Medžiotojo dienos Dzūkijoje

Keistas tas ruduo, lapkričio 18 d. Dzūkijos miškuose dar  buvo galima pasirinkti lepučių (voveraičių) ir zelionkų (žaliuokių), Rakatanskų ežerėlio pievose stebėjau gervių, kurios jau seniai turėjo būti išskridę,  šeimynos dramą, kai abu tėvai gal tris valandas bandė priversti jauniklį skristi, tačiau jam dėl neaiškių priežasčių niekaip nesisekė pakilti, graudu buvo stebėti.  Kitą dieną tėvai jau buvo palikę jauniklį vieną likimo valiai, aišku, jis tapo lapių ar vilkų maistu.

Gruodžio 2 d., pirmas žiemos mėnuo, o medžiotojas Romas Černius šalia  Kančėnų miestelio pievutėje stebėjo linksmai vaikštinėjančių varnėnų būrį, visai pablūdo paukščiai. Ir nors gruodžio 10 d. iškrito pirmasis sniegas, miškuose dar galėjote pasmaguriauti likusiomis nuo paukščių pietų paprastojo putino ar šermukšnio uogomis, tai tikra vitaminų sankaupa. 

Žemę padengus sniego apklotu visada smagu skaityti žiemos knygą – pėdsakus. Jie pasako viską, gyvūnų rūšį, jų emocinę ir dalinai sveikatos būklę, galima nustatyti populiacijos dydį ir struktūrą , gyvūnų dienojimo ir maitinimosi vietas, mėgstamas judėjimo kryptis ir šiaip gyvūnai lengviau matomi. Aišku, pirmomis dienomis gyvūnai stengiasi judėti mažai, nepalikti pėdsakų, neiti į atviras vietas, vėliau įsidrąsina, juk reikia ieškoti maisto.

Štai gruodžio 13 d. gyvūnus stebėjau Pakaršio miške. Į įrengtą viliojimo vietą iš lėto, be galo atsargiai, atėjo 3 metų šernė. Elgesys – psichologiškai stabilus, valgė ilgai ir neskubėdama, kaip tikra miško dama, gėrėjausi ja ir galvojau apie jos liūdną dalią, išgyventi, o tuo labiau užauginti jauniklius esant tokiai vilkų gausybei jei vienai nėra jokių galimybių. Apie susidūrimą su vilkais bylojo uodegos nebuvimas ir skausmingas užpakalinių kojų statymas, matyt apkramtytos. 

Truputį apie šernus. Lapkričio mėn. pabaiga, gruodžio mėnuo – tai šernų rujos laikotarpis. Šiuo laikotarpiu rujojančios patelės ir patinai renkasi tam tikrose vietose, patinai kovoja dėl meilės objektų, savo iltimis stengiasi vienas kitam brūkštelti per šoną, kurį saugo 3 – 6cm.  storumo sutankintas riebalų sluoksnis, vadinamas šarvu. Girdisi kriuksėjimai, ilčių kalenimai, žvygavimai, kovoje lūžta krūmų šakos – žodžiu tikras vyrų snukiadaužis, viskas kaip gerame kaimo vakarėlyje. Pasimylėjusios patelės grįžta pas paliktus jauniklius ar į savo moterišką būrį, o patinai žvalgosi kito vakarėlio.

Šernai, iki afrikinio kiaulių maro, buvo pagrindinis medžiotojų medžioklės objektas ir vilkų maistas. Šernas įprastas Lietuvos miškų gyventojas, medžioklės scenose vaizduojamas nuo XIII a, tai rodo, kad jo medžioklė buvo pakankamai pavojinga ir garbinga. Iki dabar šernas puikuojasi beveik  visose medžioklės atributuose, ant medžioklės įrankių ir priemonių, stalo indų ir t.t. Patelės sveria iki 150 kg., patinai – iki 200 kg., literatūroje nurodomi faktai, kad buvo sumedžioti patinai, kurių svoris siekė 300 kg., deja man tokių matyti neteko.

Šernas gyvena miškuose, tačiau dienas sėkmingai gali praleisti ir javų ar kukurūzų laukuose, krūmynuose, švendrynuose, gyvena daugelyje Europos miestų, žodžiu gyvenamai aplinkai nėra išrankus, svarbu, kad būtų saugu ir ko pavalgyti.

Šernas – spalvinga būtybė, visaėdis, šernas uogauja, sliekauja, peliauja, riešutauja,  neatsisako šviežios mėsytės ar dvėselienos,  valgo beveik visas grūdines kultūras,  šveičia vaisius ir daržoves, įvairias žoles ir jų šaknis, žmonių valgomą maistą, žodžiu į skrandį kemša beveik viską. Turintis unikalią klausą ir uoslę, tačiau blogai matantis, kaip medžiotojai sako niekada nemato žvaigždžių ir saulės, socialus t.y. lengvai prisitaiko gyventi šalia žmogaus ir galintis net bendrauti su juo, gudrus, turintis puikią nuojautą, gali būti agresyvus, ypač kai gina savo jauniklius ir yra vienintelis gyvūnas Lietuvoje, kuris augina svetimus vaikus susietus kraujo linija. 

Šernai gyvena įdomiai, patelės, jaunikliai ir antramečiai  gyvena būriais, kuriuose kartais būna kelios dešimtys įvairaus amžiaus šernų, būriui vadovauja vyriausia, galinti turėti jauniklių, patelė. Kai tik pirmam antramečiui patinėliui kažkas sutvinksi tarpk kojų, visi antramečiai patinėliai iš karto išvaromi, damos lieka vienos su jaunikliais, žodžiu moteriška kompanija. Jeigu kuri nors patelė žūva, kitos pradeda auginti jos jauniklius, todėl medžiotojai kartais mato šernę, kuri vedžiojasi didelį būrį šerniukų, tiesa paprasta, visos kitos mamos žuvę ar sumedžiotos, o likusi viena ar kelios mamos augina savo seserų, tetų ar močiučių jauniklius.

Subręsta antrais metais, tačiau pirmametės patelės gali pradėti rujoti ir 8 – 10 mėnesių amžiaus. Nėštumas 4 mėnesiai, arba kaimo močiutės sako 3 mėnesiai, 3 savaitės ir 3 dienos. Pirmieji šerniukai  paprastai gimsta vasario antroje pusėje. Gimdymui šernės pasirenka nuošalias vietas, iš sausos žolės, nendrių ir šakelių susikrauna įdomią krūvą, į ją įlenda ir gimdo, paprastai gimsta 4 – 6 šerniukai, būna ir 12. Iki 3 mėnesių jie dryžuoti, po to tampa šviesiai rudi, antrais metais tamsiai rudi, vėliau įgauna juodą spalvą. 

Suradus arba sutikus miške šerniukus jokiu būdu negalima jų liesti, nes išgirsite garsą kvy-y-y-, jį prisiminsite ilgai lipdamas į medį ar šuoliuodamas per kemsynus, nes mamos paprastai aršiai gina savo jauniklius.

Patinai gyvena atskirai, užima dideles teritorijas, yra labai atsargūs ir jų sumedžiojimas yra labai sudėtingas. Medžioklės trofėjas – šerno iltys, mažasis medžioklės trofėjas – gūbrio šeriai.  Tačiau per paskutinius dešimt metų medaliais įvertintų ilčių yra labai nedaug. Prieš dvidešimt metų kas antras keturių – penkių metų kuilys turėjo galingas iltis, dabar iš šimto vienas.

Deja nieks negali atsakyti kodėl, vieni sako, kad kaltas šėrimas, tačiau ir tuo metu visi laukai buvo apsėti,  kiti, kad šernai nustojo valgyti kažkokį augalą ir pan. Afrikinis kiaulių maras išguldė šernų populiaciją. Lietuvoje 2015 metais gyveno 27500 šernų, o jau 2020 tik 11630. Priminsiu, šernai puikūs plaukikai, taigi jiems perplaukti kokį Nemunėlį pirmyn ir atgal yra vienas juokas. Šernai daro žymią žalą žemės ūkio pasėliams, medžiotojai privalo ją atlyginti. Žalos dydį paskaičiuoja Alytaus  rajono savivaldybės sudaryta Laukinių gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio kultūroms paskaičiavimo komisija, būtina kreiptis į savo seniūniją.

Koronavirusas ir paskelbtas karantinas apribojo medžiotojų galimybes reguliuoti žvėrių skaičių medžioklės plotuose. Iš esmės negalimos kolektyvinės medžioklės, galima tik individualiai sėlinti ar tykoti. Šiuo metu medžioti dar galima vilkus, lapes, kiaunes, šeškus, bebrus, kiškius, danielius, tauriuosius elnius, stirnų pateles ir jauniklius, briedžių jauniklius. Primenu, visi kanopiniai žvėrys medžiojami tik kulkomis, medžioklėje su varovais ar sėlinant būtina dėvėti ryškiai geltoną ar oranžinį galvos apdangalą ar liemenę.

Medžioklė ir politika – neatsiejami dalykai. Nori tapti populiariu – pilk mėšlą ant medžiotojų. Baigėsi šokis su kardais arba rinkimai. Nesu politiškas žmogus, tačiau nuėjusi profesionalų vyriausybė iš esmės sugriovė medžioklės ūkio pamatus, medžioklę parodė kaip visuomenei nepriimtiną reiškinį, visiškai ignoravo savo turto, laisvėje gyvenančių gyvūnų ir paukščių, valdymą.  Nuoširdžiai tikiuosi, kad formuojama nauja Aplinkos ministerijos vadovybė sugebės suvokti medžioklės svarbą ir nusistovės geri darbiniai santykiai su medžiotojus vienijančiomis visuomeninėmis organizacijomis.  Primenu, medžioklė yra neatsiejama aplinkosaugos dalis. Tik medžiotojų dėka Lietuvos visuomenė gali džiaugtis stumbrais, danieliais, bebrais ar tauriaisiais elniais.

Brangieji, noriu visus pasveikinti su artėjančiomis Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais.  Tikėkite stebuklais, būkite sveiki ir  tolerantiški vieni kitiems bei supančiai jus aplinkai. Nei plauko nei tauko!