Medžiotojų piršlybos

Ko tik neprigalvoja jauni žmonės, pamilę vienas kitą ir sugalvoję kartu eiti gyvenimo keliu. Kaip visada, peršasi jaunasis. Būna, kad net po vandeniu (jei mėgsta nardyti) jaunasis užmauna žiedą savo išrinktajai. Kiti – šuolyje parašiutu, sklandytuve ar dar kur sugalvoja piršlybas surengti.

Neeilines piršlybas turėjo medžiotojai Tadas Žilevičius ir jo išrinktoji Žydrė. Tadas pasipiršo medžioklės plotuose, toje vietoje, kur teka Vilkos (Plungės r.) upelis. Aplink žydėjo paupio gėlės, šniokštė miškas, po kurį abu ne kartą vaikščiojo su šautuvais ant pečių. Juos turėjo pasiėmę ir per piršlybas – kaip neišvengiamą medžiotojų atributą.

„Piršlybos medžioklėje – vyro sumanymas. Visi mes piršlybas asocijuojame su romantiškais dalykais – tokiais, kaip pasipiršimas Paryžiuje, prie jūros, prabangiame viešbutyje ar kitokioje meilę simbolizuojančioje vietoje.

Tačiau mūsų šeima kitokia, mūsų vertybės kitokios. Kaip sako, nesvarbu kur, svarbu su kuo. Medžioklėje piršlybas vyras sugalvojo todėl, kad šis hobis mus ir supažindino. Vyras buvo garantuotas, kad aš tikrai neturėsiu menkiausio įtarimo, kokiam žingsniui jis ruošiasi. Būtent taip ir sugalvojo, kad būtų tikrai staigmena.  Pasirinko tokią vietą, kur pats pradėjo savo medžiotojo kelią: toje vietoje jo pirmasis bokštelis, ten sumedžiotas pirmasis stirninas, pirmasis šernas. Piršlybos įvyko medžioklės plotuose prie Vilkos upės.  BŪTENT UPĖJE PRIKLAUPĖ ANT KELIO. Dabar aš visada juokais jam sakau: toje vietoje pirmasis stirninas, pirmasis šernas ir pirmoji žmona.

Mano nuomone, medžiotoju niekas neskatina tapti, juo tiesiog gimstama. Nuo pat mažumės buvau tokioje aplinkoje, abu tėvai myli gamtą, tėtis medžiotojas. Dažnas poilsis būdavo gamtoje: žvėrelių šėrimas, šaltomis žiemomis vienas iš pirmųjų apsilankymų miške.

Žydrė Žilevičienė sumedžiojo elnią. Jį priviliojo vyras Tadas

Tėtis 25 metus dirbo miškų urėdijoje, tad miške, palaukėse tekdavo būti dažnai. Nuo pat vaikystės analizavau gamtą, žavėjausi jos grožiu. Pagrindinis mūsų šeimos verslas – pieninių galvijų ūkis. Jo pradininkė – mama. Tai dar vienas faktorius, jog aš, vienturtė dukra, visada būdavau kartu su jais laukuose. Mama tikra bitė darbininkė – visą dieną praleidžia laukuose. Jos pomėgiai taip pat susiję su gamta: mėgsta grybauti, uogauti,  su manimi važiuodavo papildomai maitinti laukinių žvėrelių.

Žodžiu, gamta, laukai, miškai sukosi aplink mane visą vaikystę. Buvau gamtos sergėtoja ir mylėtoja. Baigusi vidurinę, įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą, į mediciną, mokslas buvo gana sunkus, tekdavo visą savaitę prakaituoti prie darbų. Savaitgalio laukdavau kaip išganymo, kada vėl grįšiu į kaimą, galėsiu lėkti laukais ir uostyti gamtos tyrų kvapą. Kartą šnekučiavomės su tėčiu, jis pasakė, jog visai yra apleidęs medžioklę, nes nebeturi laiko šiam hobiui, daug dirba ir ūkyje, ir darbe. Pokalbis privedė prie to, jog jis nori parduoti ginklą, nes yra nenaudojamas. O man tas ginklas brangus, lyg tėčio prisiminimas, tad pasiūliau jam sandorį: jeigu aš tapsiu medžiotoja, ar atiduotų savo ginklą man? Aišku, tėtis tuo metu šyptelėjo, sutiko, bet mačiau, jog nepatikėjo mano sumanymu.

Visada tėvai manimi labai didžiuodavosi, nes buvau tikra nenuorama. Būdavo, ką sumąstydavau, tą ir padarydavau, viską mokėjau: ir traktoriumi važiuoti, ir motociklą turėjau, nebuvau ta mergaitė, kuriai patinka megzti. Tačiau tuo metu moteris – medžiotoja nebuvo dažnas reikalas. Tai nieko nelaukusi užsiregistravau į medžiotojų kursus ir tapau oficialia medžiotoja, medžiojančia Pikelių (Mažeikių r.) medžiotojų būrelyje.

Koks jausmas mane aplanko būnant gamtoje? Sunku žodžiais nupasakoti – tai ramybė, atsipalaidavimo momentas, pabuvimas su savimi, atsitraukimas nuo visur skubančios visuomenės. Ateina vaikystės prisiminimai, gali stebėti gamtą, atrodo, ta eglė buvo tokia maža, kai šalia jos žiemą su tėvais pildavome morkas ir grūdus zuikiams, o dabar ji jau už tave dukart didesnė. Tokie pamąstymai skrieja mintyse būnant gamtoje, supranti, kaip lekia laikas, tik mes per darbus kartais to nesuvokiame.

Medžioju dažnai, nes ir vyras, ir visa šeima, ir draugai – medžiotojai. Aišku, atsižvelgiama į galimybes: pirma yra darbai, šeima, o medžioklė – mano hobis.

Man patinka visi medžioklės būdai. Kai žvėries tykoji bokštelyje, ramiai gali atsikvėpti nuo visko ir, kaip jau minėjau, pabūti su savimi. Patinka ir sėlinti. Tai daug energijos reikalaujantis medžioklės būdas, toli pėdinimas, iš lėto, su ginklu ant pečių, dar su reikalingais medžioklės įrankiais. Visu pirma reikia išmokti sėlinti, turi eiti taip, jog išliktum nepastebėtas, pirmiausiai medžiotojas turi pamatyti žvėrį, o ne žvėris jį. Turi numanyti vietoves, kur jie lankosi, kada išlenda į atvirą vietą maitintis. O jeigu jie tave pastebi pirmi, turi ir kvėpavimą sulaikyti, ir apsimesti negyvu. Patinka ir medžioklės su varovais. Tai susiliejimo su gamta ir bendravimo su ta pačia liga sergančiais medžiotojais diena.

Pirmasis mano sumedžiotas žvėris – stirnos patinas.

Nuotykių medžioklėje tikrai daug, bet įsimintiniausi yra pirmieji medžioklės metai. Tada, kai tu dar visai naivus ir mažai ką išmanydamas apie medžioklę, leidiesi į medžioklės takus, naudojiesi patarimais, kurių pridalina kiti medžiotojai. Bet tai neapsaugo nuo padarytų klaidų, nes viską turi patirti savo kailiu. Bet, nors ir pridarydama klaidų, žvėrių sutinku daug. Kaip sakoma, pirmaisiais metais medžiotojui žvėrys patys lipa ant galvos. Ne kartą yra buvę tokių atvejų, jog įlipi į bokštelį, nespėji atsisėsti, pasuki galvą – šernai stovi, o tu dar nepasiruošusi, šoviniai dėtuvėje ir pan. Kažkada šernas atėjo ir sustojo tiesiai po bokšeliu, net šūvio negali padaryti, nes nepatogiai stovi žvėris. Arba sėdi bokštelyje, o elnias ragus kasosi į tavo bokštelio stovą. Medžioklėje visokiausių niuansų būna, neretai – juokingų.

Niekada medžioklės nesiejau vien su žvėrių medžiojimu ir mėsos valgymu. Nuo pat mažumės su tėvais dalyvaudavau medžioklės šventėse, ten būdavo ruošiami įvairūs patiekalai, tekdavo ragauti įvairių skanėstų, dalyvaudavau varžybose kartu su tėvais: šaudymas į taikinius, sporto rungtys. Tai smagus metas ir neišdildomi prisiminimai. Mano pačios šeima dar labai jauna, su vyru susituokėme tik prieš trejus metus, tačiau puoselėjame taip pat šias tradicijas, dalyvaujame įvairiuose seminaruose apie medžioklę, šaudymo varžybose. Mums tai labai patinka ir labai smagu, sekasi neblogai. Nors nesame sportinio šaudymo fanai, bet varžybose tenka užimti ir prizines vietas.

Mano požiūris į medžioklę labai teigiamas. Tačiau dabar apie medžioklę vis išgirstame neigiamų nuomonių, visokių pasipiktinimų medžiotojais, bet tai tiesiog yra žmonių neišprusimo lygis, ir jie dar garsiai kalba.

Nuo senų laikų medžioklė yra teisėtas ir šventas reikalas. Senovės graikai turėjo  medžioklės deivę Artemidę, romėnai – medžioklės deivę Dianą, lietuvių pagonys medžioklės deive vadino Medeinę. Šventinė diena lapkričio 3-ioji – šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena. Nuo seno tądien Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas.

Man medžioklė yra bendrystės pradžia, skatinanti bendraminčius susiburti, bendrauti, turėti ryšį su gamta, kuri vis mažiau pastebima mūsų modernizuotame pasaulyje. Medžiotojas tarsi gamtos pareigūnas, saugantis, mylintis ir ginantis nuo visų, kas nori jai pakenkti. Tai mano šeimos įskiepyta vertybė, kurią pasistengsiu perleisti savo vaikams“, – pasakoja Žydrė.

Medžioklės keliais Tadas patraukė 2008 metais, tad stažas jau toks, jog visko medžioklėse spėta patirti. Turbūt negalėjo jis netapti medžiotoju, nes dar vaikystėje matė tėvą, išeinantį į medžioklę, visko prisiklausydavo apie jo gamtoje, medžioklėje patirtus nuotykius. Kai tėvas parsirasdavo iš medžioklės, pirmasis Tado klausimas tėvui buvo, ar teko šauti? Vaikis greitai nustatydavo, ar tėvas nemeluoja, nes pauostydavo šautuvo vamzdį.

Tada populiaresnė buvo medžioklė su varovais. Tėvas visada turėjo lietuvių skalikų veislės šunų. Pasak Tado, ne taip dažnai tėvas vesdavosi varovauti.

„Tėvo pomėgis patraukė ir mane. Jis medžioja „Purvaičių“ (Plungės r.) būrelyje, tad ir mane priėmė į tą kolektyvą. Kai tik tapau medžiotoju, iškart atėjo sėkmė – sumedžiojau stirniną. Tėvas buvo kviečių lauke, o aš atėjau prie bokštelio ir pamačiau stirniną. Paskui šernas. Ir „susirgau“, užsikrėčiau medžiokle.

Taiklus Žydrės šūvis į šernus

Vėliau parodos su šunimi, varyminės medžioklės. Atėjo visiška priklausomybė medžioklei, ji man tapo lyg narkotikas. Keletą metų buvau būrelio vadovas. Tačiau paskui išsikėliau gyventi į Mažeikių rajoną, o dabar buvusiame būrelyje esu kaip svečias.

Jau buvau 30 metų, bet dar nevedęs. Baba sakydavo, jog ta medžioklė sugadino vaiką ir jau yra senbernis, žmonos neturi – tik medžioja. Ji vis sakydavo, jog žmona turi būti daktarė, turi mokėti ir karvę pamelžti.

Taip gyvenime išėjo, kad turiu daktarę, mokančią karvę pamelžti ir dar medžiotoją – geriau ir būti negali… Jau ir dukrą turime. Su būsimąja žmona ir susiėjome medžioklėje. Kaip dauguma jaunų žmonių dabar susipažįsta per internetą, taip ir aš. Pasistačiau puikų šiltą bokštelį, ruduo, lyja, žvėries jokio, spoksojau į telefoną ir pamačiau puikią merginą – parašiau, pradėjome bendrauti.

Ji mažeikiškė. Nuvažiavau į medžioklę ten, paskui ji pas mane, bendravome. O pasipiršau medžioklėje. Esu romantikas, tad ir pasipiršimas buvo neeilinis – prie mano bokštelio, tėvo miške, ten didžiulės eglės, aplink nuostabios Vilkos paupio pievos… Puiki romantiška vieta piršlyboms. Būsimoji žmona apie tai nieko nežinojo. Per piršlybas ir mano augintinis šunelis buvo.

Tadas Žilevičius prie sumedžioto šerno

Supratau, jog dabar mano gyvenimas pasikeis. Priklaupiau ant kelio pačiame upelyje, rankos dreba – kad tik to žiedo neišmesčiau į vandenį, kur tu paskui jį berasi. Rodžiau Žydrei žiedą ir klausiau, ar taps mano žmona? Sutiko, jai ašaros iš akių… Tai rimtas žingsnis, bet aš esu laimingas. Šeima, ūkis, mažoji Barbora atsirado. Pakliūti į medžioklę tapo sudėtingiau, bet baba dabar laiminga, išsipildė jos svajonė. Tačiau nuo medžioklės jau tikrai neišeis pabėgti, turime kur ir Barborą palikti“, – ar begali būti geriau, kai jauni medžiotojai kartu patraukė gyvenimo keliu, kalba apie gamtos grožį, apie taurias medžiokles ir visa tai stengsis įdiegti savo palikuonims.


NAUJIENŲ PRENUMERATA

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 4.3 / 5. Balsavo: 24

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Prisijunkite prie mūsų

Sekite mus socialiniuose tinkluose!

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

3 komentarai

  • Pažįstu Tadą. Puikus žmogus, geras medžiotojas. Priklauso Lietuvių skalikų augintojų sąjungai. Šeimos žmogus, myli savo kraštą…Tikras ŽEMAITIS…. Santarvės ir gražaus gyvenimo jums… Nekreipkit dėmesio į tulžingus komentarus,- tai daug skriaudos patyrusių ir dėl to visiems visko pavydinčių ,,būtybių ” sielvarto išraiška… ne laiku ir ne vietoje…

    18
  • Issigimeliu giesme.
    Iskrypeliai,kai jauciates ateme gyvybes?
    Yra milijonai musu,kurie jus amziams prakeikia,jusu motinas,jusu, isgamu klajones sapaliones.

    28

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *