Medžiotojo pamąstymai liepos mėnesį

Ankstyvas liepos mėnesio rytas. Po eilinio naktinio pasivaikščiojimo, beje kokia čia naktis, kai ji trunka vos 4 val., pėdinu link mašinos ir sustoju iš nuostabos. Maža miško pievutė nušienauta dalgiu ir sausas šienas sukrautas į dvi mažas kupetaites. Krentu veidu į šieną, čiobrelių, jonažolių, snapučio ir kitų miško pievų žydinčių augalų svaiginantis kvapas bloškia į basakoję vaikystę, kai anapilin iškeliavęs senelis dar tamsoje pravėręs klojimo duris, kur aš miegodavau šalinėje ant šieno, sakydavo, gal pašienaujam. Bešienaudami pamiškes „su rasa“  visada sutikdavome saulę. Jau galvojau, kad kaimuose neliko mokančių šienauti dalgiu, o tuo labiau jį išplakti… Smagu…

Birželio mėn. paskutinę savaitę pievose pasirodė antroji kiškučių vada, aišku bus ir trečioji,  varnėnai nusprendė neperėti antros vados ir kartu su strazdais nulesa braškes, vyšnias,trešnes  šiaip krečia išdaigas. Gandrų jaunikliai dar lizduose ir mojuodami sparnais ruošiasi skrydžiams ir laukia maitintojų. Liepos mėnuo dzūkus pradžiugino savo gėrybėmis, miškuose pradėjo augti voveruškos (leputės), raudonviršiai, baravykai, gausus mėlynių ir žemuogių derlius, sunoko pirmosios avietės. Lazdynų šakos linksta nuo būsimo riešutų derliaus.

Stirnų ir elnių jaunikliai jau drąsiai sekioja paskui mamas, lapiukai  ir mangutukai iš tolo stebi tėvų medžioklę, neužilgo vilkai pradės vedžiotis vilkiukus į medžioklę. Taigi ruoškitės naminių gyvulių augintojai, jie parodys savo sugebėjimus. Viskam savas laikas.

Kažkaip labai greitai pradėjo geltonuoti javai, iš karto jų kokybę ir tinkamumą maistui patikrina šernai, jų jaunikliai iš dryžuotų tampa rudi, jeigu šerniukai dar dryžuoti – tai vėlyva vada. Stirninų ragai jai užaugę, nuvalyti, jiems suteikta spalva, tačiau tauriųjų elnių ir briedžių ragai dar tik auga, jie pilnai susiformuos ir bus pateikti damų įvertinimui rugpjūčio mėnesį.  Liepos 4 d. pastebėjau pirmąsias rujojančias stirnas, šiais metais visur labai aukšti javai ir žolė, todėl stirninus pamatyti yra sudėtinga.

Stirninai užsiėmę savo teritorijas, jas pažymi savo kvapu ir vizualiais ženklais (krūmų ir jaunų medelių nutrynimais). Ženklai paliekami ne tik ties riba, bet visoje užimtoje teritorijoje, teritorija pastoviai tikrinama. Teritorijos dydis tiesiogiai priklauso nuo stirninų skaičiaus, pvz. Danijoje ir Vokietijoje 20-30 ha., Prancūzijoje – 38- 94 ha.

Teritorijos šeimininkas nepakenčia konkurentų, taigi visada įvyksta kovos ir konkurentas išvejamas. Kovos retai baigiasi sužalojimais, paprastai stirninai gąsdina vienas kitą trypdami kojomis žemę, dabėgdami vienas iki kito atstatytais ragais ir staigiai sustodami likus iki smūgio keletui centimetrų (tai psichologinė kova) ir jeigu suremia ragus, tai visada pakankamai tiksliai, niekados nesu matęs, kad stirninas kitam ragais smūgiuotų į šoną.

Stirninų, turinčių savo teritoriją, sėklidės visada yra pabrinkusios ir rausvos spalvos. Dažnai pasitaiko atvejų, kai stiprus stirninas savo teritorijoje pakenčia pagarbiai besielgianti stirniną pirmais ragais, kuris  dar per jaunas dalyvauti rujoje. Noriu priminti, stirninai turi puikią uoslę ir regėjimą ir yra iš esmės labai smalsūs. Taigi prie jų galima prisėlinti netgi tada, jeigu jus pamato. Svarbu nedaryti staigių judesių, tam tikrą laiką nejudėti, vengti akių kontakto, turėti kuo mažiau matomos odos. Svarbu, sėlinti prieš vėją ir idealus atvejis, jei saulė šviečia į pakaušį.

Brandūs stirninai labai atsargūs, visada stengiasi būti priedangoje, neišsiskirti iš aplinkos, judėti atsargiai. Klaidas jie padaro vaikydamasi pateles (meilė visada reikalauja aukų) arba kai juos išvilioja medžiotojas pamėgdžiodamas konkurento, stirnos ar stirnos jauniklio balsą. Stirninui išsigandus ar šiaip norinčiam ką nors pagąsdinti girdime aštrų garsą, vadinamą lojimu. Pagal balso tembrą apytiksliai galima nustatyti amžių. 

Priminsiu, stirnos irgi turi savo teritorijas, ypač tada, kai susilaukia jauniklių, jas irgi gina ne tik nuo kitų stirnų bet ir nuo patinų.   Tinkamai tvarkant medžioklės ūkį medžiotojai paprastai leidžia rujoje sudalyvauti brandiems stirninams.  Šiemet Aplinkos ministerija panaikino sumedžiojimo limitą stirninams. Daugelis sakė, na dabar tai bus…,  tačiau stebint medžiotojus vienijančių klubų ir būrelių veiklą, medžioklės rezultatus, norisi pasidžiaugti, kad būreliai ir klubai kol kas puikiai susitvarko su savarankiškumo egzaminu.

Be stirnų šiuo metu galima medžioti šernus, kiaunes, šeškus, lapes, mangutus, audines, meškėnus, nutrijas ir ondatras. Tačiau save gerbiantis medžiotojas niekad nemedžios patelių, jaunikliams reikia suteikti šansą išgyventi. 

Medžioklę reglamentuojanti įstatyminė bazė ir toliau kelia aistras. Štai liepos 7 d. Prezidentas pasirašė ATPK 290,426,589 ir 604 straipsnių pakeitimo įstatymą. Tai iš esmės baudos už medžioklės taisyklių pakeitimus, lygtai ir teisinga, tačiau beskubant yra įvelta begalė dviprasmybių, leidžiančių aplinkos apsaugos inspektoriui situacijas traktuoti pagal savo sąžinės lygį.

Pvz. 290 straipsnio 7 punktas. Medžiojimas ar buvimas medžioklės plotuose su medžioklei naudojamais įrankiais (šaunamaisiais ginklais, spąstais) ar priemonėmis (vėliavėlėmis, naktinio matymo prietaisais, kilnojamais bokšteliais,) kai tai daro teisės medžioti neturintis asmuo (…) užtraukia baudą nuo aštuonių iki vieno tūkstančių aštuonių šimtų eurų. 

Tačiau, mano nuomone, pagal šią formuluotę gali būti baudžiamas net teisės medžioti  neturintis gamtininkas, mokslininkas ar fotografas už tai, kad su naktinio matymo prietaisais, kilnojamais  bokšteliais eina stebėti žvėrių ar paukščių, ar naminių gyvulių augintojas, kuris per naktis saugo savo turtą nuo vilkų.

Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“,  Sūduvos medžiotojų sąjunga ir Lietuvos medžiotojų draugija bandė vetuoti šio įstatymo pasirašymą, tačiau veltui.

Dar daugiau dviprasmybių yra Medžioklės taisyklėse.  Pvz.:  asmeniui,  neturinčiam teisės  medžioti,  draudžiama medžioti arba medžioklės plotuose naudoti medžioklės įrankius ar medžioklės priemonės. 10 punkte prie medžioklės priemonių priskiriama: muliažai, peiliai, vėliavėlės, žirgai, žiūronai, profiliai ir t.t. Taigi, jeigu aptvėrėte su vėliavėlėmis avių bandą ar stovyklavietę, baravyką pjaunate su peiliu, dairotės su žiūronu arba išjojote žirgu pajodinėti jums kriukt,  griežta įstatymo ranka gali jūsų ir nepasigailėti.

Europoje verda kova dėl  šaudmenų, turinčių savo sudėtyje švino, naudojimo uždraudimo šlapžemėse.  Šlapžemės, tai natūralūs arba dirbtiniai , pastovūs ar laikini pelkių, durpynų ar vandens plotai, kuriuo vanduo yra tekantis ar stovintis. Taigi švininiais šratais negalėsime medžioti visur, kur yra vandens ir apie jį. Dabar stipriai diskutuojama tik dėl apsaugos zonos apie šlapžemes, ES siūlo 300 metrų, Lietuva – 100 metrų. Viskas keičiasi valandomis, o gyvenimas gamtoje eina savo vaga, visai nepriklausomai nuo politinių intrigų, mūsų nuotaikų ir norų bręsta javų derlius, noksta bruknės ir obuoliai, kiekvieną rytą teka saulė, o vakare leidžiasi… Gyvenimas puikus, reikia tik juo džiaugtis.

Nei plauko nei tauko!