Medžiotojo ir visuomenės susidūrimas arba trečiasis Niutono dėsnis

Jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga – byloja trečiasis Niutono dėsnis. Kitaip tariant – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tad, pabandysiu išreikšti mintis, kokie mūsų veiksmai, mano manymu, tą atoveiksmį sugeneruoja. Todėl apie visuomenės provokacijas, puolimą, tam tikrų judėjimų veiksmus – nekalbėsiu. Nes dažnu atveju tai tiesiog atoveiksmio pasekmė.

Taigi, nemažos dalies visuomenės nuomonė į medžioklę yra skeptiška, o kai kurios dalies – neigiama. Ko pasekoje spauda mus pastoviai kritikuoja, o pasigirti jog esi medžiotojas turi atsargiai, nes mergina, kurią tu mergindamas ką tik vaišinai kokteiliuku, bei kuri tau ką tik šypsojosi ir akį merkė bare, gali tiesiog nusisukti ir nueiti. Tai kas gi sukelia tokią nuomonę apie mus? Giliau ir atidžiau paanalizavus to priežastis, aiškiai matyti, kad vis tik pirminė jėga dažniausiai kyla iš mūsų, o tada jau seka visuomenės atoveiksmis ir kadangi mūsų kūnų masės skiriasi, tai mums labiau ir kliūna. Tad apie viską iš eilės.

Taisyklių nesilaikymas, požiūris į jas – pačias bei mūsų reakcija į tai

Kad ir kokios tos taisyklės bebūtų, tačiau jos vis tiek yra reikalingos, kitu atveju mūsų lauktų tikras chaosas. Mes galime piktintis, galime burbėti, galime vadinti jas kvailomis, bet jos vis tiek yra taisyklės. O vien tik iki sausio vidurio nuskambėjome garsiai net tris kartus, sumedžiojo „šernastumbrę“ ar „stumbrašernę“, vietoj jauniklio paklojom suaugusią patelę, na ir kažkam dar stirnienos pritrūko. Kaltę žmonės pripažino, nuostolius atlygino, sakytum šaunu – prisiėmė atsakomybę, na, bet pasiteisinimai tai tikrai žavūs, kitais žodžiais tariant, visi aplink kvaili ir nieko nesupranta.

Kitas dalykas – požiūris į galiojančias taisykles, suprantu yra keistų punktų jose, o kai kurie punktai net abejotini. Tačiau didžiausia mūsų problema, kad dažnai taisykles mes norime interpretuoti taip kaip mums patogu, o juokingiausia tai, kad po susitikimo su GGAI pareigūnais ir tokių interpretacijų, lieka tik pasipiktinimas ir bauda. Arba – „Deja aš žemaitis ir pas mus debiliški įstatymai taip greit vietos neranda“ – ta prasme žmogus jų nesilaiko, nes jam jos atrodo debiliškos. Čia iškyla trys klausimai: 1. Įdomu kelis ir kuriuos įstatymus žmogus laiko debiliškais? 2. Ar debiliško įstatymo suvokimas skiriasi pagal etnografines vietoves, o gal dar ir pagal tautybes, rases, lytis ir t.t.? 3. Kaip tokius pasisakymus suvokia visuomenė?

Reakcija į nusižengimus – dažnu atveju jos nėra, jei kalbėti apie organizaciją, kuri ten kažką vienija ir atstovauja, tai negirdėjau jokios jų pozicijos dėl įvykusių pažeidimų (lygiai taip pat nemačiau ir atsako žurnalistui, tad atsiprašyti dar neskubu), o mano manymu turėtų būti, bet čia tik aš taip manau, nes realiai tai viskas yra „čiki piki“. Paprastų medžiotojų reakcijos įvairios – sarkazmas, pasmerkimas, bet yra ir užtariančių – „Žmogui nelaimė atsitiko“ – tas tai nužudė mane, realiai tai stumbrui nelaimė atsitiko, na ir stumbriukui dar atrodo. Nė vieno pasiteisinimo neįmanoma patvirtinti prieš taisyklių punktą bylojantį apie draudimą atlikti šūvį į žvėrį, jei nesi užtikrintas jo tikslumu, bei jei aiškiai nematai taikinio. Tas pats ir dėl briedžio patelės. Tiesa, negirdėjau su kuo stirnas sumaišė…

Mūsų elgesys ir komentarai

Urbanizuojant vietoves esančias netoli miestų, bei grąžinus žemę ūkininkams padaugėjo konfliktų su vietiniais gyventojais. Dažnu atveju patys gyventojai būna neteisūs bei provokuoja nereikalingus konfliktus, o mes dažnai pasiduodame jų provokacijoms, kyla didžiuliai konfliktai, kurių fone prasideda įžeidinėjimai, grasinimai ir t.t. Tada skundai policijai, vietiniam AAD, kur nors išlenda į spaudą ir dažnu atveju rezultatas tas pats – nei vilkas sotus, nei avis sveika. Abi pusės atsitraukia, nė vienas nenubaudžiamas, pyktis užantyje, apkalbos, skundai socialiniuose tinkluose, skundai iš lūpų į lūpas, o blogi gandai greitai sklinda.

Man sunku būtų aptarinėti, įvairių marginalų komentarus apie medžiotojus, nes aš jų tiesiog neskaitau, bet užtat skaitau medžiotojų komentarus ir apie tuos pačius marginalus, ir šiaip medžioklės tematika.

Išskirčiau keletą jų grupių:

1. Žmonės, kurie mokyklos nelankė, o medžiotojo bilietą tiesiog nusipirko; 2. Esu medžiotojas, todėl viską žinau ir išmanau apie laukinę fauną ir florą; 3. Tie, kurie iš tiesų daug žino ir moka bei ekspertai.

Pirmos grupės atstovai turėtų gerai apmąstyti ką rašo prieš ką nors komentuodami, nes kiekvienas jų komentaras, tai nesuvokimo, nesupratimo, nemokšiškumo, su nuliu argumentų, bet pilni provokacijų kūriniai, parašyti kalba, kurios gramatika šiek tiek panaši į lietuvišką, bet tik šiek tiek. Antros grupės komentatoriai tai pseudoekspertai, kurie vadovaujasi logika jei rėki garsiau, reiškia esi teisesnis. Žodžiu, Google akademijos ir YouTube praktikos absolventai.

Blogiausia yra tai, kad užsišoka ant kokio tikro eksperto ir pradeda ginčytis, argumentų bagažas kuklus, žinių ir nedaug, bet teisybė jo pusėje, o oponentų argumentai yra nurungiami fraze – aš medžiotojas, aš viską žinau, – nors jo oponentas gamtos mokslų daktaras. Na, bet yra kaip yra. Žodžiu, šioms grupėms yra lietuviška patarlė – pasitinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Trečia grupė yra gėris, gali padiskutuoti, gali pasiginčyti (juk ginčuose gimsta teisybė) ir galų gale, ar liksi prie savosios nuomonės, ar ją pakeisi, nebe taip ir svarbu, nes galbūt sužinosi kažką naują arba kažką naują suteiksi kitam. O mūsų komentarus skaito ne vien medžiotojai, tad santūrumas ir susilaikymas juos rašant yra dorybė.

Medžiotojo, kaip poreikio supratimas

Visuomenė nesupranta, kam skirta medžioklė. Tai suvokiama tiesiog akimis ir ausimis, o vertinama jausmais. Akims – visi gyvūnai gražūs ir nuostabūs (pritariu), o gyvūno mirtis yra negražu, ausims – neigiami gandai, komentarai, žinių srautas, tad ir jausmai prieštaringi. Rezultatas – protingas susilaiko nuo vertinimo, kvailesnis smerkia. Nors ko norėti, kai net koks 80% medžiotojų savo egzistencijos būtinybę apibūdintų, tiesiog kaip – kovotojo su gyvūnų daroma žala ūkio šakoms – tiksliau pasėliams ir miškui, populiacijų reguliuotojo poreikiu dėl daugybės auto įvykių su gyvūnais. Kalba apie gamtosauginius šio užsiėmimo aspektus, gal kažką ir girdėjo. Bet jie nekalti, nes juos taip mokė ir liepė taip sakyti. Ir taip, tai be abejo dalis medžiotojo savotiškų pareigų prie kurių reiktų dar priskirti sveikų populiacijų būklės užtikrinimą per selekcinę medžioklę ir ne tik, tam tikrų laukinių gyvūnų platinamų ligų kontrolę, jų pačių apsaugą, biologinės įvairovės užtikrinimą, jų gyvenamos aplinkos apsaugą ir t.t. ir t.t.

Bet visą tai, suvokia taip pat labai maža dalis visuomenės, nes didžioji dalis taip pat yra Google ir YouTube akademikai. Čia didelė gėda ir palikta spraga tų, kurie rengia mokymo medžiagą naujiems medžiotojams ir kepa juos kaip bandeles, kiek suprantu atstovai. Tie patys atstovai turėtų ir visuomenei paaiškinti koks medžiotojo indėlis, kokia jo pareiga, kokie tikslai jam keliami siekiant tvarios aplinkos ir kam medžioklė iš tiesų yra skirta. Viskas kas susiję su viešaisiais ryšiais medžioklėje yra kraupu, tiksliau nėra kraupu, nes jų nėra ir nėra nuo ko kraupti.

Visa informacija susijusi su kilusiais skandalais medžioklėse yra slepiama bet kokiais būdais ir prisidengiant visais įmanomais teisės aktais, nors mūsų įvaizdžiui tai be galo kenkia. Negana to, mūsų atstovai, tie, kurie žada pagerinti mūsų įvaizdį, tyli, jokios reakcijos, jokios pozicijos, tiesiog jų nėra. Nors pala, meluoju, atsiprašau, yra, sekmadienį (berods) per Lnk žinias, kažkuris „gerino“ – išreiškė nuomonę, kad nuo kito medžioklės sezono valstybė privalo leisti daugiau sumedžioti, nes gyvūnų priviso tiek, kad „pypiec“.

Gaila negaliu parašyti ką tuo momentu pagalvojau, bet pagalvokite ką paprastas žmogus galėjo pagalvoti, kuris išgirdo frazę „reguliuoti“ ir didinti bei naikinti kvotų sistemą. Tad medžiotojų lavinimas, aiškinimas visuomenei, kuris tiesiog nevyksta yra didelis trūkumas. O ko aš nesuprantu, to aš saugausi arba tai smerkiu, juk lygiai taip pat elgiasi ir paprasti žmonės.

Medžiotojo ekonominis indėlis ir lobizmas

Visuomenė nemato apčiuopiamos naudos ir vertės, kurią sukuria medžiotojai (kažkas tam tikslui siūlė dalinti konservus). Valstybė negana to, kad neužtikrina normalios kontrolės, bet net ir tai nenormaliai kontrolei skiria savo lėšas, kadangi surenkami mūsų mokesčiai yra nepakankami.

Visuomenė traktuoja tai paprastai – grupės žmonių dotavimas, kurie nesilaiko nustatytų taisyklių ir normų, žudo gyvūnus savo malonumui arba maistui, kai tuo tarpu šias lėšas galima būtų panaudoti mokytojų, policininkų, gaisrininkų ir pan. atlyginimams arba senelių pensijoms. Ir tenka sutikti, iš dalies jie visai teisūs. Medžioklės ekonomikos valstybėje nėra.

Lobizmas vienas kontraversiškiausių užsiėmimų visur, abejoju ar yra koks registruotas medžioklės lobistas Lietuvoje, abejoju net, kad yra samdytas lobistas, bet neabejoju, jog medžioklės lobizmu užsiimančių tikrai yra, čia juk „švogerių“ kraštas. Iš principo lobizmas nėra blogai, sakytum net gerai, bet yra vienas nedidelis kliuvinys. Žmonės, kurie bando įtakoti medžioklės reglamentavimą Lietuvoje, tai daro savo nuožiūra po bendruomenės vėliava ir daugiau tarnauja verslo susijusio su medžiokle tikslams, o ne bendruomenės.

Jei šie žmonės lobizmu užsiimtų bendruomenės tikslais, būtų visai kitas reikalas. Nes dabar tam tikri jų pasiūlymai, manding, bendruomenės norai ir poreikiai, kurie tikrai nėra aptarti su bendruomene, tik kiršina mus su visuomene ir iškreipia suvokimą apie mus pačius bei mūsų tikslus. Kita vertus, tam tikri pasiūlymai net keisti, negaliu pasakyti kuom jie pagrįsti, kokie mokslo atstovai prie jų prisidėję, kas juos rekomendavo ar sugalvojo, bet jie pateikiami lyg bendruomenės norai logikai įtvirtinti. Na, jei net medžiotojui jie nesuvokiami, tai ne medžiotojui, o paprastam piliečiui tai išvis keista.

Medžiotojo etika ir elgesys

Su etika turime problemų ir labai didelių, o gal vertėtų sakyti jog etikos tiesiog nėra, priklauso nuo požiūrio. Tokio dalyko kaip etikos kodeksas ar kažkas panašaus mes neturime, atstovams kiek suprantu tai neaktualu, tad kiekvienas elgiamės ir interpretuojame savo teises ir pareigas taip, kaip mums atrodo normalu. Ir čia prasideda viražai po kosmines platybes. Visų pirma reiktų pažymėti, kad etikos nuostatų įstatymai ir taisyklės niekada neatspindės, todėl interpretacijos tarp „etiška“ ir „pagal įstatymą ar taisykles“ visada skirsis. Nes įstatymas nedraudžia šaudyti į gyvūną iš 300 metrų, prisitaikyti iš naujo vėl šauti, tada vėl taikytis, vėl šauti, kol galų gale galbūt pataikyti ir sužeisti, po to ieškoti ir galbūt atrasti, tačiau ar tai etiška?

Kitas veikėjas, jei juo tikėti, lygiavamzdžiu šovė į bėgančius šernus, kurie buvo labai toli ir pataikė, o pataikė pasirodo į stumbrą – medžioklės karaliaus titulas garantuotas, – čia turbūt su etika nieko bendro, bet jei būtų neetiška taip daryti, šaudyti iš tokių atstumų norint žūtbūt ir bet ką sumedžioti ir būtų nešovęs, stumbras būtų gyvas, stumbriukas gyventų ir toliau su mama, o jis pats medžiotų toliau sau ramiai. O pavyzdžiui etiška būtų nušauti (specialiai šis terminas) žvėrį, jei jis miške būtų iššokęs į miškininkų aptvertą jaunuolyną ir negalėtų nuo jūsų pabėgti arba jei koks elnias ragais būtų įsipainiojęs į kokią tvorą laukuose, bet būtų nesužeistas? O etiška medžioti, tarkime, elnius atsisėdus ant ūkininko laukuose supiltos cukrinių runkelių didžiausios krūvos ar šernus miške prie išpiltos priekabos grūdų, net jei ne jūs pylėte. Kiekvienas savaip suprantame etiką, dėl to kiekvienas savaip ir elgiamės, turėtume etikos kodeksą – turėtume tvarką. Galų gale, kiekvieną tokį „Robin Hood’ą“ galėtų kas paprotinti ir paaiškinti, nes realiai tai tokie dalykai ne tik kad yra gėda medžiotojų tarpe, bet paprastam žmogui tai suvokiama kaip neatsakingas elgesys arba žudymas iš malonumo ar alkio paskatų. Net ir komercinės medžioklės, ne tos komerciniuose plotuose, o tos kur spalvotas vištas (fazanus) paleidžia sušaudymui, vargu ar vertos vadintis medžiokle. Na, bet kiekvienam sava.

Medžiotojų politika

Vieną yra parašyti ant balto lapo įvyniojant žodžius lyg saldainius į blizgančius popierėlius, o visai kitą yra ką tu darai. Kaip minėjau aukščiau vienas politikos repertuarų buvo parodytas sekmadienį per Lnk. Kitus politikos repertuarus galima būtų apžvelgti komentaruose po straipsniais ar šiaip po pasidalinamais vaizdeliais apie medžioklę (ypač vilkų). Juk medžiotojų politika kuriama vyraujančios nuomonės pagrindu ir elgesiu medžiotojų bendruomenėje. Sakysite komentatoriai tai ne visi, sutinku, ne visi, o kur tada visi? Kur ta vyraujanti nuomonė? O va čia yra problema. Jei nėra politikos, nėra vizijos, nėra ir ateities. Trukt už vadžių vėl iš pradžių. Jei nieko nėra, tada yra chaosas, o chaosas žmonėms nepatinka.

Taigi, tikiu jog ne visus veiksmus, kurie iššaukia atoveiksmius išdėsčiau, tikiu, jog dar yra begalės mažesnių ir didesnių niuansų, kurių kiekvienas papildomai veikia. Tikiu jog santūrumas ir šaltas protas yra vertybė. Tikiu, kad savikritika taip pat neprošal.

Klausite – ką reikia daryti, kad viskas pasikeistų? Realiai, tai labai nedaug, tiesiog daug ko nedaryti taip, kaip čia aprašyta. Sakysite – mandras kritikuoti, galiu sau leisti, nes aš taip nesielgiu ir esu ramus. Klausite – kur sprendimai? Skaityti paskutinę pastraipą.

„Miske.lt“
Medžiotojas

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *