Medžioklės metamarfozės – Vokiečių okupacijos metai

Asociatyvi nuotrauka

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams 1941 birželio pabaigoje išvijus sovietinę kariuomenę, o kartu faktiškai okupavus Lietuvą, iki rudens buvo įdiegti pasikeitimai bei nauja tvarka medžioklės srityje.

Bendrų sprendimų priėmimą dėl medžioklės reikalų vokiečiai pasiliko savo institucijų rankose, praktinį medžioklių organizavimą ir atsakomybę už tvarkos palaikymą bei gyvūnijos apsaugą valstybiniuose miškuose paliko jų valdytojams – miškų urėdijoms, o privačiose žemėse ir miškuose – jų savininkams.

Leidimus medžioti išduodavo okupacinė valdžia Gebitskomisaro vardu. Jie buvo metiniai ir vienkartiniai (analogiškai kaip ir Vokietijoje). Leidimai buvo mokami, bet miškų tarnybos pareigūnams, kariškiams bei vidaus apsaugos darbuotojams buvo taikomos lengvatos.

Generalinėje miškų direkcijoje buvo įkurtas Medžioklės skyrius su bendrųjų medžioklės reikalų ir medžioklės apsaugos referentais bei ūkio vedėju. Skyriui vadovavo vyriausias inspektorius Eduardas Skerstas.

Reikia pažymėti, kad tarpukario Lietuvoje ir pirmaisiais sovietinės okupacijos metais, tokio lygio institucijos, kaip medžioklės reikalams specializuotas skyrius, valstybinio valdymo struktūrose nebuvo. Tai rodo, kad vokiečių okupacinė valdžia medžioklei rengėsi skirti rimtą dėmesį. Iš tiesų, nežiūrint karo metų, buvo atliekamos medžiojamos faunos gausumo ir sumedžiojimo apskaitos, skiriamas dėmesys biotechnikai.

Eduardas Skerstas – vokiečių kilmės Rusijoje gimęs miškininkas, žinojęs rusų, vokiečių, prancūzų ir lietuvių kalbas, neblogai pažinojęs ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos miškų ūkį bei asmeniškai dalyvavęs, dirbdamas urėdu jo kūrime. Dar 4-me dešimtmetyje „Mūsų giriose“ ir „Medžiotojuje“ E. Skerstas rašė apie faunos apsaugą, brakonieriavimo problemas, galvijų ganiavos miškuose įtaką medžiojamajai faunai, medžioklinio šaudymo ir šaudmenų klausimais.

Kaip medžiotojas E. Skerstas buvo įspūdinga asmenybė – pradėjo medžioti nuo ankstyvos jaunystės, gal tiksliau vaikystės, su savo seneliu ir tėvu beribiuose ir tais laikais turtinguose Rusijos miškuose. 1939 m., kaip jis pats rašė „Medžiotojuje“ (Nr. 2/36, straipsnyje „Kulka ir grankulkės“), jau turėjo 52 metų medžioklės patirtį ir savo sąskaitoje labai įvairių vertingų trofėjų: po keliolika lokių ir briedžių, keliasdešimt vilkų, per 100 stirninų. Tačiau jis visada pabrėždavo:

„Mes medžiotojai – ne mėsininkai… Mes kultūringi žmonės, o ne plėšrūs grobuonys… Neužmirškime, kad ir gyvūnai turi nervus ir kaip ir mes, jaučia skausmus“.

Jis kiekviena proga pasisakė už aukštą medžioklės kultūrą ir medžioklės etiką, už atsakingus ir taiklius šūvius. Deja, karo metai nebuvo palankiausias laikas šių idėjų įgyvendinimui.

Nelegalūs medžiotojai tuo metu sudarė daugumą. Besislapstantys nuo kariuomenės ir nuo Reicho darbo tarnybos Vokietijoje piliečiai, kiti ginkluoti asmenys, tarp kurių buvo nemaža ūkininkų, medžiojo ne tik laukuose kiškius, bet ir miško žvėris. 1942 m.

Kauno urėdijoje buvo demaskuota brakonierių gauja, veikusi Kauno urėdijos miškuose ir nušovusi 12 briedžių, apie 50 stirnų, 10 šernų ir daug smulkesnių žvėrių. Pagal pėdsakus susekus brakonierius buvo suimta net 16 asmenų („Mūsų girios“, 1943 m. liepos mėn.) . Tuo tarpu visoje Lietuvoje 1942-1943 medžioklės sezone oficialiai buvo sumedžiota 13 briedžių (9 Žalgirio ir 4 Mažeikių urėdijose).

Nežiūrint karo metų, šaudmenų buvo galima laisvai įsigyti mainais į į medžiojamų gyvūnų kailiukus per „Ostlando“ kailių bendrovės supirkimo punktus, buvusius didžiuosiuose miestuose. Juose taip pat buvo supirkinėjami šunų ir kačių kailiukai. Pagal pristatytų, surūšiuotų ir įkainuotų kailiukų vertę buvo galima gauti šaudmenų ir net medžioklinių ginklų. Niekas netikrino, ar gyvūnai sumedžioti teisėtai, ar sugaudyti bet kokiais neteisėtais būdais, įskaitant tais laikais labai išplitusias kilpas ir spąstus.

Generalkomisariatas buvo išsiuntęs urėdijoms nurodymus dėl nykstančių žvėrių apsaugos, dėl kovos su brakonieriais bei dėl šernų padarytų nuostolių atlyginimo. Tačiau dėl karo metų sąlygų, vokiečių nesėkmių frontuose tų nurodymų nebuvo laikomasi arba jie vos pradėti įgyvendinti.

Taigi medžiojamos faunos būklė vokiečių okupacijos metu faktiškai pablogėjo. Tačiau tas blogėjimas nebuvo toks intensyvus, kaip per pirmąjį pasaulinį karą arba kaip pirmaisiais metais po Antrojo pasaulinio karo. Valstybinių struktūrų lygmenyje medžioklės reikalų tvarkymui buvo skiriamas nemažas dėmesys, bet medžiotojų organizacijų veikla nebuvo atkurta. Tik dalis buvusių medžiotojų grupių neformaliai išliko ir individualiai išsiėmę nustatyta tvarka leidimus, tęsė medžiokles tiesiogiai tardamiesi su urėdijomis. Pavyzdžiu, gana aktyviai tebemedžiojo Kauno teatralai.

Kaip vėliau savo prisiminimuose paliudijo kai kurie buvę karo metų urėdai bei girininkai (Mykolas Jankauskas, Eduardas Mensonas ir kiti), didelę  dalį to meto urėdijose medžiojusių žmonių sudarė įvairūs vokiečių pareigūnai ir kariškiai. Tačiau jie vengė tų miškų (daugiau jų buvo rytinėje respublikos dalyje), kuriuose veikė sovietiniai diversantai ir partizanai. Todėl Vilniaus krašte dominavo neoficialios vietinių gyventojų medžioklės.

Tuo tarpu Klaipėdos krašte, jį 1939 m. okupavus vokiečiams, pilnai galiojo Vokietijos medžioklės tvarka. 1939 – 40 m Iš Rytprūsių Trapėnų miškų buvo perkelta į Karšuvos (Viešvilės-Smalininkų) girią nemaža tauriųjų elnių grupė, kuri davė pradžią pokarinei elnių populiacijai pietvakarinėje Lietuvos dalyje.

Rytprūsiuose Romintos girioje ir Nemuno deltoje buvo vieni geriausių Reicho medžioklės plotų. Romintos girioje buvo pagrindinė fašistinės Vokietijos medžiotojo Nr. 1 Hermano Geringo  buveinė (Pats fiureris nemedžiojo) su ištaiginga medžioklės pilimi ir galinga medžioklės tarnyba. Čia ir Klaipėdos krašte medžiojo ir kiti įžymūs nacių funkcionieriai. Pavyzdžiui, paskutinė Rytprūsių gauleiterio (nacių aukščiausio rango partinis vadas) Ericho Kocho kurtinių medžioklė Karšuvos girioje užfiksuota 1944 m balandžio 19-20 dienomis, kai Raudonoji armija jau buvo netoli Lietuvos sienų.

Apibendrinant galima tvirtinti, kad vokiškosios okupacijos metais privačiuose miškeliuose ir laukuose, kurie sudarė didžiąją dalį tuometinių medžioklės plotų, smulkioji fauna buvo intensyviai medžiojama įvairiais, tiek teisėtais tiek neteisėtais būdais. Tą skatino nekontroliuojamas žvėrelių kailiukų supirkinėjimas ir šaudmenų bei medžioklės priemonių platinimas per „Ostlando“ kailių bendrovės supirkimo punktus.

Valstybiniuose miškuose „ramesniuose“ regionuose daugiausia vyko oficialios miškininkų organizuojamos vokiečių kariškių, represinio bei esamo biurokratinio aparato darbuotojų medžioklės. Beveik sustojo organizuotas stambesniųjų plėšrūnų naikinimas, padaugėjo vilkų. Reali apsauga nuo brakonieriavimo valstybiniuose miškuose labai susilpnėjo. Daugumos medžiojamų gyvūnų kiekiai mažėjo.

ĮVERTINKITE ŠĮ STRAIPSNĮ

Įvertinimas: 5 / 5. Balsavo: 23

Būkite pirmas ir įvertinkite šį straipsnį!

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, socialinės grupės ar kitokios neapykantos skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Miske.lt neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms.

Vienas komentaras

  • Karts nuo karto islenda info, kad vokieciai mego tvarka ir aiskuma. Viskas buvo apibrezta ir aisku

    9
    1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *