Medžiotojo manifestas

Deivido Staponkaus nuotr.

Augant ekonominiam ir socialiniam išsivystymui, o globalinei urbanizacijai kylant labai sparčiai, žmonės darosi vis labiau priešiški medžiotojų ir pačios medžioklės atžvilgiu. Kur slypi tokio neigiamo visuomenės vertinimo šaknys ir ar jis toks buvo visada? Kodėl šiais laikais žmonės vis dar medžioja? Ar tai moralu ir reikalinga?

Nuo seniausių laikų (daugiau kaip 3 mln. metų prieš mūsų erą) iki pat Neolito laikotarpio medžioklė buvo pats svarbiausias maisto, drabužių bei socioekonominių santykių šaltinis. Ji užėmė svarbią vietą socialiniame bei dvasiniame pirmykščių visuomenių gyvenime, kurios daugiausia buvo paremtoms gentiniais santykiais. To meto medžiotojai buvo gerbiami ir vertinami bendruomenių nariai, nes nuo jų įgūdžių tiesiogiai priklausė kitų genties narių galimybės išgyventi.

Pirmasis medžioklės reikšmės sumažėjimas pasireiškė po pasaulinės žemės ūkio revoliucijos (10000-12000 metų prieš mūsų erą), po kurios žmonės pradėjo gyventi sėsliai. Žinoma, kaip ir kiekviena revoliucija, taip ir žemdirbystės plito ne visomis kryptimis ir ne vienodu greičiu. Verta paminėti, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių gyvenime medžioklė išliko svarbiausiu maisto bei prekybos šaltiniu iki pat 5-2 tūkstantmečio prieš Kristų, tai yra nuo 5 iki 10 tūkstančių metų ilgiau nei artimuosiuose rytuose gyvenusių mūsų protėvių, kurie pirmieji įvaldė ūkininkavimo meną. Tik II-III mūsų eros amžiuje naminių gyvūnų mėsa tapo svarbesne mūsų gentainių raciono dalimi. Naminiai gyvūnai tuo laikotarpiu jau sudarė du trečdalius viso gyvulinės kilmės maisto, patekdavusio ant Baltų genčių stalo, ir tik vienas trečdalis tekdavo žvėrienai. Nepaisant to, kad Medžioklė užleido vietą žemdirbystei, kaip pagrindiniam maisto šaltiniui, ji išliko svarbi ekonominiu požiūriu, nes žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus. Šio laikmečio medžiotojai buvo taipogi gerbiami ir užėmė svarbią vietą visuomenėje. Medžiotojai palaikydavo ekonominius santykius su kaimynais, jiems neretai tekdavo ir genties gynėjų vaidmuo, nes medžioklių metu išmokdavo valdyti ginklus bei joti geriau už savo gentainius.

Visuomenėje svarbiausias medžiotojų įvaizdžio nuosmukis įvyko viduramžiais V – XVI a., kuomet medžioti galėjo tik nuosavybės teisę į žemę turintys feodalai, todėl medžioklė tapo išskirtinai tik aristokratijos privilegija. Didžioji dalis eilinių piliečių atitolo nuo medžioklės, nes ji buvo draudžiama to meto statutų, su retomis išimtimis -tokiomis, kaip Valakų reforma pagal kurią buvo leista valstiečiams medžioti plėšrūnus ir smulkiuosius žvėrelius tam tikrose žemėse. Tai, žinoma, buvo daroma iš išskaičiavimo, nes buvo naudinga didiesiems žemvaldžiams, valdžiusiems didelius medžioklės ūkius, kuriuose stengtasi išlaikyti gyvybingas elninių populiacijas. Kita eilinių piliečių dalis tapo pirmaisiais brakonieriais ir stambiuosius kanopinius, teisiškai priklausančius feodalams, medžiojo slapčiomis. Būtent tuomet plačioji visuomenė medžioklę pradėjo asocijuoti su nelygybe, neteisybe, prabanga ir snobizmu. Nedaug to laikmečio požiūris skiriasi nuo šių dienų medžioklės vertinimų visuomenėje.

Nauji permainų vėjai medžioklės ūkyje atnešti po audringų politinių santvarkų perturbacijų XX amžiaus pradžioje. Lietuvoje tai tapatinama su valstybės atkūrimu 1918 metais, po kurio gyvosios gamtos ištekliai tapo jos nuosavybe. Pagal to meto teisinį reguliavimą valstybinius miškus nuomotis galėjo tik medžiotojus vienijančios asociacijos, o privačiuose plotuose buvo leista medžioti tik tuomet, jei jie buvo didesni nei 100 hektarų. Tai paskatino tarpukario Lietuvos medžiotojus vienytis, o vienas iš pagrindinių iniciatorių buvo profesorius Tadas Ivanauskas, įkūręs didžiausią tuometinę Lietuvos taisyklingos medžioklės draugiją. Ši organizacija stipriai prisidėjo prie gyvosios gamtos išteklių atstatymo, sunykusių Rusijos imperijos okupacijos metais, medžioklės kultūros kėlimo bei naujos vakarietiškos lietuviškosios medžioklės tapatybės kūrimo. Taigi, tarpukario Lietuvoje medžiotojų įvaizdis išgyveno renesansą, nes juo rūpinosi ir savo pavyzdžiu jį kėlė tokios asmenybės, kaip žymiausias Lietuvos gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, lietuviškos operos primarijus Kipras Petrauskas, lietuviškosios miškininkystės tėvu vadinamas prof. Povilas Matulionis bei kiti to laikmečio visuomenės šviesuoliai.

Sovietmečiu ne tik gyvosios gamtos ištekliai, bet ir medžioklės plotai tapo valstybės nuosavybe. Buvo pradėta rūpintis žvėrių populiacijų, sumažėjusių II-ojo pasaulinio karo metu, gausinimu, kitų gyvūnų rūšių introdukcija, be to, pradėta kovoti su brakonieriavimu. Nepaisant to, gamtininkus, visuomenę bei pačius eilinius medžiotojus piktino privilegijuota „nomenklatūrinių” medžiotojų padėtis, todėl šiuo laikmečiu medžiotojų įvaizdis vėl stipriai sumenko. Akivaizdu, kad pasekmės vis dar jaučiamos iki šių dienų.

Šiandien kanopinių žvėrių miške kaip niekad daug – bent jau popieriuje. Lūšių skaičius nuolatos auga, ne išnykimas, o veikiau intensyvesnis vilkų populiacijos reguliavimas tapo dažnesniu diskusijų objektu, be to, neseniai užfiksuotas nuolatos Lietuvoje gyvenantis lokys… O tuo metu Lietuvos medžiotojai tapatinami su ūsuotais bebrais, turtingais verslininkais, lobistais, didžiaisiais žemvaldžiais, kitaip tariant, feodaliniais snobais… Kodėl būtent toks šių dienų medžiotojo įvaizdis piešiamas medijų informacinio lauko erdvėje ir vis dar išgyvena tokį reikšmingą nuosmukį?

Viena iš pačių svarbiausių (galbūt pati svarbiausia) problemų yra visuomenės švietimo trūkumas. Nedaugelis paklaustas pasakys, kodėl žmonės medžioja šiais laikais, kai to daryti nebebūtina, kad išgyventum. Vienas žinomiausių šių dienų Lietuvos gamtininkų, ornitologas, gamtos fotografas Marius Čepulis yra pasisakęs ne kartą šia tema:

… pati medžioklė būtina, nes mes, žmonės, esame išnaikinę visus plėšrūnus, tad medžiotojai turėtų atlikti plėšrūnų vaidmenį – reguliuoti žvėrių skaičių. Plėšrūnas normalioje ekosistemoje privalo būti – nuo jo priklauso, kiek bus kitų žvėrių…

Verta pabrėžti, jog gamtininkas nesako, kad plėšrūnus išnaikino medžiotojai, bet sako, kad juos išnaikinome mes – žmonės. Būtent, mes, žmonės – ir tie, kurie palaiko medžioklę, ir tie, kurie ne – įsiveržėm ir savo ūkine veikla suardėme natūralius plėšrūnų biotopus, dėl ko stambieji plėšrūnai pasitraukė, arba jų populiacija sumažėjo tiek, kad jie nebeįstengia atlikti populiacijų reguliacinės funkcijos. Prie to, kad medžioklė tapo būtinybe, esame prisidėję mes visi, bet „barstytis pelenais“ dėl to dažniausiai tenka tik medžiotojams… Neįtikino? Štai kito Lietuvos gamtininko ir aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus mintys:

… Be to, tie, kas neigia medžioklę, negali pripažinti, kad žmonija padarė klaidų, kurias ištaisyti, ko gero, nepavyks net to aktyviai siekiant. Kokios jos? Pasirodo, kad dėl žmogaus veiklos pakeistoje aplinkoje (kai kur tikrajai gamtai likę vos keli procentai natūralios gamtos) neliko nieko kito, kaip žaisti pagal netikusias taisykles – reguliuoti žmogui žalą darančių gyvūnų populiaciją arba veisti tuos, kuriuos žmogus išnaikino. Ar galima sustoti ir to nedaryti? Ko gero, šiandien tai jau neįmanoma. Taigi medžioklė, kaip vienų rūšių gausos ir kitų rūšių apsaugos priemonė, turi gyvuoti. Kol kas niekas nepasiūlė nė vieno racionalaus būdo šiai problemai kitaip spręsti…

Kas vis tik nutiktų, jeigu staiga nustotume medžioti ir nebereguliuotume žvėrių populiacijų?

Rumunijos pavyzdys parodė, kad toks eksperimentas, prasidėjęs 2016 metais, kuomet buvo uždrausta rudųjų lokių, vilkų ir lūšių medžioklė, nepavyko, nes 2019 metais lapkričio mėnesį vykusiu balsavimu senate vėl buvo pritarta leidimui reguliuoti lokių skaičių, o pagrindine to priežastimi įvardijami Rumunijos ūkininkų patiriami finansiniai nuostoliai. Kitas pavyzdys – Kenija, kurioje medžioklė uždrausta nuo 1977 metų. Bendras populiacijų gausos sumažėjimas šiandien šioje šalyje siekia daugiau kaip 70%. Pagrindinė to priežastis – suprastėjusi gyvūnų apsauga ir dėl to įsigalėjęs brakonieriavimas.

Rimtų išvadų ir apibendrinimų iš šių pavyzdžių daryti neverta, tai mokslininkų darbas. Tiesiog norėtųsi, kad priimant panašius sprendimus racionalus protas visuomet imtų viršų…

Kitas poleminis aspektas, dažnai prisidedantis prie neigiamo visuomenės požiūrio formavimosi, yra moralės klausimas. Moralės normas nustato bendruomenė, visuomenė, papročiai, religija ar filosofija. Niekas turbūt nesiginčys, kad medžioklė – viena seniausių žmogaus veiklų, todėl gali būti „pateisinama“ moraliniu požiūriu kaip tradicija. O kaip yra su visuomenės nuostatomis? Kodėl tos pačios visuomenės nariai smerkia, nepalaiko ir priekaištauja kitai tos pačios visuomenės daliai už tai, kad ši atlieka funkciją, prie kurios būtinumo pirmoji prisidėjo tiek pat, o gal dėl savo dydžio ir dar daugiau? Kuo visuomenės dalis, valganti mėsą, geresnė už medžiotojus, jei dėl šio jos poreikio naminiai gyvūnai yra penimi su tikslu juos šaltakraujiškai nužudyti ir suvalgyti, neatsižvelgiant nei į fizinę būklę, amžių ar lytį? Ar tai neskamba veidmainiškai? Kitas moralinių normų šaltinis – religija (kalbama apie Krikščionybę). Senojo testamento Pradžios knygoje Pr 27, 3-4, 20 Izaokas, Abraomo sūnus, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis liepė savo sūnui, įgudusiam medžiotojui Esavui parnešti Izaoko taip mėgiamos žvėrienos. Paklausęs sūnaus, kodėl taip greit grįžo, šis jam atsakė, jog medžioklė buvusi sėkminga, nes Viešpats suteikė jam laimę. Ar daugelis iš mūsų žino, kad pats Viešpats Dievas laimina medžioklę? Žinoma, medžiotojai to negali laikyti žvėrių žudymo pateisinimu, veikiau tai turėtų įpareigoti medžioklę laikyti tauriu, gamtą tausojančiu ir dvasingu užsiėmimu.

Senasis testamentas. Pradžios knyga. Pr 27.
3 Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. Tuomet paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“.
20 Bet Izaokas savo sūnų paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai (žvėrienos aut.)?“ O jis atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimę“.

Kitoje Šventojo rašto dalyje, Naujojo testamento apaštalo Pauliaus pirmajame laiške Timotiejui 1 Tim 4, 1-5 minima, kad negalima „ … susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji… “ Akivaizdu, kad Dievo kūrinių – laukinių žvėrių naudojimas maistui Naujojo testamento požiūriu yra ne tik neuždraustas, bet ir skatinamas. Vis dėlto apie padėką kūrėjui už Jo suteiktas dovanas dažnas medžiotojas šiandien užmiršta. Medžiotojui ši Šventojo rašto eilutė turėtų suteikti prasmę sumedžiotus žvėris pagerbti medžio šakele. Toks žestas gali, o galbūt turi būti laikomas padėkos kūrėjui ženklu? Aišku, kad Šventojo rašto eilutės gali būti suprantamos ir interpretuojamos skirtingai, bet faktas tas, jog oficiali Vatikano pozicija aiški ir nedviprasmiška – atrankinė medžioklė krikščioniškosios bažnyčios nedraudžiama.

Naujasis testamentas. Pirmasis laiškas Timotiejui. 1 Tim 4
1 Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, 2 veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sąžinėje įdiegtą nusikaltimo ženklą, 3 draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo 4 maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – 5 juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!

Daugialypio filosofinio moralės aspekto analizė verta atskiro straipsnio ar net knygos, bet apibendrinus būtų galima pasakyti, kad šiuo požiūriu argumentų už medžioklę visuomet galima surasti tiek pat, kiek ir prieš…

Dar viena opi problema, prisidedanti prie viešosios nuomonės formavimosi, yra medžiotojų bendruomenės komunikacijos klaidos. Ar tikrai verta skelbti nuotraukas su sumedžiotais žvėrimis laisvai prieinamuose socialiniuose tinkluose, kuriuose tiesiog tarpsta visokio plauko „heiteriai“, juos naršo vaikai ir kita plačiosios visuomenės dalis, kuri dėl miestietiško gyvenimo būdo dažnai būna atitolusi nuo agrarinio gyvenimo ir gamtos? Kalbant apie šiuo metu rodomą televizijos laidą, skirtą medžiotojams, taip pat kyla klausimas, ar būtina rodyti, pavyzdžiui, stirnas tempiamas už galinių kojų miško kirtimu arba šunų draskomą stambiakanopį fone skambant medžiotojų juokui? Medžiotojai prie sumedžiotų žvėrių ir jų dorojimo pripratę, bet kaip turi jaustis žmogus, tai matantis pirmą kartą, kurio nuomonę apie medžioklę suformavo tas pats priešiškas informacinis laukas?

Kita problema – rezonansiniai įvykiai, kaip kad „šviežiausias“ iš jų – stumbrės istorija…

Pastarasis įvykis medijų išviešintas ir išnarstytas po kaulelį, todėl dar viena įvykio interpretacija nieko neduotų, galbūt tik verta paminėti faktus, kad kaltasis išaiškintas, nubaustas, gamtai padaryta žala atlyginta… Bet ar atlyginta medžiotojų bendruomenės įvaizdžiui padaryta žala? Faktas – tokie ir panašūs įvykiai garbės nedaro nei ilgadančiui ūsuočiui, nei eiliniam medžiotojui… Ištikus tam tikros visuomenės grupės (šiuo atveju, medžiotojų) viešųjų ryšių krizei, labai svarbu ne tik ką ir kaip komunikuoja jų lyderiai, jas vienijančių organizacijų atstovai, bet ir eiliniai žmonės, tokie kaip aš ir jūs. Subjektyviai būtų galima išskirti tris visuomenės grupes: palaikantys medžioklę, visiškai nepalaikantys ir svyruojantys, pastarųjų dalis visuomenėje, kaip rodo užsienio šalių patirtis, yra didžiausia. Su iš principo nusiteikusiais prieš medžioklę diskutuoti sunku net ir argumentų kalba, bet kalbėjimas su svyruojančiais gali duoti gerų rezultatų. Šiuo metu registruotų medžiotojų Lietuvoje yra apie 30 tūkst., tarkim, kad kiekvienas iš jų pakalbėtų su penkiais aplinkiniais ir išsakytų pagrindinius argumentus už medžioklę, o tie penki tą patį padarytų kitiems penkiems, tuomet susidarytų 750 tūkst. žmonių grupė visuomenėje (palyginimui, 2016 metais į rinkimus atėjo balsuoti 1273 tūkst. rinkėjų), kuri gebėtų kritiškiau vertinti medijų eskaluojamą informaciją.

Žinoma, ne paskutinėje vietoje yra pačių medžiotojų švietimo medžioklės etikos, tradicijų, žvėrių selekcijos, gyvosios gamtos apsaugos klausimais. Ar tikrai kiekvienas selekcininko kvalifikaciją įgijęs medžiotojas šiandien geba nustatyti gamtoje gyvų elninių žvėrių amžių bei priskirti juos atrankinės medžioklės grupei, o ar tikrai gali kiekvienas atskirti lietuviškuosius medžioklės šaukinius arba įvardyti priemones, kuriomis galėtų padėti nykstančių rūšių gausinimui ir išsaugojimui? Galbūt vertėtų pasekti kai kurių Lietuvos atestuotų inžinierių pavyzdžiu, kuriems privaloma per 5 metus išklausyti mažiausiai 20 valandų paskaitų profesine tematika? Galbūt toks sprendimas ne tik pagerintų gyvūnų apsaugą, pakeltų atrankinės medžioklės kokybę, bet ir paskatintų medžiotojus vienijančių organizacijų gyvybingumą, juk Imanuelis Kantas kartą pasakė, kad teorija be praktikos skamba juokingai, o praktika be teorijos yra akla.

Kas geriau, jeigu ne jo darbai kalba už žmogų? Tą patį būtų galima pasakyti ir apie visuomenės grupes… Kokia galėtų būti visuomenės reakcija, jeigu, pavyzdžiui, kiekvienas medžiotojų būrelis ar klubas kasmet prieš Kalėdas, Velykas, o galbūt ir be progos pasidalintų savo laimikiu su artimiausiais senelių ar vaikų globos namais? Kokia galėtų būti tėvų reakcija, jeigu medžiotojai suorganizuotų ekskursiją į mišką ir jų vaikams papasakotų apie jame gyvenančius gyvūnus, parodytų jų pėdsakus bei kitus jų veiklos ženklus? Argi medžiotojo-miško draugo arba medžiotojo-filantropo įvaizdis atrodo toks neįtikimas?

Paskutinė šiame straipsnyje (bet ne paskutinė apskritai) įvardijama problema, dėl kurios kenčia medžiotojų įvaizdis, yra naujosios kartos lyderių bei nuomonės formuotojų stoka didžiojoje medžiotojų bendruomenės dalyje, kuri dažnai lieka nebyli ir nematoma. Šiuo metu veikliausi ir labiausiai matomi feodaliniai snobai tapatinami su Lietuvos medžiotojų bendruomenės veidu. Kas iš tikrųjų sudaro šią bendruomenę? Kaip parodė 2017 metais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atlikta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 19000 medžiotojų iš visos Lietuvos, šią bendruomenę daugiausia sudaro aptarnavimo srities darbuotojai – 18%, pensininkai – 18%, ūkininkai – 15% bei kita veikla užsiimantys žmonės – 19%. Mažas mėnesines pajamas gauna 36,3%, vidutines 40,1%, dideles 18,1% ir labai dideles tik 5,5% Lietuvos medžiotojų. Argi ši statistika nerodo, kad Lietuvos medžiotojams „atstovauja“ ne tie, kurių yra daugiausia ir kurie sudaro kritinę masę? Be medžiotojų, priklausančių daugumai, asmeninės atsakomybės prisiėmimo už savo bendruomenę ir jos įvaizdį, ko gero, pokyčių tikėtis neverta…

– Medžiotojai, ar jums (mums) rūpi medžioklės, gamtos ir gyvūnų apsaugos bei tradicijų ateitis?

Jei taip, tuomet reikia imtis aktyvių veiksmų siekiant pagerinti medžiotojų įvaizdį visuomenėje tam, kad būtų užkirstas kelias ateityje neadekvačiam teisiniam reguliavimui arba galimam visiškam šios ūkinės veiklos, pomėgio, pareigos, galbūt kai kam gyvenimo būdo uždraudimui.

Nuo ko pradėti? Galbūt nuo savęs ir savo aplinkos?

„Miske.lt“
Vaidas Martinkus

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 0 / 5. Balsavo: 0

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Turinys:
Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

19 komentarų

  • Šermuoneli paskutinį kartą mačiau Vilniuje prieš daugiau nei 25 metus. Tada būdami vaikai mokyklos sode uzvareme gaudydami į nugriuvusio elektros stulpo tarpa taip ir nepavyko jo is ten iškrapštyti.
    Stirnų yra virš 100 k, bebrų virš 50k, o lūšių tik virš 100 ir dar irašyta į rk. Aš pastoviai salia Vilniaus centro esanciu savo namų matau stirnas, kiškius, bebrus, lapes, ežius, voveres ir kur tas jų populiacijų mažėjimas? Beje ir stirnos ir ne po vieną laksto, bet būna ir po tris ar dvi tame pačiame Vilniuje.

  • Dieve brangus, komentatoriau MU, kokius niekus teigiate. Lūšis per medžioklės sezoną matau daugybę kartų. Daugybę aptinkame tų plėšrūnių sudraskytų stirnų, kiškius baigia išgaudyti, o bebrus lūšys medžioja, kaip katinas peles ir, esu tikras, jau laikas jų populiaciją reguliuoti, nes visai nebebijo žmogaus. Kartą net įlipo į medžiotojo bokštelį ir, agresyviai urgzdama, išsiropštė. Gi ūdros jau patenka į bebrų spąstus – jų tikrai daugybė. Paklausinėkite apie tai bebrų medžiotojų, paklausinėkite turinčių žuvų tvenkinius ir suprasite tikrą šių žvėrelių populiacijos gausumą. O šermuonėlį ar esate matęs?

    2
    2
  • Jau antrame šio blogo straipsnį perskaitau, kaip gerbiama ir šlovinima Lietuvos medžioklės praeitis ir tradicijos. Aš sakyčiau, jog tai juodas laikotarpis, kurie dėka buvo išnaikinti Lietuvos laukiniai gyvūnai. Dėka jūsų, mes niekada jau neturėsime rudųjų lokių ir turėsime tokias mažas gyvūnų populiacijas kaip ūdros, šermuoneliai, lūšys ir kitos.

    2
    11
  • Medžioklė turi būti prienama, nedraudžiama kiekvienam, kuris to nori, ypač mažas pajamas gaunantiems, kuriems medžioklė nėra pramoga, bet dažnai būtinybė papildyti skurdų racioną. Ponai žinoma mano tokį siūlymą pavadins “neatsakingu svaičiojimu”. Tokiu būdu būtų ir dar daugiau teigiamų aspektų – visuomenė taptų socialiai žymiai teisingesnė, išnyktų, ar bent jau kelis kartus sumažėtų nesantaika. O dabar vieniems leidžiama beveik viskas, o kitiems net dujinį pistoletą savigynai legaliai uždrausta nusipirkti. Kol egzistuos tokia “tvarka”, tol susipriešinimas visuomenėje bus garantuotas, jis nesumažės, jei turtingesnieji nenustos diskriminuoti ir stigmatizuoti silpnesnių visuomenės narių!

    7
    5
    • Garbusis, medžioklė ir yra prieinama visiems. Apie pajamų dydį jokios kalbos nėra, reikia vieną sezoną atlikti varovo stažuotę, išlaikyti egzaminą, turėti atitinkamą medikų pažymą ir būti nepažeidusiam Aplinkos apsaugos įstatymų. Tačiau, jei pajamos neleidžia įsigyti medžioklinės įrangos ratas užsidaro ir dabartinė medžiotojų visuomenė čia nieko negali padėti. O dujinį pistoletą gali įsigyti kiekvienas sveikas žmogus. Taigi nereikia verkšlenti ir skleisti neteisingos informacijos, o reikia eiti ir dirbti, kad būtų šautuvėlį už ką įsigyti.

      8
      1
  • Labai gražus manifestas. Labai profesionaliai parašytas. Daug teisingų minčių.Tačiau sąmoningai apeinama viena labai svarbi problema, kurios esmė – Lietuvos Konstitucijos nesilaikymas medžioklės problematikoje bei jos teisiniame reguliavime. Konstitucijos 23 str. ” Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka VISUOMENĖS poreikiams ir teisingai atlyginama”. Konstitucijos 46 str.” Lietuvos ūkis grindžiamas PRIVAČIOS nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva….” Konstitucijos 47 str. “Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai”. Taigi, mūsų medžioklės įstatymas pažeidžia mažiausiai šiuos 3 Konstitucijos straipsnius, medžioklės nuo sovietinių laikų vyksta taip, tarsi privati nuosavybė Lietuvoje neegzistuotų, tarsi žemių/miškų savininkų ,kurių teises gina Konstitucija, nebūtų. Panagrinėkime, kodėl. Konstitucijoje nerašoma, kad laukinė gyvūnija (laisvėje lakstantys ar sumedžioti žvėrys) priklauso valstybei. Pas mus gi – “žvėrys yra valstybės nuosavybė”, kurią naudoti valstybė suteikia teisę medžiotojų klubams.Už kokią kainą – neaptarinėsime. Negalvoju, kad vidutiniškai 2 EUR už teisę sumedžioti kanopinį žvėrį yra teisinga, adekvati valstybės nuosavybės kaina. Konstitucijoje rašoma, kad privati nuosavybė neliečiama, kad mūsų ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise ir iniciatyva. Tai kodėl valstybė visuose klausimuose, liečiančiuose savininkų nuosavybę, savininkų medžioklės teises, savininkų iniciatyvas patiems vystyti ūkinę veiklą savo žemėse ar miškuose, tame tarpe ir medžioklės nuosavoje žemėje galimybę, taigi, kodėl šiais klausimais privati nuosavybė ignoruojama? Kodėl teisę vystyti medžioklės veiklą valstybinėse ir privačiose žemėse ( o jų yra daugiau nei 50 proc.) valstybė suteikia tik medžiotojų klubams, nors jų medžiotojai dažnai neturi nei aro nuosavos žemės klubo medžioklės plotuose? Kodėl teisę įsigyti medžioklės plotus dar nuo sovietmečio turi tik medžiotojų klubai ar būreliai (suformuoti dažnai dar tarybiniais laikais), o savininkai negali įforminti medžioklės plotų nuosavoje žemėje? Kodėl netgi tais retais atvejais, kuomet klubai leidžia savininkams patiems naudoti savo pasėlius nuo žvėrių daromos žalos, tai pateikiama kaip klubo malonės žestas savininkui? O apie tai, kad savininkai nepriimami medžioti į klubus, netgi tuomet kai medžioklės vyksta savininkų žemėse, ar savininkams keliamos neįvykdomos sąlygos, norint įstoti į klubo narius ( didžiulis stojamasis mokestis, reikalavimas atsisakyti žvėrių daromos žalos pasėliams ar miškui, reikalavimas savininkui jokiu būdu nekviesti kartu pamedžioti jo draugų ar giminių, atsisakymas savininkui išduoti medžioklės lapą ir t.t.) , apie medžiotojų išvažinėjamus savininkų pasėlius ar kertamą mišką bokšteliams statyti – jūs viską puikiai žinote patys. Taigi, mūsų, savininkų kartu su šeimos nariais Lietuvoje yra virš 2 mln., o jūsų ,medžiotojų, tik virš 30.000. Tik kuomet jūs, medžiotojai, suprasite, kad reikia gerbti privačią nuosavybę, kuomet suprasite, kad savininkai – taip pat yra didžioji visuomenės dalis, kurių interesų savo medžioklėse jūs privalote paisyti, tik tuomet medžiotojų įvaizdis Lietuvos visuomenėje pasidarys panašus į Austrijos, Vokietijos medžiotojų įvaizdį. Tik tuomet mūsų žmonės žiūrės į jus, gerbiami medžiotojai, su derama pagarba.

    13
    6
  • Galima būtu veltis į diskusiją su nusistačiusiais prieš medžioklę, bet ar verta, jei žmogus visai nesuvokia kodėl reikia kalbėti apie kai kurių žvėrių populiacijos reguliavimą ir net aiškinti, jog tai turėtu daryti profesionalai. Kvailiau nesugalvosi. Tada reikėtų tų profesionalų turėti visą armiją.
    Puikus straipsnis. Man užkliuvo autoriaus klausimas – Kas geriau, jeigu ne jo darbai kalba apie žmogų? Čia, dėstant mintis apie medžioklę, gal tikslingiau būtu kalbėti apie bet kurio medžioklės kolektyvo darbą šviečiant visuomenę.
    Medžioklės klubas „Kontaučiai“ (Plungės r.), kurio vadovu esu buvęs, daug kartų rengė susitikimus su moksleiviais. Kalbėtasi apie tenykščiuose miškuose gyvenančius žvėris, rodyti pėdsakai, dalyvauta žiemą papildomai juos maitinant. Tik nesakykite, jog tai viliojimas. Moksleiviai ne šėryklose, o jų pasirinktose vietoje pylė savo atvežtus pašarus. Ne kartą surengta paukščių diena – iškelta apie 40 inkilų įvairiems pauksčiams.
    Šio klubo medžiotojai neretai žvėriena pavaišina vietinius gyventojus, o per šv. Onos atlaidus kasmet vykstančius šiame bažnytkaimyje medžiotojai rūkyta šerniena vaišina visus susirinkusius. Daromos trofėjų ir nuotraukų parodos. Net specialų koncertą vietos vietos medžiotojai gyventojams surengė kuriame ne tik medžioklės garsus bet ir kitus kūrinius grojo garsus muzikas prof. Petras Vyšniauskas. Ar tai nėra medžiotojų ėjimas į visuomenę?

    13
    3
    • Ši mintis, kad modernioje visuomenėje neturi būti medžioklės, kirba jau seniai. Kadangi aš pats esu medžioklės profesionalas ir esu tiek žvėrių nušovęs kiek kiti net nematę per savo gyvenimą. Bet kai tai gali pats išgyventi, kai matai pašėlusias kitų medžiotojų akis, kad bile šauti, kai matai, kad medžiotojas nušauna perkūno oželį ir po to išmeta į krūmus, nes niekam pasirodo nereikia jo iškamšos, kai matai savo darbo vaisių po nakties, kai reikia sutvarkyti nušautus per naktį žvėris ir žinai, kad reikės juos lupti dar vos ne parą, viską nužvelgi visai kitu kampu, supranti, kad medžioklė tai kažkoks pasiteisinimas apipintas įvairių “legendų” ir įsitikinimų , aišku papildant savo šaldiklius. Netgi Dievas yra įsakęs Nežudyk, tai reiškia, kad negalima šiaip sau žudyti susirinkus pramogauti kruvinoje puotoje. Populiacijų gausą modernioje visuomenėje tikrai turėtų atlikti, tik profesionalai, neslėpdami po žodžiu medžioklė tikrojo veiksmo.

      7
      8
  • Čia tik moderni mintis modernioje visuomenėje kur nėra išreikštas primityvus noras žudyti “tipo”sportiniais ar kažkokiais kitais netgi moraliniais pasiteisinimais. Dėl tų kur galėtų atseit jausti malonumą reguliuoti gausą, aišku būtų visko, kaip ir būna visokių tarp gydytojų, kunigų ir policininkų.
    Bet esmė ta, kad tas teisinimasis žudyti yra atgyvenęs. Yra kaip yra ir nereikia kol kas čia svaigti, nesame dar moderni visuomenė, o kažkas tai turi atlikti gyvūnų reguliavimą ir sunaikinti gaunamą produkciją😉

    1
    16
    • Jūsų samprotavime yra keli dalykai į kuriuos norėčiau atkreipti dėmesį. Ar teko girdėti tokį posakį – gerais norais pragaras grįstas? Jis puikiai iliustruoja vieną seną filosofinį požiūrį, pagal kurį vidinė žmogaus intencija atlikti veiksmą, nėra lemiantis veiksnys sprendžiant apie to veiksmo moralinę vertę. Paprasčiau tariant, geri (arba blogi) tavo ketinimai negarantuoja, kad konkretūs tavo poelgiai, visuomenės bus vertinami kaip geri (ar blogi). Konkrečiu atveju, medžiotojo vidinis nusiteikimas nėra esminis, vertinant jo veiksmus susijusius su jam pavestų pareigų vykdymu. Taigi, nesvarbu, ar stirna bus sumedžiota jaučiant malonumą, ar dievobaimingai žvilgčiojant į dangų bei atgailaujant.
      Taip, gyvybės atėmimas visuomet yra drama. Tačiau tai visų pirma yra vidinė žmogaus drama. Nes būtent žmogus(tikiu, kad ir dalis kitų gyvūnų), apdovanotas išvystyta vaizduote, sugeba įsivaizduoti save kito kailyje. Iš čia kyla gailestis, iš čia atsiranda šiuolaikinio medžiotojo etiniai priesakai – medžioti suteikiant kuo mažiau kančių gyvūnui; nemedžioti patelių vedžiojančių bejėgius jauniklius; neatimti gyvybės be reikalo. Tačiau išėjus anapus savo vaizduotės, anapus savo ego, mes patenkam į tikrą, objektyvų, gamtinį pasaulį, kur visos gyvybės formos yra priklausomos viena nuo kitos. Vieni valgo kitus, tam kad išliktų, nesamprotaudami apie savo veiksmų prasmę bei moralinius pagrindus. Žmogaus pasaulyje yra viskas gerokai sudėtingiau. Bet tam, kad viską nuosekliai išgvildent, turėčiau čia suregzt ištisą traktatą. O tam nėra didelio reikalo.

      Kitas, mano nuomone svarbus momentas, generuojantis problemą, tai individualių patirčių suabsoliutinimas. Gausi Jūsų, kaip medžioklės profesionalo, patirtis, šiuo atveju, galėjo pakišti koją. Tikiu, kad jei pats būčiau ilgą laiką pradirbęs neaptvertuose miško tvartuose kur, pasitelkiant profesionalias žinias bei patirtį, visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi pridauginti medžiojimo žvėries, vien tam, kad vėliau būtų galima kuo daugiau jo išmušti(ar reikėtų sakyti išmedžioti?), mano supratimas apie šį keistą reiškinį būtų, veikiausiai, panašus. Tačiau nesu profesionalas, todėl tai tik mano subjektyvi nuomonė. Vieniems patinka vaidinti kaubojus, gainiojant dideles bandas naminių galvijų po pievas, kitiems dideles bandas žvėries po miškus. Ir tie ir tie – žmonės prie ūkio. Jeigu kažkada žmogus nusprendė iškirst kokį mišką paversdamas jį kultūrine ganoma pieva, tai matyt galima ir kokį, vis dar augantį, mišką, paverst tokia vieta, kur vykdomas aktyvus stambiosios medžiojamosios faunos veisimas, balansuojant ties ekologinės talpos riba. Skonio reikalas. Žmonės dar ne tokių zbitkų žemėje yra pridirbę. Svarbu, kad tokia praktika nebūtų pavyzdinė bei formuojanti visą medžioklės kultūrą. Ypač, jei siekiama formuoti teigiamą visuomenės požiūrį. Mano subjektyviu įsitikinimu, šiuolaikinis medžiotojas privalo suprast, kad į kilnią laukinės faunos gausinimo bei puoselėjimo sampratą įeina ne tik jo DIDELIS noras dažnai sumedžioti šerną, bet tetervino ar kurapkos noras išperėti dėtį. Kad medžiojamoji fauna dar nėra visa laukinė fauna. Pirminė medžiotojo užduotis, prieš imantis šautuvo, gerai įsigilinti į savo pareigas, galbūt tuomet pavyks apginti ir savo teises, visuomenės akyse. Bet pakaks su šiomis futuristinėmis vizijomis. Įsisvajojau. Tęsiant, gali nutikti kaip su tamstos profesionaliais reguliuotojais.

  • Straipsnis įdomus, matosi, kad parašytas protingo žmogaus. Perskaičiau visai įdomių įžvalgų. Tik taikant į platesnę auditoriją, tekstas kiek ilgokas. Galima buvo kiek sutrumpinti, atsisakant įdomių, tačiau neesminių dalykų. Bet kuriuo atveju, tinklapio turinį tikrai paįvairino. Džiugu!

    14
    2
    • Labai šaunus straipsnis, kuris eilinį kartą, tarp “gamtos mylėtojam” prie kompų ir telefonų kaitina kraują…. taip taip tų, kur gamtą mato per youtube, dar girdi influencerių čiulbėjimą ir veganų bliovimą.
      Bala nematė jų praeis ir jiem, gamta visus sustato į vietą, pasveiks.
      Bet susiimti medžiotojam tikrai ne prošalį. Ypač sveikinčiau idėją, kas 5 metus pratestuot ne tik šaudymo ir saugumo techniką, bet ir biologines žinias. Įsivaizduokit situaciją. Kas atsitiktų jeigu mes teleportuotume šoferį iš 90 metų su jo žiniom apie eismą ir technologijas į dabartinius. Tai vat 15000 yra tokių medžiotojų/ šoferių kurie teleportavosi medžioklėje. Ar tikslinga jų prašyt, kad šviestų visuomenę? Kokia bus to pasekmė? Manau, kad geriau jie nieko niekam nesakytų, nes juos mokė tik gerai šaudyt ir geras šernas tai miręs šernas. Tokia tada buvo kultūra taip buvo.
      Mefžioklė pasikeitė labai stipriai ir tie šoferiai medžiotojo bilietus gavę į rankas be egzaminų formuoja nekokį medžiotojų įvaizdį. Dar baisiaiu jeigu jie prakutę ir rodo pavyzdį kitiem… apie pagarbą gamtai, suvokimą gamtos dėsnių. Apie jo vietą visuomeneje nėr net ką kalbėt.
      Tada virsta stumbrai ir ne tik…..
      Mes turim visų pirma šviesti tuos šoferius ir tik po to gydyti gamtos mylėtojus iš youtube.

      Beje tuoj tikrai reikės tų supergailestingų profesionalų, kurie atlikinės eutanaziją gyvūnų pertekliui nes naujų, jaunų medžiotojo mažėja katastrofiškai. Kai kuriem klubam tuoj bus liūdna, nes lieka tik labai seni šoferiai, kurių auto jau vos berieda..

      8
      3
    • Teisingai parašėte, “Taigi, nesvarbu, ar stirna bus sumedžiota jaučiant malonumą, ar dievobaimingai žvilgčiojant į dangų bei atgailaujant”, taip žvėriui visiškai nesvarbu ar jį koks medžiotojas nušaus, ar koks brakonierius kilpa pagaus, esmė ta, kad vistiek “puode atsidurs”, jei padarys klaidą. Mano manymu esmė yra ta, kad mes žmonės esame primityvūs ir nežudyti kol kas negalime, kaip ir aš. Bet jei turėčiau galimybę pasikeisti ir rinktis, tai tikrai ryte nevalgyčiau stirnienos dešros (nu ir iš kitų gyvūnų dešros). Misčiau saulės energija arba mėgintuvėliuose užauginta mėsa, arba tapčiau vegetaru.
      Vis tik manau, kad modernus, visapusiškai išprusęs žmogus negali būti tuo, kuris atiminėja gyvybes. Tegul tai atlieka tie, kurie gali sau leisti skirti tokią auką, kaip ir tie kurie dirba morguose ar kapuose dirba duobkasiais (tai yra pareiga).

  • Bla, bla, bla vis pasiteisinimai, kad būtų galima šaudyti gyvūnus, net biblija prikišama, bet patys matote, kad medžiojo dėl to kad reikėjo išgyventi, pagerinti buitį, o ne dabar kad šiaip sau pramogai žudyti. Modernioje visuomenėje neturėtų būti net kalbos apie medžioklę, aišku be gyvūnų populiacijos gausos reguliavimo neišsiversime, gyvūnų populiaciją turėtų reguliuoti profesionalai, o gamtos ištekliai panaudojami visos visuomenės labui.

    7
    22
    • Tobulas planas! Tik gali nutikti bėda, jei paaiškės, kad tiems profesionaliems reguliuotojams pavestas darbas yra tarsi pramoga? Na jiems visai smagu eiti į mišką reguliuot tų populiacijų 🙂 O jų darbą dar teks ir apmokėti. Ar nenutiks taip, kad moderni visuomenė liks prie suskilusios geldos – moraliai nepatobulėjusi ir be jokios naudos sau?
      Aš vis svarstau, kaip čia su tuo visuomenės modernumu yra – visi tokie modernūs, o dalis jų vistiek medžiot veržiasi? Iš pažiūros, tiek medžiojantys, tiek to nedarantys, lyg niekuo nesiskiria. Jei medžiojantį proletariatą dar būtų galima įtart atsilikimu, tai inteligentai užsiimantys šia veikla yra apskritai kažkokia anomalija. Ar nebus įsivėlęs koks netikslumas apibrėžiant modernią visuomenę? Tamsta, kaip žmogus rimtai įsigilinęs į reikalo esmę, pamąstykit ir būtinai pasidalinkit su šita netikėlių bendruomene. Apšvieskit jų skudnus protus. O tai kerta dabar savo pačių sumedžiotos žvėrienos kepsnius ir kreivai šypsosi. O to modernioje visuomenėje būt neturėtų! Piliečiams vertėtų santūriai, pamaldžiu veidu, gromuliuot profesionalo “sureguliuotą” elnio šmotą. Palaimingai suvokiant, kad maistas ant jų stalo atkeliavo ne iš pramogos, bet teisingai apraudotas, lydimas rimbais besiplakančių ir galvas pelenais barstančių profesionalų procesijų.

      15
      2
  • Nes nauju medziotoju i birelius neprijam . Ūkininku i birelius neprijama pievas paselius su dzipais isvazineja apie padaryta zala paseliams medziotojai net nesneka ir nebando tartis . Su medziokles lapu vyksta nesamones turi tik isrinktieji medziotojai lapus kurie naktim brakoneriauja i lapa neraso nusautu zveriu . Kol neišmirs ” kulkoznikai ” sovetu palikimas tol taip ir bus reikia pavizdi jimti is vokeciu kiekvienas ukininkas turi teise savo žemeje medzioti
    Aplamai žveriu skaicius darosi nekontroliojemas 70% -90% jaunolynu pažeistu su masinom daugiau pritranko žveriu nei sumedžiojama ir jus da klauset kodel kyla nepasitenkinimas . Atejo laikai kad bemedžioja tik ponai

    19
    27
    • Visiškai nesutunku su tamstos išvada, kad medžioja tik ponai. Sakyčiau didžią dalį medžiotojų bendruomenės sudaro vidutinės klasės atstovai.

      7
      3

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *