neatrodo labai senas. Įžengti į jį nėra lengva, o persekioti sužeistą žvėrį, ar sėlinti – jokių šansų.

Dalyje masyvo yra kvartalinės linijos. Jos plačios – apie 10–12 m, kvartalai – myliniai (1,5×1,5 km). Tačiau dažniausiai jų nebuvo prakirsta arba taip seniai, kad tik pagal kamienų storį gali pasakyti – čia turėtų būti kvartalinė. Kaip sakė Berndas – gali savaitę eiti, arba važiuoti – tas pats peizažas, tas pats miškas, tie patys žvėrys, jokių žmonių.

Štai ir stovykla – apie 5–15 metrų nuo žvyrkelio išsidėsčiusios 7 medinės trobelytės ir viena plastikinė automobilio priekaba – namelis. Paliję, purvynėlis. Vidury kiemo stovi du keturračiai motociklai „kvadai“ – jie vadina „quad“, nuo „quadricycle“) ir aštuonratė amfibija „Argo“. Pasitinka mus Berndo partneris Liutsas, panašaus likimo vokietis.

Nameliai pagal paskirtį
Didžiausia trobelė – sandėlis. Tai mūsiško metalinio garažo dydžio lentinė pašiūrė, kur yra kuro ir maisto atsargos, druska, erdvė trofėjų sūdymui, keli ankstesnių medžioklių trofėjai. Antra pagal dydį, kurios sienos iš tikrų rastų, virtuvė–valgomasis. Viduje virtuvės stalas, spintelės, dujinė viryklė, valgomasis stalas kokiems aštuoniems, prie kurio penkiese telpam normaliai, geležinė krosnelė, kurioje sukūrenamos visos buitinės šiukšlės, siena su nuotraukomis, kur, pridėjus šeimininkų komentarus, gaunasi tiesiog medžioklės altorius, ir vieta budinčiam šautuvui.

Trečia labai maža trobelė – pirtis, jos iš vidaus taip ir neteko pamatyti. Šeimininkai vis užsimindavo apie pirtį, bet iki medžioklės pabaigos taip ir nepasiūlė ja pasinaudoti, nors patys pasiprausė, ir nutaisę kiaulės akis sakė – juk jūs neprašėte…
Plastikiniame vagonėlyje gyveno Liutsas, kiti mediniai nameliai teko Berndui, Leonui su Vytu ir man. Paskutinis, ir mažiausias, namelis – su širdele duryse, vinimi sienoje ir lentynėle žvakei – gyvenimui per mažas, bet stovyklai labai reikalingas.

Lauke, šalia dujų baliono viryklei, benzininis elektros generatorius. Jį šeimininkai įjungia pusryčių (apie 30 min.) ir vakarienės (1,5 val.) metu, per tą laiką reikia spėti pasikrauti foto technikos akumuliatorius. Beje, elektra tiekiama tik virtuvei, laisva tik viena rozetė. Tai yra padaryta specialiai, didesniam ekstremalumui. Aš buvau keliasdešimtas „elektronščikas“ pasisiūlęs sutvarkyti jų elektros ūkį ir pasiųstas ten pat, kaip ir visi kiti siūlę panašias savo paslaugas…

Ar akys neblizga
Kiekvienam įteiktas prožektorius – tamsoje, norint aplankyti namelį su „širdele“, pirmiausia reikia apšviesti apie savo trobelę, kelią link „širdelės“ ir tik įsitikinus, kad „akys neblizga“, ir joks lokiukas jūsų nelaukia, tęsti savo žygį. Grįžtant iš „širdelės“ namo – ta pati tvarka. Visų namelių durys atsidaro į lauką, o virtuvės–valgomojo į vidų: lokys niekada nestumia durų, visada nagais plėšia į save. Labiausiai nudraskytos virtuvės staktos… Todėl kiekvieną kartą valgant yra atsakingas medžiotojas su savo užtaisytu šautuvu. Šitoje stovykloje keli lokiai yra nušauti tiesiog valgyklos tarpduryje.
Išsiskirstom po trobeles. Mano kraštinė. Viduje dvi dviaukštės lovos, geležinė krosnelė, viena kėdė ir stalas. Ant stalo daug žvakių ir degtukų, elektrinis žibintuvėlis naktiniams pasivaikščiojimams. Lauke prie durų plastikinė kėdė ir plastmasinis dubuo – tai prausimosi vieta. Vanduo lietaus, kaupiamas į didelę plastikinę talpą, kurio gali prisinešti kiek nori ir dantims plauti , ir dušui susiorganizuoti.

Grizlį nubaidyti, šauti tik juodąjį
Klausom instruktažo: dieną būsite su mumis, nė žingsnio į šoną – miške nusisuksite sprandą. Jei atsitiks nušauti lokį mums nesant šalia – po šūvio iš vietos nejudėt, laukti mūsų. Briedžiai vaikšto visai šalia, bet iš miško neišeina, gal pasiseks juos išjudinti, nors oras tam visiškai nepalankus.

Jei pamatysite grizlį – jo šauti negalima, reikia pasidaryti jam matomam kuo anksčiau: mojuoti rankom, šūkauti, gal netgi iššauti. Tada jis nueis šonan. Jeigu sureaguosite per vėlai gali atsitikti taip, kad atstumas tarp jūsų ir meškino bus mažesnis už jo saugumo zoną (besiganantis lokys gali nieko nepastebėti, nes šiaip jau jam savo platumose nėra ko bijoti). Tada bėda – jus gali išgelbėti tik taiklus šūvis ir puiki reakcija, bet čia grizlio šauti negalima…

Kas kita juodieji lokiai – mūsų medžioklės objektas. Jei atsidurs ir pastebės tave per arti – niekas nebepadės, jei per didesnį atstumą – pradingsta žaibiškai… Važiuodamas keturračiu motociklu gana dažnai mešką sutinki šalikelėje – prieš kokius 40 m ji pakyla ant užpakalinių kojų – palydi tave žvilgsniu ir vėl grįžta prie dobilų. Sustojęs už 100 m gali ramiai grįžti kokius 50 m ir ją sumedžioti. Artėjant prie meškos reikia stebėti jos elgesį – kas kiek laiko ji vis pakyla ant užpakalinių kojų ir apsidairo. Tuo momentu reikia sustingti, netgi primerkti akis – ji skiria tik judančius objektus. Tačiau tai mes sužinojom vėliau. Pradžioje tik žvalgyba, pripratimas prie vietos ir technikos.

Meškas medžioja visi
Kanadiečiai įdomiai valdo savo medžioklės ūkį. Indėnai gali medžioti bet ką, bet kur ir bet kada. Kaip jiem liepia jų dievai, protėviai ir šventos dvasios. Todėl jie nėra laukiami kitų medžiotojų svečiai, ypač profesionalų su savo klientais. Kiti piliečiai gali medžioti bet kur sezono metu tą, kam nusipirkę licenciją. Užsieniečiai gali medžioti tik su vietiniu medžiotoju, tik jo tam tikslui naudojamuose plotuose.
Vietiniai medžiotojai yra dviejų kategorijų: medžiotojai ir traperiai, t. y. spąstininkai. Jų medžioklės plotai persidengia. Traperis gaudo žvėris tik spąstais – dažniausiai bebrus, vilkus, lapes, kiaunes, ondatras, kitus kailinius žvėrelius. Medžiotojai gi medžioja tik šaunamaisiais ginklais, dažniausiai briedžius, elnius, vilkus, paukščius.

Meškos – išimtis, jas medžioja visi. Tai juodosios meškos, kurios dažniausiai nėra didelės, bet jų daug. Kartais pamatydavom 5–6 per dieną. Tačiau pasirodė – pamatyti ir sumedžioti ne tas pats.

Pirmos trys dienos – susipažinimas su medžioklės teritorija, medžioklės būdais, transporto priemonėmis, apsipratimas su laiko skirtumu, trumpai – adaptacija. Vėliau į medžioklę netoli stovyklos (apie 2–7 km) vykdavom po vieną, pėsčiomis ar keturračiu, o jeigu toliau (10–30 km) – su Berndu arba Liutsu. Pamažu burzgimas keturračiu pasidarė rutina.

Pirmoji meška
Pirmą mešką sumedžiojau ketvirtą dieną. Tąkart važiavom toli, apie 30 km. Prie didžiulio seno sunkvežimiuko „Fordo“ prisikabinom priekabą, ant jos susivarėm keturračius ir amfibiją, susigrūdom penkiese į dvigubą, bet vis tiek ankštą kabiną. Važiavom apie 40 min. Išsikrovėm mažąjį transportą ir išsivažinėjom po palaukimo vietas.

Mane paliko ant vos iškilusio kalnelio (kokie 2 m virš pievos lygio), kokių 2 ha pievoje tarp seno miško ir jaunuolyno. Vidury pievos kažkoks nedidukas dujininkų įrenginys apvyniotas raudonu tentu. Perspėjo: „Gink Dieve – į jį nešauk!“

Atsisėdu ant sudedamos kėdutės, pasistatau foto stovą, kurį naudoju ir foto, ir šaudymo reikalams, pasidedu patogiai kuprinę ir šautuvą, pasiimu žiūroną–tolimatį, bandau susipažinti su aplinka. Senas, prigriuvęs miškas man už nugaros, už kokių 6 m – ar spėsiu išgirsti ir iššauti, jei meška iš ten atsėlins?

Berndas sakė – šioje pievoje du sezonus iš eilės šautas ir nenušautas didžiulis meškinas. Šiek tiek nejauku. Apžiūriu žiūronu ir apmatuoju tolimačiu pievos pakraščius (tą darau kiekvieną kartą įsitaisęs šaudymo pozicijoje ir savo plotuose, ir svetur). Praeina pusvalandis… Staiga už dešinio peties akies kampu pagaunu judesį. Už 70 m pievos pakrašty ganosi meška. Pirma laisvėje mano matoma gyva meška. Nusitaikau, nesugebu įvertinti jos dydžio. Kanadiečiai aiškino: jei užpakalis žemiau už sprandą – maža, jei aukščiau – turėtų būti didelė.

Šaunu! Meška šoka, dviem šuoliais įveikia apie 15 m ir dingsta miško pakrašty… Išgirstu riaumojimą. Sėdžiu nutirpęs. Meškos šuoliai padarė įspūdį. Po 15–20 min. pasirodė vokietukai–kanadiečiai ant keturračių. Pirmiausia apklausia mane: kur buvo, kur šovei, kur nušoko, ką girdėjai. Kai pasakiau, kad įšokus į mišką suriaumojo ir traškesys nutilo, tetarė: „Viskas gerai“. Tada iš keturračių dėklų išsitraukia dvivamzdžius, užtaisė „devynakėm“ ir nuėjo ieškoti. Man liepė eiti atsilikus, už poros žingsnių. Mešką radom už dviejų metrų nuo miško ribos, tarp kelių suvirtusių kamienų. Nedidelė. Berndas ištiesė virvę – ištrauk ir nešk prie keturračio. Ištraukiau, bet vienas nunešti nepajėgiau. Kanadiečiai prišoko padėti, supratau – tai buvo noras parodyti: tavo meška mažutė, kita turi būti didesnė. Bet kolegų rezultatai parodė – nėr paprasta tą didesnę paimti.

Briedžiai ir vilkai
Kanadoje buvau suplanavęs sumedžioti dvi meškas. Sumedžiojęs pirmąją apsiraminau – meškų čia daug, kokią nors dar sumedžiosiu, reikia užsiimti briedžiu. Rugsėjį paprastai prasideda briedžių ruja, jie ima smarkiai judėti po apylinkes, ko medžiotojams ir reikia.
Tačiau šių metų ruduo per šiltas – briedžiai rujos vėliau. Jeigu spustels šaltukas ir prasidės naktinės šalnos – briedžių aktyvumas turėtų padidėti. Per dvi savaites du kartus girdėjau briedžio traškesį tankmėje už keliu dešimčių metrų, bet taip ir neišėjo. Patelių su pernykštukais sutikdavom kas antrą dieną. Kaimynui Leonui pasisekė – sumedžiojo antrametį briedžiuką. Ne kažin kas, bet vienintelis iš mūsų grupės sumedžiojo briedį.

Vilką norėtų sumedžioti kiekvienas medžiotojas. Kanadoje vilkų netrūksta, bet sumedžioti nėra lengva – labai atsargus žvėris. Pėdas mačiau daug kartų dumblėtų upelių ir bebrų užtvankų pakraščiuose, molinguose dujininkų keliuose. Eini keliuku, staiga pastebi vilko pėdas. Paskui matai, kad jis eina baltauodegio elnio pėdom, žingsniai ilgėja, pereina į šuolius, vėliau pasuka į mišką. Įdomu, kas ką pergudravo?

Kanada turtingas kraštas, ten visko daug – dujų, naftos, vandens, miškų, žvėrių, tūkstantmylės teritorijos… Tačiau sumedžioti gerą trofėjų Albertoje reikia gerai padirbėti ir geros sėkmės.

„Miske.lt“
Gediminas Vaitiekūnas

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

2 komentarai

  • Laba,
    Gražus pasakojimas, ačiū. Būtų dar geriau, jei būtų papildymai apie naudotą šautuvą, kalibrą bei naudotas kulkas. Ir kodėl gi nepasidalinus su išties sumedžiotos meškos nuotrauka…? 😉

    6
    2

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *