Lietuvos taisyklingosios medžioklės draugijos įsikūrimas ir veikla
Laikinosios medžioklės taisyklės (priimtos 1920 06 15) buvo paruoštos prieškarinių carinės imperijos teisės aktų pagrindu, atsižvelgiant į atsiradusias naujas valdžios struktūras ir kai kurią mūsų krašto specifiką. Jose nurodyta, kad medžioklės tvarkymas pavedamas Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijai (vėliau – Žemės ūkio ministerijai). Jas paruošė šiai ministerijai pavaldaus Miškų departamento vadovas prof. Povilas Matulionis. Taisyklės visiškai uždraudė briedžių, elnių ir kurtinių medžiokles, nustatė trumpesnius nei buvusius carinius medžioklės terminus ir kiek didesnius ieškinius už neteisėtą medžioklę.
Tuoj po taisyklių priėmimo 1920 m. liepos 9 d. Gamtos tyrimo stotyje surengtas steigiamasis Lietuvos medžiotojų draugijos susirinkimas, kuriame nutarta paruošti reikalingus dokumentus ir įteisinti įkuriamą Taisyklingosios medžioklės draugiją. 1921 m. vasarą buvo nustatyti įkainiai ir paruoštas valstybinių miškų nuomos sutarties su Taisyklingos medžioklės draugija projektas. Dar tais pačiais metais šiai draugijai išnuomota 6 metų laikotarpiui 647 265 ha valstybinių miškų (juose – 1730 ha vandenų), imant nuomos mokestį metams po 10 skatikų už hektarą. Įvedus nacionalinę valiutą – litą, 1923 m. nustatytas 20 centų mokestis už 1 ha, bet medžiotojams pradėjus protestuoti jis 1924 m. buvo sumažintas iki 5 centų už 1 ha.
Taisyklingosios medžioklės draugija tapo valstybinių miškų nuomos monopolininke, nes kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims šie miškai buvo nenuomojami. Kiti savo interesus galėjo tenkinti tik privačiame sektoriuje. Tai kėlė tam tikras problemas ir nepasitenkinimą, nes žemės reformos metu vykdant dvarų miškų nacionalizavimą, privačių miškų liko nedaug ir jie buvo išsibarstę nedideliais plotais. Tokia padėtis buvo labai naudinga Taisyklingosios medžioklės draugijai, nes paskatino vos ne privalomą daugumos medžiotojų, o ypač gyvenančių mieste, įstojimą į šią draugiją.
Tokiu būdu jau 1921 m. susikūrė 15 draugijos skyrių su 1667 nariais, o 1922 m. – 22 skyriai su 3771 nariu. Nuo 1924 m. draugijos narių skaičius pradėjo mažėti ir 1928 m. tebuvo apie 3000.
Šiais laikais kai kas užduoda klausimą, kodėl tada medžiotojai nepasivadino tiesiog Lietuvos medžiotojų draugija, o būtinai pridėjo žodžius – „taisyklingosios medžioklės“. Reikia suprasti, kad tiek XIX a., tiek po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo medžiojama intensyviai, bet neorganizuotai ir netaisyklingai. Šios draugijos 1922 m. liepos 16 d. vykusiame metiniame suvažiavime pažymėta: daugybė medžiotojų – plėšikų sudaro tikrąją mūsų krašto žaizdą, nes jie mažne galutinai nuvalė Lietuvą nuo medžiojamųjų gyvūnų.
Į LTMŽD susibūrę išsilavinę ir atsakingesni žmonės matė būtinybę keisti nusistovėjusią tvarką, kad išsaugotų nykstančios faunos likučius ir pradėtų medžioti pagal teisės aktuose nustatytą tvarką. Jau carinėje Rusijos imperijoje nuo 1862 m. pradėjo kurtis atskiros taisyklingosios medžioklės draugijos. Taigi, šie žodžiai atėjo iš carinių laikų kartu su siekiu pakeisti buvusią „netaisyklingą“ padėtį. Draugijos skyriai atsirado tuo metu visose buvusiose 20 apskričių ir dar Prienuose bei Žeimelyje. Du pastarieji skyriai faktiškai susikūrė Kaune, tik buvo užregistruoti kitur. Matyt, su ta intencija, kad vienoje apskrityje oficialiai nebūtų daugiau kaip vienas draugijos skyrius, nes tą draudė draugijos įstatai. Daugumą Prienų skyriaus medžiotojų sudarė laikinosios sostinės karininkai, o Žeimelio – jos valdininkai bei medžiojantys menininkai.
Atkūrus šalies nepriklausomybę naujų teisės aktų rengimas reguliuoti medžiokles su turimomis pajėgomis buvo nelengvas dalykas. Dar sunkiau buvo keisti žmonių požiūrį į laukinę gyvūniją ir jos naudojimą. Manome, kad tas laikotarpis paliko daugiau gerų nei blogų pavyzdžių ir verta žinoti šių laikų medžiotojui, – rašo Algirdas Brukas knygoje „Medeinės takais“ apie naujų medžioklės reguliavimo principų bei organizacinių struktūrų atsiradimą tarpukario Lietuvoje ir vykusias peripetijas tarp medžiotojų vadovų.
Kelių draugijų atsiradimas
Kaune susibūrė 3 draugijos, nors pagal įstatus kiekvienoje apskrityje turėjo būti vienas draugijos skyrius, į kurį turėjo jungtis fiziniai asmenys (medžiotojai). Matyt, laikinojoje sostinėje, esant dideliam medžiotojų skaičiui, organizuoti visą veiklą, o ypač konkrečias medžiokles, buvo pernelyg sudėtinga, todėl dirbtinai buvo kuriamos trys draugijos. Kol neišsiaiškinau šių niuansų, niekaip negalėjau suprasti, kad LTMŽD Kauno skyriuje buvo mažiau medžiotojų nei kokioje nors Kretingoje, Marijampolėje ar Raseiniuose. Sudėjus į vieną vietą Kauno, Prienų ir Žeimelio skyrius, gauname realesnį vaizdą apie Kaune buvusių medžiotojų skaičių. Jų 1921 m. buvo 324, 1924 m. – 412, Kauno medžiotojai nuomavo 83,4 tūkst. ha valstybinių miškų.
Iš kitos pusės žiūrint, kelių draugijų atsiradimas Kaune iki galo nėra aiškus. Gal būt patiems pažeidinėti pirmuosius, vos patvirtintus draugijos nuostatus, atrodė nekorektiška. Teisė turėti apskrityje du ar daugiau skyrių atsirado tik 1929 m. priimtuose įstatuose, tačiau ir tada Kaune neatsirado tos pačios draugijos keleto skyrių. Medžioklės reguliavimo ir veiklos peripetijos tarpukario Lietuvoje (1920–1940 m.) „Atkūrus šalies nepriklausomybę naujų teisės aktų rengimas reguliuoti medžiokles su turimomis pajėgomis buvo nelengvas dalykas. Dar sunkiau buvo keisti žmonių požiūrį į laukinę gyvūniją ir jos naudojimą. Manome, kad tas laikotarpis paliko daugiau gerų nei blogų pavyzdžių ir verta žinoti šių laikų medžiotojui“, – rašo Algirdas Brukas knygoje „Medeinės takais“ apie naujų medžioklės reguliavimo principų bei organizacinių struktūrų atsiradimą tarpukario Lietuvoje ir vykusias peripetijas tarp medžiotojų vadovų. Kiek vėliau įsikūrė antrasis skyrius tik Alytuje, į kurį susibūrė Antano Rukuižos vadovaujami dviejų miškų urėdijų ir Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos miškininkai medžiotojai. Nors Prienų bei Žeimelio medžiotojų draugijos skyriai iš sąrašų išnyko, bet kai kuriuose dokumentuose ir nuo 1927 m. leistame „Medžiotojo“ žurnale randame XX a. IV dešimtmetyje šalia pagrindinės – Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos – minimas Kaune funkcionavusias medžiotojų draugijas: Lietuvos karininkų medžiotojų draugija ir Taisyklingos medžioklės mėgėjų draugija. 1936 m. vietoje Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos pagal naujo Draugijų įstatymo reikalavimus įkūrus Medžioklės draugijų sąjungą, minėtos dvi draugijos į sąjungą neįstojo. Tas leidžia hipotetiškai manyti, kad trys draugijos Kaune atsirado ne tik dėl organizacinių sunkumų, o ir dėl kitų priežasčių.
Medžioklės veikėjų tarpusavio santykiai
Išskirtinai geri buvo tik miškininkų vadovo prof. Povilo Matulionio ir pirmojo medžiotojų vadovo prof. Tado Ivanausko santykiai. Nuo 1924 m. pradžios P. Matulioniui pasitraukus iš ŽŪM viceministro posto, miškininkų ir medžiotojų santykiai gerokai pablogėjo. Tas jaučiasi iš nuolatinio reikalų aiškinimosi „Mūsų girių“ ir „Medžiotojo“ žurnalų puslapiuose. Vėliau nedraugiškai klostėsi prof. T. Ivanausko santykiai su kylančia nauja miškininkų žvaigžde Antanu Rukuiža, pasibaigę T. Ivanausko išstūmimu iš Medžiotojų sąjungos vadovo ir „Medžiotojo“ atsakingojo redaktoriaus posto. Iki 1939 m. išėjo 34 žurnalo numeriai, redaguoti prof. T. Ivanausko, o 1939–1940 m. išleista 12 numerių, redaguotų Antano Rukuižos. Prof. T. Ivanausko oponentu buvo ir Girdžių dvaro girininko sūnus, baigęs aukštuosius teisės mokslus Peterburge, valdininkas Feliksas Janušauskas, Lietuvos šaudymo rinktinės narys, vienas iš aktyviausių tarpukario medžiotojų. „Medžiotojo“ žurnale prof. T. Ivanauskas patalpino viešą atsakymą F. Janušauskui, kad jo straipsnio apie medžioklę nespausdins, nes „…jis panašus į įžangą, o pats vienas nieko neduoda“. Reaguodamas į tai F. Janušauskas daugiau rašinių nesiūlė, bet toliau aktyviai dalyvavo medžiotojų veikloje, vadovavo jo iniciatyva sukurtai Taisyklingosios medžioklės mėgėjų draugijai.
Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje jo pavaduotoju buvo išrinktas lietuviškos operos primarijus Kipras Petrauskas, tarp narių buvo nemažai Kauno valdininkijos ir meno elito atstovų. Lyderiauti linkusių žmonių konfliktėliai nepasitarnavo medžiotojų organizacijų vieningumui.
1940 m. liepą uždarant visuomenines organizacijas, pagal išlikusius turto perėmimo aktus Kaune buvo šios medžiotojų organizacijos: Lietuvos medžioklės draugijų sąjunga (LTMŽD centrinis aparatas), Kauno medžiotojų draugija (buvęs LTMŽD draugijos Kauno skyrius), Medžioklės draugija „Mėgėjų sportas“, Taisyklingosios medžioklės mėgėjų draugija, Krašto apsaugos ministerijai priklausiusi Karininkų medžiotojų draugija (uždaryta 1940 m. pabaigoje).
Šie duomenys patvirtina faktą, kad tarpukario Lietuvos Kaune veikė 4 atskiros medžiotojų organizacijos, Klaipėdos krašte – Mažosios Lietuvos medžiotojų draugija, Vilniaus krašte – lenkiškoji Vilniaus medžiotojų draugija. Dauguma apie medžioklės istoriją rašiusių autorių šiuos faktus nutylėjo, nors juos patvirtinančius duomenis galima rasti 1924 m. išėjusiame Žemės ūkio ministerijos metraštyje, kituose statistiniuose leidiniuose bei periodikos publikacijose. Apie tai trumpai užsimenama ir „Medžiotojo“ bei „Mūsų girių“ žurnaluose. Apie Karininkų medžiotojų draugijos funkcionavimą Kaune 1935– 1940 metais užfiksuota Lietuvos Centrinio valstybinio archyvo pažymoje. (Tęsinys kitame straipsnyje)
Šaltinis
žurnalas „Mūsų girios“
